Ir nors kai kuriems politikams vis dar norisi eskaluoti temą „kas įtariamajam paskambino, kas pranešė“, pačiai visuomenei, tikėtina, labiau rūpi žinoti, o kaip savo vaikus apsaugoti, kad jie netaptų pedofilų aukomis.
Tad portalas „Kas vyksta Kaune“ nutarė pakalbinti keliasdešimties metų praktiką sukaupusį gydytoją seksologą, Psichoterapijos ir lytinių sutrikimų klinikos Žaliakalnyje įkūrėją bei vadovą Vitalijų Žuką.
– Popiežius Pranciškus, sausį komentuodamas Bažnyčios nuostatas seksualinių santykių tarp tos pačios lyties asmenų atžvilgiu, pasakė, kad homoseksualumas – ne nusikaltimas, bet nuodėmė. Apie pedofiliją jis tada nekalbėjo, nors ko gero, visose pasaulio šalyse (bent daugumoje jų) pedofilija laikoma nusikaltimu, už kurį baudžiama.
O jūsų, seksologo psichoterapeuto, požiūriu, kas yra lytinis suaugusiojo potraukis prie vaiko, – nežaboti instinktai, moralinis nuopuolis, liaudiškai sakant, pasileidimas, iškrypimas, patologinė būklė ar dar kažkas kito?
– Pedofilija ir lolofilija priskiriami iškrypimų grupei. Pedofilai jaučia potraukį berniukams, lolofilai – mergaitėms. Lietuvoje apie tuos iškrypimus kalbama bendruoju vardu – pedofilai. Apskritai apie iškrypimus žinoma labai mažai, arba „iškreiptai“. Tai pastebima netgi tarp medikų, kurie nelabai susipažinę su žmogaus psichoseksualinio vystymosi teorijomis.
Reikėtų žinoti, kad mes beveik visi vystymosi eigoje praeiname tam tikra etapą – būdami 3-4 metų, susitapatinam su savo lyties vienu iš tėvų, idealizuodami, kopijuodami jo elgesį. Beje, tame etape į tėvus nukreipiami ir seksualiniai impulsai, nors tai mums, suaugusiems, nelabai suvokiama. Arba suaugę nenori to pripažinti.
Tarp kitko, kūdikis yra seksualus nuo gimimo. Jo kūnas – jautrus prisilietimams, o po krūties žindymo kūdikis jaučia pasitenkinimą, artimą erotiniam pasitenkinimui. Toks vaiko elgesys išlieka iki paauglystės. Tačiau tame etape mes dažniausiai perimame ir kito (šiek tiek mažiau svarbaus) priešingos lyties vieno iš tėvų savybes, jo elgesio modelį.
Paauglystės laikotarpiu, jei tėvų elgsena buvo tinkama, seksualiniai vaiko impulsai nukreipiami į priešingą lytį. Bet ankstesni vaiko seksualiniai impulsai į savo lyties tėvą niekur nedingsta, jie tik „užmiega“ giliu ar mažiau giliu miegu.
– Nejaugi mes visi turim išreikštą homoseksualumo pradą?
Praktiškai – taip. Arba pagal garsų psichoanalitiką Karlą Jungą, turime vyrišką – animus – dalį ir moterišką – anima dalį – abi lytis… O tai mums, vyrams ir moterims, kažkiek padeda suprasti vieniems kitus. Ir tie žmones, kurie labiausiai piktinasi homoseksualiais ryšiais, patys yra arčiau tos pakraipos. Ką matai kitame, glūdi tavyje, tik nenorim pripažinti tos savo asmenybės dalies, nors kartais ji būna stipriai įstumta į pasąmonę, ir racionaliam protui sunkiai prieinama.
– …ir visa tai tinka, norint tikslesnio paaiškinimo apie pedofilus?
Konkrečiai kalbant apie juos, tai iš esmės yra giliai kenčiantys žmonės. Tikėtina, jog jų motinos juos vaikystėje smerkė, menkino, dažnai bausdavo, prieš juos smurtaudavo. Todėl toks suaugęs vyras negali sukurti brandžių santykių su moterimi. Moteris jam – grėsmės šaltinis. Pedofilų giluminiuose pasąmonės kloduose slypi didele meilė vaikams, kokios jie patys nepatyrė, kai buvo maži.
Būdamas nebrandus, pedofilas ieškos silpnesnio, psichologiškai nebrandaus, fiziškai silpno vaiko, kuris nekelia jokios grėsmės. Savo veiksmais pedofilai tarsi kompensuoja meilės stoką, siekdami, kad tiems vaikams būtų geriau, nei buvo jiems, jų vaikystėje.
– Nieko sau tokia „kompensacija“…
– Kaip viskas vyksta praktiškai, manau, labai skiriasi nuo mūsų įsivaizdavimo. Vaikiškoji pedofilų asmenybės dalis, kurią turime visi, susitapatina su jų pasirinkto vaiko. Santykiai palaikomi glamonėmis, bučiniais, dovanomis. Jaunas nekaltas vaiko kūnas, nekeliantis jokios grėsmės, pedofilui yra kaip fetišas, kuris jaudina, sukelia aistrą.
Jei pedofilas orientuotas į mergaitę, tai analogiškus ydingus santykius jis turėjo su savo tėvu. Ir jauna mergaitė, nekelianti grėsmes bei negalinti apsiginti, yra pedofilui stiprus stimulas. Tačiau nei pirmu, nei antru atveju pedofilas nenaudoja agresijos, smurto prieš vaikus.
– Kažkada žurnalistikos studijose universitete per antikinės literatūros paskaitas išgirdome, kad žodis paedophilia yra graikiškos kilmės (vaikas + meilė), vėliau sužinojome, kad pederastija (vaikas + meilužis) irgi – tos pačios kilmės. Ir kad Senovės Graikijoje būdavo griežtai draudžiami bei baudžiami lytiniai santykiai su brandos amžiaus nepasiekusiais asmenimis.
Bet senovės laikus atpasakojančioje literatūroje galima aptikti nemaža „meilės“ istorijų tarp kilmingųjų (turtingųjų) ir mažamečių. Reiškia, tai – ne šių laikų „tendencija“, tokiu atveju, net ir bausmėmis ji per amžius neišnaikinama?
Pedofilija tikrai nesietina su potraukį vaikams jaučiančiųjų turtais ar padėtimi, jų statusu visuomenėje, ir ji nekyla „iš dyko buvimo“. Pedofilija sietina tik su toksiška pedofilo vaikyste.
– Dėl kokių asmeninių problemų dažniausiai į seksologą psichoterapeutą kreipiasi interesantai (ligoniai?), ir gal ne kartą jums teko išgirsti vyro (rečiau, tikėtina, – moters) prisipažinimą apie nevaldomą potraukį vaikams.
Atsakydamas į antrąją šio klausimo dalį, pažymėsiu, jog tokių prisipažinimų išgirsti seksologo psichoteurapeuto kabinete man, gydytojui, neteko. Kadangi žinant visuomenės nuomonę, tai laikoma giliausioje paslaptyje. Dažniausiai žmonės kreipiasi dėl sekso problemų, partnerystės konfliktų. Taip pat labai dažnėja vizitų į kliniką ir dėl priklausomybių įvairioms sekso veikloms, dėl neištikimybės.
– Jei kalbame apie pedofiliją, tai kaip tokiu atveju ši pirmiausia psichologinė asmens problema gali būti gydoma: hipnoze, užkalbėjimais, raminamaisiais?..
Atsakysiu trumpai, – ji gydoma tik ilgalaike psichoanalize ar psichoterapija.
