Globos namų „Užuovėja“ psichologė Vilma Paliaukienė sako, kad tėvai dar vaiko mažame amžiuje turėtų pradėti padėti jam suprasti kūno svarbą.
„Seksualinės prievartos, kaip ir kitų smurto rūšių, prevencijai švietimas yra būtinas ir jis turi prasidėti ne mokykliniame amžiuje, o dar ankščiau, kai vaikas jau yra pajėgus išmokti pačių paprasčiausių taisyklių, pavyzdžiui, kad valgome prie stalo, eidami į lauką apsiauname batukus ir panašiai.
Pačias pirmąsias pamokas vaikams gali suteikti tėvai, išmokydami juos teisingų lyties organų pavadinimų, apatinių rūbelių taisyklės. Jau ir tokie paprasti dalykai padidins tikimybę, kad vaikas galės atpažinti netinkamą elgesį ir apie jį aiškiau pranešti.
Vienintelio Lietuvoje vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro duomenimis net 16 proc. apsilankiusių vaikų yra nuo 0 iki 6 metų, ši amžiaus grupė yra labai pažeidžiama: patys vaikai negali suprasti kas jiems daroma, stokoja gebėjimo apie tai papasakoti, o ir suaugusieji dažnai nežino, kad ir tokie maži vaikai gali nukentėti“, – sako ji.
Pasak V. Paliaukienės, reikia atsižvelgti į tai, kad tokio tipo informacija turėtų būti skirtingai pateikta pagal vaiko amžių. Svarbu, kad tai vaikui būtų įdomu ir suprantama. Psichologė priduria, kad gerai paruošti seksualinės prievartos prevencijos užsiėmimai, gali parodyti ar vaikas yra patyręs seksualinę prievartą ar ne.
„Mokyklinio amžiaus vaikams yra įvairių programų, skirtų smurto prevencijai, lytiškumo ugdymui. Svarbu stiprinti šią sritį. Mūsų įstaigoje veikiantis edukacinis centras yra parengęs neformaliojo vaikų švietimo programą, skirtą seksualinės prievartos prevencijai pradinių klasių moksleiviams, kuria ugdomi vaikų saugaus elgesio gebėjimai, socialinėse situacijose slypinčių pavojų atpažinimas, gilinamos žinios apie kūno saugumo taisykles, saugų elgesį internete, tuo pačiu plečiant suvokimą apie pagalbos galimybes iškilus rizikingai situacijai ar susidūrus su netinkamu kitų žmonių elgesiu.
Svarbu, kad vaikams informacija būtų pateikiama atsižvelgiant į jų amžių, brandą, aiškiai ir patraukliai, kad vaikai kuo geriau suprastų norimą perteikti turinį. Kartu juos įtraukiant į diskusiją, suteikiant galimybę užduoti klausimus. Kartais iš to kaip vaikas sudalyvauja seksualinės prievartos prevencijos užsiėmimuose galime įtarti, jog jis yra seksualinės prievartos auka“, – teigia psichologė.
Psichologė sako, kad svarbu ne tik informuoti vaiką apie tokius atvejus, bet ir papasakoti, ką daryti. Anot V. Paliaukienės, stiprus vaidmuo atitenka pedagogams, jie taip pat turėtų mokėti atpažinti moksleivius, kurie galimai patyrė vienokią ar kitokią seksualinę prievartą.
„Vaikus turime išmokyti atpažinti netinkamą elgesį, perduoti žinią, kad jis gali vykti ne tik gatvėje ar socialiniuose tinkluose, bet ir pačioje artimiausioje vaiko artimoje, kuomet smurtautojas yra gerai pažįstamas asmuo.
Pasakyti vaikui, kaip elgtis tokioje situacijoje, kur kreiptis pagalbos ir ką reikia daryti, jei sužino, kad draugas nukenčia nuo smurto. Seksualinio smurto prevencija turi būti orientuota ne tik į galimas aukas, bet ir į vaikus liudytojus bei tuos vaikus, kurie smurtauja, pastarieji dažnai ir patys yra seksualinės prievartos aukos.
Norisi pabrėžti, kad vien vaikų švietimo neužtenka, svarbu, kad ir specialistai, pedagogai būtų mokomi identifikuoti seksualinės prievartos aukas, žinotų kaip bendrauti, kaip reaguoti, teikti pagalbą pagal kompetencijas. Mūsų įstaiga vykdo suaugusių neformalųjį švietimą, organizuoja nemokamus mokymus seksualinės prievartos atpažinimo ir reagavimo temomis.
Kartais vaikai galvoja, kad „tik man taip nutiko, daugiau niekam taip nėra“ – ir tas stabdo atsiskleidimo tikimybę, didina gėdos jausmą. Bet kai vaikai žino, kad taip vyksta ir dabar daug yra kalbama apie tą temą, – jie vis tiek jau žino, kad taip būna, kad kiti vaikai nukenčia ir tada tas žinojimas, kad tokių vaikų yra, kad jų yra Lietuvoje, kad gali būti mūsų mokykloje, kieme galbūt, šeimoje, – tai suteikia daugiau drąsos pasakyti, kad ir man taip buvo“, – pasakojo psichologė.
Kaip tėvams pasakyti vaikui, kad gatvėje galbūt nėra saugu?
Psichologė sako, kad tėvai turi išmokti vaikui atsakyti į visus klausimus ir jį paruošti, kad ne tik gatvėje, bet ir visur kitur tyko pavojai.
„Labai svarbu, kad seksualinės prievartos prevencija vyktų ne tik ugdymo įstaigoje, bet ir vaiko namuose. Tėvai turi būti drąsūs kalbėtis su vaikais įvairiausiomis temomis, atsakyti į jiems rūpimus klausimus, mokyti saugaus elgesio.
Dabar žiniasklaidoje tikrai labai plačiai skamba įvairiausi atvejai. Vaikams gali būti baisu to klausytis ir baisu apie tai kalbėtis su suaugusiais. Jie mato, kad kažkas vyksta, nesupranta ir galbūt neturi ko paklausti.
Gatvėje gali būti ir saugu, ir nesaugu, lygiai taip pat kaip ir namuose ar bet kurioje kitoje aplinkoje. Svarbu, kad vaikai žinotų koks elgesys netinkamas, žinotų kaip saugotis bei gebėtų pranešti“, – sako V. Paliaukienė.
Prabilo mergaičių tvirkintojui nosį suknežinęs tėvas: „Kodėl nepamini policija, kokius saldainius duoda mergaitėms“
