Kai pakaunėje buvo rastas kurį laiką ieškotas tuometinio Kauno apygardos teismo pirmininko Alberto Milinio sūnus, niekas nė minčių neturėjo, kad jo mirtis gali būti susijusi su Kauno pedofilijos byla. Vis dėlto, pradėjus tyrimą, buvo rastas „galimų pedofilų“ sąrašas, kuriame – ne tik jo, bet ir paties A. Milinio pavardės.
Šis rašinys – ir apie su pedofilija susijusius įvykius, ir apie tai, kaip lengva apjuodinti žmogų, sugriauti jo ir jo artimųjų gyvenimus ir likti nenubaustam. Nukentėjusieji tikisi, jog tiesa išaiškės, nes teisėsauga, nors ir sraigės žingsniu, bando surasti kaltininkus.
Pernai gruodžio 11-ąją pakaunėje savo automobilyje buvo rastas negyvas tuometinio Kauno apygardos teismo pirmininko A. Milinio sūnus Vaidas (24 m.). Šalia jaunuolio, striukės vidinėje kišenėje, rastas legaliai turėtas pistoletas su išimta apkaba (ši rasta kitoje kišenėje). Dėl šio įvykio buvo iškelta baudžiamoji byla, pradėtas ikiteisminis tyrimas. Iš pradžių manyta, jog vaikinas nusižudė, tačiau ekspertams aptikus smurto žymių, imta tirti nužudymo versiją.
Tuoj po jaunuolio žūties interneto komentuotojai ėmė skleisti gandus, jog neva Vaidas ir esąs tas trečiasis asmuo – Aidas, garsiojoje pedofilijos byloje kaltintas Drąsiaus Kedžio dukters žaginimu ir šiol nesurastas. Tai jis neva važinėjęs raudonu automobiliu, gyvenęs netoli Andriaus Ūso, buvęs pažįstamas su Jonu Furmanavičiumi. Be to, girdi, jis turėjęs ir pistoletą! Komentatoriai ėmė aiškinti savo versijas, jog jaunuolis, girdi, nusižudęs, nes jau ėmusi aiškėti „tiesa apie pedofilus“. Kiti tvirtino, jog aukų būsią ir daugiau, nes jau esąs sudarytas pedofilų sąrašas.
„Kai komentaruose pasipylė purvas, jog mūsų sūnus Vaidas yra tas pats Aidas, iš pradžių nekreipėme dėmesio, – prisiminė Marija Milinienė, žuvusio vaikino motina. – Juk iš tikrųjų neatitiko nė vienas faktas.“
Moteris papasakojo, jog tuo metu, kai D. Kedžio mergaitė buvo tvirkinama, jos sūnus tebuvo dvyliktokas, o ne kažkoks verslininkas, kaip tvirtino pedofilų ieškotojai. Raudonas automobilis – 15 metų senumo „Hyundai“, o ne visureigis, kaip buvo teigiama – buvo sudaužytas ir niekas juo nevažinėjo. Pastaruoju metu V. Milinis su sužadėtine gyveno močiutės bute. Tame pačiame rajone, kur gyveno ir A. Ūsas, tačiau V. Milinio butas buvo visai kitoje to rajono pusėje. Ginklą V. Milinis turėjo, nes priklausė Lietuvos sporto šaudymo sąjungai ir ilgai kartu su broliu lankė pneumatinio šaudymo treniruotes, o vėliau išlaikė egzaminą ir perėjo į kulkinį šaudymą.
Paprašė pasakyti tiesą
„Tačiau vienas laikraštis atspausdino straipsnį neva su „įrodymais“, kad Vaidas ir yra tas Aidas, – sakė M. Milinienė. – Tuomet sunerimau ir abu su vyru nutarėme, jog reikia nunešti parodyti sūnaus nuotraukas Neringai Venckienei, paklausti, kokių duomenų jai dar reikia, kad ji viešai patvirtintų arba paneigtų žinias apie mūsų sūnų. Manėme, kad ji, deklaruodama esanti labai doras ir sąžiningas žmogus, taip ir pasielgs.“
Dar vasario pabaigoje M. Milinienė, pasiėmusi keletą sūnaus nuotraukų, net ir mokyklinę vinjetę (kad būtų oficialus patvirtinimas, nes po nuotrauka yra pavardė), nunešė jas N. Venckienei ir paprašė jas parodyti mergaitei.
Teisėja N. Venckienė tas nuotraukas paėmė. Kitą dieną sutikusi koridoriuje A. Milinį, ji nuotraukas grąžino ir pareiškė, kad mergaitė sakiusi, jog nematė šio vyro.
„Tuomet mes paprašėme, jeigu ji įsitikinusi, kad čia ne tas vyras, kad tai ji pasakytų viešai, – pasakojo M. Milinienė. – Sakėme: „Tu, Neringa, teisinga moteris, kovoji už tiesą ir matai, kas darosi, matai, kad žmogus apkaltintas neteisingai, tai pasakyk tai garsiai ir viešai“. Juk pagal N. Venckienės parodymus buvo sudarytas to vadinamo „Aido-Vaido“ fotorobotas – tą ji viešai buvo sakiusi. Ji yra sakiusi, jog matė Aidą mieste, lifte, todėl galėjo pažinti jį ir nuotraukose. „Arba, – sakėme, – jei tu nors kiek abejoji, kad tai gali būti tas pats Aidas, kad jis kuo nors kaltas, – rašyk pareiškimą prokuratūrai ir tegu jie išsiaiškina visas aplinkybes. Mes norime, kad būtų išaiškinta tiesa: arba tai pedofilas Aidas, arba – ne“. Tačiau pareiškimo N. Venckienė nerašė, o pareiškė, kad fotorobotas buvo sudarytas ne pagal jos, o pagal mergaitės pasakojimą.“
Po ilgų prašymų N. Venckienė pagaliau to paties laikraščio, kuriame buvo straipsnis apie „Vaidą-Aidą“, žurnalistui pasakė tik tiek, kad mergaitė, parodžius jai nuotrauką, Vaido Milinio nepažino. Tačiau įsuktos šmeižto mašinos tai nesustabdė. Internete ir toliau Vaidas liko pedofilu. Tuomet M. Milinienė parašė prokuratūrai pareiškimą ir paprašė ištirti, kas ir dėl ko šmeižia jos žuvusį sūnų.
Liudininkams grasinama
Pradėjus tirti šmeižto bylą, nustatyta, jog straipsnis, kuriame buvo rašoma apie V. Milinį ir kitus asmenis, tariamai susijusius su pedofilais, buvo persiųstas iš vieno aktyviausių D. Kedžio dukters gynėjų – Vitalijaus Keršio – elektroninio pašto. Iš jo elektroninio pašto buvo išimti laiškai ir kita medžiaga, iš kurios paaiškėjo, jog V. Keršis palaikė draugiškus santykius su teisėja N. Venckiene – ji jam padėjo surašyti apeliacinius kasacinius skundus dėl paskirto arešto už prokuroro Justo Lauciaus įžeidimą. Šiuo metu V. Keršis, už prokuroro J. Lauciaus įžeidimą gavęs 30 parų arešto, nuo rugsėjo 2 dienos atlieka bausmę. V. Keršio nuteisimas su įvykiais Garliavoje neturi nieko bendro – jis nuteistas už tai, kad prieš teismo posėdį, kuriame buvo svarstomas prokuroro prašymas pratęsti suėmimą Eglei Kusaitei, laidė užgaulias replikas, J. Laucių viešai išvadino „kagėbistu“, „rusų pakaliku“ ir „budeliu“.
Prieš išvežant atlikti bausmę V. Keršis buvo apklaustas ir dėl V. Milinio. Apklausiamas jis paliudijo, jog buvo sudarytas pedofilų sąrašas, kuriame buvo ne tik V. Milinio pavardė ir duomenys apie jį, bet ir kitų asmenų pavardės bei smulki informacija apie kiekvieną.
Paskutinę rugpjūčio dieną buvo apklausinėjami ir kiti liudytojai. Apklausa buvo filmuojama, dalyvavo ir prokurorai, tyrėjai iš Vilniaus. Liudytojai papasakojo, kas ir kada jiems pateikė duomenis apie Vaidą Milinį: kur jis gyveno, kokiu automobiliu važinėjo ir kitas detales. Visi davę parodymus liudininkai patvirtino V. Keršio žodžius.
„Negaliu nieko pasakoti, nes vyksta ikiteisminis tyrimas, o ir liudininkai išsigandę, nes komentaruose ir vėl pilna atvirų grasinimų, – paaiškino M. Milinienė. – Štai V. Keršis tvirtina, jog kai išeis iš kalėjimo, su juo bus susidorota. Galiu pasakyti tik tiek, jog iš apklausų paaiškėjo, kad mūsų šeima buvo sekama dar gerokai prieš sūnaus žūtį. Buvo nurodyta sekti ne tik mus ir mūsų šeimos narius, kas pas mus atvažiuoja, bet ir kaimynus.“
M. Milinienė sako, jog tuo metu jų šeima per daug nesijaudino, kad kažkas stoviniuoja prie jų namų. „Jei tuo metu būtume žinoję, kad kažkas jau nustatė, kad mūsų Vaidas yra tas vadinamas Aidas, ir kad mano vyras taip pat įrašytas į pedofilų sąrašą, mes būtume visai kitaip reagavę, – sakė M. Milinienė. – Tačiau niekam ir į galvą nešovė mintis, kad kam nors gali kilti tokios mintys, kad gali grėsti pavojus gyvybei.“
Kenčia vaikai
Nuo paskleisto šmeižto labiausiai nukentėjo A. ir M. Milinių vaikai. Po pasirodžiusio straipsnio ir komentarų, kuriais buvo visaip kaltinama ir „teisiama“, vaikai mokykloje sulaukdavo skaudžių pastabų, kad neva jų brolis buvęs pedofilas. Juos užkabinėdavo net gatvėje. Vaikai ėmė bijoti eiti iš namų.
Ypač jautriai sureagavo paauglė dukra – mat jos bendraamžiai, prisiskaitę bjaurių atsiliepimų internete apie jos brolį, ėmė nuolat ją užgaulioti, badyti pirštais.
Įvertinusi situaciją, A. ir M. Milinių šeima nutarė kreiptis į Teisingumo ministeriją, kad išimties tvarka mergaitei leistų pakeisti pavardę. Tėvai tikėjosi, kad pakeitus pavardę dukterį bus galima išvežti į kitą miestą ir apgyvendinti pas gimines, o turėdama kitokią pavardę mergaitė ten jau galėtų lankyti kitą mokyklą. Vis dėlto ministerija nesiėmė jokių veiksmų, tik lakoniškai atsakė, jog tokių išimties tvarkų negali būti.
Dar viena auka?
Iš karto po V. Milinio laidotuvių pasklidus internete gandams, kad pastarasis buvęs pedofilas Aidas, pasipylė ir grasinimai, jog visi pedofilai būsiantys iššaudyti ir kad būsianti ir dar viena auka. Po tokių grasinimų M. Milinienė sako bijanti dėl savo šeimos.
Tuo labiau kad komentatorių išpranašauta auka vis dėlto buvo. Liepą neaiškiomis aplinkybėmis iš gyvenimo pasitraukė (rastas pasikoręs) ir vienas iš ištikimiausių D. Kedžio dukters gynėjų – Josifas Stankevičius, visų vadintas Juozuku. Teigiama, kad jis buvo tapęs Klonio gatvės, kur stovėjo aktyvistų vagonėlis, simboliu ir ilgą laiką nesitraukė nuo Kedžių ir Venckų namų. Tiesa, vėliau keletas asmenų buvo apkaltinę jį girtuokliavimu ir pinigų vagyste. Mat J. Stankevičiaus vardu buvo atidaryta sąskaita banke, į kurią žmonės aukodavo pinigus mergaitės gynėjams. Pernai rudenį sušlubavus sveikatai, jis paliko Klonio gatvės aktyvistų gretas, o kortelėje buvusius pinigus grąžino.
Šiaip ar taip, kaip sako M. Milinienė, nei apsaugos, nei kitokios pagalbos jų šeimai iki šiol niekas taip ir nepasiūlė.
Būdas susidoroti
Deja, diskusijos internete šiandien tampa sąskaitų suvedimo, užgauliojimų, šmeižimo ir net smurto propagavimo erdve, puikia proga atkeršyti ar susidoroti su nepatikusiais ar neįtikusiais žmonėmis.
Kaip teigia Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrimų valdybos viršininkas Markas Marcinkevičius, tuos, kurie ragina žudyti, skatina smurtą ir šmeižia, visada galima išvilkti į dienos šviesą, tačiau juos atrasti ir patraukti administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn užtrunka ilgai. Baudžiamajame kodekse už tokias veikas numatoma ne tik bauda, bet ir laisvės atėmimas. „Įstatymas taip numato – žmogus turi kreiptis privataus kaltinimo tvarka“, – sako M. Marcinkevičius.
„Akistata“ iš patikimų šaltinių sužinojo, jog išgąsdinta M. Milinienė kreipėsi patarimo į aukštus patareigūnus, tik jokios pagalbos negavo.
Aukščiausiojo Teismo ir Teisėjų tarybos pirmininkas Gintaras Kryževičius, paklaustas, kaip elgtis teisėjams, kuriems grasinama susidorojimu ir kurie yra šmeižiami, atsakė: „Iki šiol į mus nebuvo kreiptasi ir prašyta tarpininkauti dėl fizinės apsaugos. Man žinomas tik vienas atvejis – dėl grasinimų teisėjui J. Prapiesčiui. Jis kreipėsi į teisėsaugą. Manau, kad teisėjai geriau nei kas nors kitas žino mechanizmą, kaip tokiu atveju elgtis. Jie puikiai išmano, kaip pasinaudoti visomis teisinėmis priemonėmis. Juk policijos pareiga tirti nusikaltimus ir nustatyti, ar pavojus yra realus, ar tai tik marginalų reiškiama nuomonė. Kad nebūtų šmeižiami niekuo dėti žmonės, privalėtų pasirūpinti ir interneto svetainių savininkai. Tuo tarpu dėl reitingų ar ko kito dažnai ir plunksnos broliai prisideda prie tokių komentarų platinimo. Kadangi pastaruoju metu šios neigiamos apraiškos plinta, kalbėsimės su Policijos departamentu ir tarsimės, kokių imtis priemonių.“
Nebaudžiamumas drąsina
M. Milinienė baiminasi, kad nebaudžiami internetiniai šmeižikai ir kurstytojai neteisėtai renka duomenis apie jiems neįtikusių žmonių privačius gyvenimus ir kursto žmones smurtauti prieš juos. „Ką reiškia „privatus kaltinimas“? – klausia M. Milinienė. – Žmogus viešai apkaltintas, o jo niekas negina. Tai kaip elgiasi valstybė su savo piliečiais? Juk visose konvencijose ir Konstitucijoje deklaruojama, jog valstybė gina žmogų ir jo orumą. Aš nežinau, kas vyksta Lietuvoje... Nukentėjusysis paliktas likimo valiai – pats viską turi daryti. O ir nusikaltimų aiškinimo sistema irgi tokia, kad niekas nieko neišsiaiškintų. Juk vienas tyrėjas tiria 30–40 bylų. Tai kaip gali žmogus operatyviai ištirti kažkokį įvykį, kai šitokioje gausybėje bylų reikia apklausti liudytojus, surinkti įkalčius, užpildyti aibę dokumentų? Tie tyrimai tęsiasi taip ilgai, kad dažnai nebelieka įkalčių, o prigąsdinti liudininkai pakeičia savo parodymus. O galų gale – viską apvainikuoja dar viena nekalto žmogaus mirtis.“
Moteris sako, kad aiškėjant šmeižto užsakovams, šie imasi naujos taktikos. Pradedama brukti žmonėms mintis, jog tokiu būdu esą norima pakenkti kuriamai partijai „Drąsos kelias“. „Tačiau aš nesiruošiu į politiką, – sako M. Milinienė. – Aš tik motina, bandanti apginti savo vaiką, kuris buvo apkaltintas sunkiu nusikaltimu.“
Beje, dar 2010 metų liepos pabaigoje prie A. ir M. Milinių šeimos kiemo vartų buvo padėtas vainikas, uždegtos žvakės ir pripilstyta pomidorų padažo. Žmonės kreipėsi į policiją, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Šiuo metu teismą jau pasiekusi byla, kurioje A. Milinis yra pripažintas nukentėjusiuoju. Bus nagrinėjami du epizodai: dėl to, kad prie namų buvo padėtas vainikas su žvakėmis, ir kad kažkokiam A. Ūsui (jis Andriui Ūsui nei giminaitis, nei pažįstamas) buvo siunčiami grasinamo turinio laiškai.
Atrodo, Lietuvoje jau nebegali saugiai gyventi žmonės, turintys Ūso, Furmanavičiaus, Milinio ir kitas pavardes.
Tik faktai:
2009 metų rugsėjo viduryje tinklalapyje „Pedofilai.com“ buvo įdėta Kauno apygardos teismo teisėjo 47 metų Jono Furmanavičiaus nuotrauka, o jis pats apkaltintas tvirkinęs D. Kedžio dukrą. Tų pačių metų spalio 5-ąją J. Furmanavičius nušautas.
Tą pačią dieną buvo nušauta ir buvusios D. Kedžio sugyventinės Laimutės Stankūnaitės sesuo, 30 metų Violeta Naruševičienė, kuri, kaip ir L. Stankūnaitė, buvo apkaltinta, kad neva pardavinėjusi pedofilams savo dukterį.
Teisėsaugininkai neabejoja, jog abu šiuos žmones nušovė Drąsius Kedys, kaltinęs juos savo dukters lytiniu išnaudojimu. Kriminalistai išsiaiškino, jog J. Furmanavičius nepažinojo nei D. Kedžio dukters, nei savo „bendrininkų“ – L. Stankūnaitės ar verslininko A. Ūso.
Pagal D. Kedžio pateiktą medžiagą įtarimai mergaitės tvirkinimu buvo pareikšti ir Andriui Ūsui. Byla buvo atsidūrusi teisme, bet nutraukta, nes įtariamasis A. Ūsas pernai vasarą mįslingomis aplinkybėmis rastas prigėręs Alytaus rajone. Abi pusės nori, kad ši byla vis tiek būtų išnagrinėta teisme.
Kiek anksčiau, 2010 metų balandžio mėnesį, prie Kauno marių rastas miręs D. Kedys, slapstęsis nuo teisėsaugos. Net keli nepriklausomi ekspertai – tarp jų ir užsienio – patvirtino, jog jis užspringo savo skrandžio turiniu.
Kam dar nulemtas toks kaip šiems žmonėms likimas? („Akistatos nuotr.)
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
