Lėčiau, nei leidžiama važiuojantys, intensyviame eisme pasimetantys vairuotojai neretai tampa skubančių ir nekantrių eismo dalyvių taikiniu. Toks elgesys dažnai leidžia numanyti, kad prie automobilio vairo sėdi garbaus amžiaus senjoras, kuris dėl lėtesnės reakcijos ar kitų priežasčių stengiasi pasiekti kelionės tikslą kiek įmanoma saugiau.
Supratingi vairuotojai tai pateisina, tačiau ar tikrai garbus amžius yra pagrindinė prastesnių vairavimo įgūdžių priežastis? Kaip suprasti, kada laikas pasitikrinti reakciją, dėmesį ar gebėjimą priimti sprendimus? Ir ką apie tai sako tie, kurie, nors ir sulaukę garbaus amžiaus, vis dar džiaugiasi vairavimo teikiama laisve?
Vyriausiam vairuotojui – daugiau nei 90
Daugiau nei tris dešimtmečius Lietuvos žmonių pasiekimus fiksuojančios agentūros „Factum“ duomenimis, vyriausio vairuotojo rekordas priklauso palangiškiui Aleksandrui Stanceliui. Jis 2015 metais atšventė savo 100-ąjį jubiliejų ir tapo vyriausiu vairuotoju Lietuvoje.
Tačiau panašu, kad šis rekordas artimiausiu metu gali būti pagerintas. „Regitros“ duomenimis, šiuo metu galiojantį vairuotojo pažymėjimą Lietuvoje turi du senjorai, kuriems atitinkamai yra 98 ir 97 metai. Dar penki vairuotojai skaičiuoja 96-uosius gyvenimo metus.
Kita vertus, Lietuvoje, vis dar galiojantį vairuotojo pažymėjimą turi daugiau nei 100 tūkstančių senjorų. Naujausiais „Regitros“ duomenimis, galiojantį vairuotojo pažymėjimą turi net 103 681 gyventojas, sulaukęs 70 metų ar daugiau.
Tuo metu jauniausių šalies vairuotojų gretos taip pat nėra mažos. 15–17 metų amžiaus grupėje teisę vairuoti turi 8 411 jaunuolių. Tuo tarpu 18–29 metų amžiaus grupėje vairuotojų skaičius siekia net 222 288.
Sąmoningumas – svarbiausia
Vairavimas – tai ne tik teisė sėsti prie vairo, bet visų pirma – atsakomybė. Tai kasdienė veikla, reikalaujanti ne vien patirties, bet ir gero fizinio pasirengimo, greitos reakcijos, dėmesio koncentracijos bei gebėjimo akimirksniu priimti sprendimus.
Visgi, kaip pastebi profesionalus fizinio rengimo treneris Mindaugas Pocius, net ir patyrusiems vairuotojams šiuos gebėjimus būtina nuolat lavinti – ypač vyresniame amžiuje, kai natūralūs fiziologiniai pokyčiai ima daryti įtaką reakcijai, dėmesiui ir koordinacijai.
„Dirbdamas su profesionaliais lenktynininkais matau, kad net jiems reikia treniruotis, jog išlaikytų budrumą. O vyresniems žmonėms tai tampa dar svarbiau“, – pabrėžia M. Pocius.
Gera žinia ta, kad šiuos įgūdžius galima ne tik palaikyti, bet ir pagerinti. Ir tam, pasak specialisto, visai nebūtina eiti į sporto salę ar naudotis sudėtinga įranga – puikiai tinka ir paprasti, žaismingi pratimai namuose.
Pirmasis – kamuoliuko gaudymo nuo sienos pratimas. „Atsistokite apie metrą nuo sienos ir mėtykite teniso kamuoliuką, stengdamiesi jį pagauti tai viena, tai kita ranka. Jei tai tampa per lengva – pamėginkite mesti ir gaudyti du kamuoliukus vienu metu“, – rekomenduoja M. Pocius. Anot jo, šis pratimas puikiai lavina reakciją ir dėmesio koncentraciją.
Antrasis – vadinamasis balionų pratimas. „Paimkite 2–3 balionus ir stenkitės juos kuo ilgiau išlaikyti ore, mušinėdami delnais, dilbiais ar net kojomis. Tai ne tik lavina koordinaciją, bet ir treniruoja pusiausvyrą bei gebėjimą paskirstyti dėmesį.“
Trečiasis – dvigubo kamuoliuko iššūkis. „Kitas žmogus meta jums du kamuoliukus vienu metu, o jūsų tikslas – pagauti abu. Tai vienas geriausių pratimų, ypač rekomenduojamas vyresniems vairuotojams“, – sako treneris.
Anot M. Pociaus, vienas svarbiausių dalykų, kuriuos turi suprasti vyresnio amžiaus žmonės – savirefleksijos svarba. Vairavimas reikalauja sąmoningumo ir drąsos pripažinti, jei kas nors keičiasi.
„Jeigu pastebite, kad vairavimas pradeda kelti įtampą, dažniau praleidžiate kliūtis ar po net trumpos kelionės jaučiate nuovargį – tai ženklas, kad metas rimtai įsivertinti savo būklę. Tai nereiškia, kad reikia viską mesti – bet gali būti metas pasikonsultuoti su gydytoju, apriboti laiką prie vairo ar tiesiog kurį laiką pailsėti“, – pataria treneris.
Pasak jo, atsakingas požiūris ir gebėjimas pažinti savo ribas – tai ne silpnumo, o brandos ženklas. „Geras vairuotojas nėra tas, kuris važiuoja greitai. Tai tas, kuris rūpinasi savimi ir kitais“, – sako M. Pocius.
Treneris pasakoja matęs ne vieną įkvepiantį pavyzdį, kai vyresnio amžiaus žmonės demonstruoja pavydėtiną budrumą ir reakciją.
„Esu matęs vyresnių nei 60 metų vairuotojų, kurie trasoje valdo sportinius automobilius – tiksliai, susikaupę, su puikia reakcija. Bet tai nėra atsitiktinumas. Jie treniruojasi, tikrinasi sveikatą ir nuolat lavina gebėjimus“, – teigia specialistas.
Tokie žmonės, anot M. Pociaus, turėtų būti įkvepiantis pavyzdys visiems – nepriklausomai nuo amžiaus. Svarbiausia – nesustoti judėti, lavinti protinius ir fizinius įgūdžius bei neprarasti pasitikėjimo savimi.
Norint vairuoti – tai reikia daryti visada
Nuolat atliekami fiziniai pratimai yra vienas iš būdų, padedančių išlaikyti budrumą kelyje, tačiau pastaruoju metu klasikinių automobilių raliuose dalyvaujantis Tadas Vitkevičius mano, kad aktyvesnė fizinė veikla neturėtų būti vienintelis užsiėmimas.
Pasak jo, vairavimas – tai ne tik fizinis refleksų išbandymas, bet ir gebėjimas mąstyti keliais žingsniais į priekį, prisitaikyti, išlaikyti dėmesį. O šie dalykai, kaip rodo jo patirtis, su metais ne nyksta, o priešingai – stiprėja.
„Per pastaruosius dešimt metų mano noras lenktyniauti tik stiprėjo. Atsirado daugiau galimybių, technika tapo rimtesnė, o pats lenktyniavimas – ne tik sportas, bet ir malonumas“, – pasakoja pašnekovas, vis dar aktyviai dalyvaujantis varžybose, įskaitant ir prestižinį Monte Karlo ralį.
Jo teigimu, vairavimas nėra vien amžiaus klausimas. Kur kas svarbesnis – požiūris. „Man tai gyvenimo būdas. Visa tai – bendruomenė, pasiruošimas, laukiami renginiai. Kai žinai, kur ir kada važiuosi, visas procesas tampa gyvenimo dalimi“, – sako jis.
Nors daugelis mano, kad su amžiumi reakcija lėtėja, o noras rizikuoti mažėja, pašnekovas pastebi, kad su patirtimi atkeliauja ir svarbūs pranašumai: „Dabar trasoje viską darau apgalvotai. Ne dėl to, kad bijočiau – bet todėl, kad žinau, kur verta rizikuoti, o kur ne.“
Pasak jo, vyresni vairuotojai dažnai lenkia jaunesnius ne greičiu, bet sumanumu ir gebėjimu prognozuoti kelis žingsnius į priekį. „Kai matai posūkį – tu jau galvoji, kaip jį įveikti efektyviai, o ne beatodairiškai“, – sako jis. Būtent tokia mąstysena ir leidžia jam toliau sėkmingai varžytis.
Vairavimo forma, ypač ralyje, reikalauja ne tik techninių įgūdžių, bet ir fizinės ištvermės. „Prieš sezoną ar svarbesnes varžybas visada daugiau judu – pasibėgioju, mankštinuosi. Ypač prieš Monte Karlą – keli mėnesiai sveikesnio režimo tiesiog būtini“, – dalijasi lenktynininkas.
Nors treniruotės nėra jo kasdienybė, tačiau pastaraisiais metais fizinio pasiruošimo svarbą jis vertina vis labiau. „Nereikia būti sporto salės fanatu – svarbu palaikyti tonusą. Net valanda per dieną jau duoda daug“, – sako jis.
Nepaisant asmeninių rezultatų ir geros savijautos, pašnekovas pastebi, kad aplinkinių požiūris vis dar gana konservatyvus. „Dažnai iš pradžių šeima ar draugai būna skeptiški – sako, kam tau to reikia. Bet kai viskas gerai – džiaugiasi kartu“, – pasakoja jis.
Jo teigimu, net ir profesionaliame sporte vyrauja brandesnių dalyvių dominavimas: „Jei pažiūrėtume, kas laimi klasikinius ralius – tai retai būna dvidešimtmečiai. Dažniausiai – vyrai, kuriems gerokai per 50 ar net 60 metų.“
Paklaustas, ką galėtų patarti kitiems vyresnio amžiaus žmonėms, svarstantiems apie aktyvesnį vairavimą, pašnekovas kalba aiškiai: „Pirmiausia – pasitikėjimas savimi. Neleiskite stereotipams stabdyti jūsų. Jei jau sėdi už vairo – tai važiuok drąsiai, bet laikydamasis taisyklių.“
Anot jo, svarbiausia yra vidinis nusiteikimas ir supratimas, kad amžius nėra kliūtis: „Amžius – tai tik skaičius. O budrumas, saugumas, pagarba kelyje – tai jau charakterio savybės, kurias galima lavinti bet kuriame amžiuje.“
Transporto priemonė yra būtinybė, nesvarbu, kiek amžiaus žmogus turi.
Beje KODEL nera statistikos, kas daugiausia pavojingu avarijų padaro pagal amžiaus grupes?
