Lietuvoje savižudybių skaičius išlieka vienas didžiausių ES. 2020 m. mūsų šalyje 100 tūkst. gyventojų teko maždaug 21 atvejis, kai ES vidurkis buvo 10,25 atvejų.
Nepaisant to, pastaraisiais metais savižudybių skaičius nuosekliai mažėja. Per devynerius metus, nuo 2013 iki 2020 m., savižudybių skaičius sumažėjo per pusę. Statistikos duomenimis, savižudybių mažėja tarp įvairių amžiaus grupių, taip pat tarp vyrų.
Būtent vyrai, kaip rodo tyrimai, žudosi dažniausiai. Nors vyrų savižudybių skaičius tendencingai mažėjo kasmet, jis vis tiek išlieka 4 kartus didesnis negu moterų. Vis dėlto minčių apie savižudybę dažnis ir tarp vyrų, ir tarp moterų yra panašus – apie 50 proc.
Plačiau apie tai, kodėl vyrai nusižudo dažniau nei moterys, kas turi įtakos savižudybių skaičiui ir kaip pastebėti rizikos ženklus – naujienų portalo tv3.lt interviu su prof. Pauliumi Skruibiu.
Nors Lietuvoje savižudybių skaičius mažėja, jis išlieka vienas didžiausių ES. Kodėl jau eilę metų esame „lyderiai“?
Svarbu pamatyti abi puses. 2000 metais, kada savižudybių buvo daugiausia, 100 tūkst. gyventojų teko 45 savižudybių atvejų. Dabar 100 tūkst. gyventojų tenka 20 ar netgi mažiau atvejų. Savižudybių sumažėjo daugiau nei du kartus – tas skaičius yra labai didelis. Tiesiog anuomet tas skaičius buvo toks kosminis, kad net kai sumažėjo du kartus, vis tiek mes esame prie tų Europos šalių, kuriose didžiausi savižudybių rodikliai.
Kodėl taip yra, turime žiūrėti istoriškai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą savižudybių skaičius buvo vienas mažiausių Europoje. Jis pradėjo nuosekliai didėti, kai mus okupavo. Tas skaičius didėjo Lietuvoje, taip pat Latvijoje, Estijoje.
Atgimimo metu savižudybių skaičius ženkliai sumažėjo. Tada, paskelbus nepriklausomybę, įvyko didžiuliai pokyčiai. Palietę tuos žmones, kuriems buvo sudėtingiausia prisitaikyti, jie labai pakėlė savižudybių rodiklį.
Po to ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ir Estijoje savižudybių mažėjo. Tempas šiek tiek skyrėsi (Latvijoje ir Estijoje tai vyko šiek tiek greičiau), bet istorija yra panaši.
Iš to galime matyti, kad kai kalbame apie savižudybių skaičių, pirmiausia yra ne atskiro žmogaus istorija, o visuomenės. Labai jaučiasi pokyčiai. Kai įvyksta okupacija, kažkas visuomenėje taip stipriai pasikeičia, kad savižudybių skaičius didėja. Prasideda Atgimimas – vėl kažkas pasikeičia, kad savižudybių labai ryškiai sumažėja. Įvyksta kiti ekonominiai, socialiniai, politiniai pokyčiai, paskelbus nepriklausomybę – savižudybių vėl padaugėja. Nuo 2000 metų vėl ateina stabilesnis etapas (tapome ES, NATO nariais, be to, nuo 2000 metų atsiranda daugiau savižudybių prevencijos) – savižudybių mažėja. Taigi socialiniai pokyčiai vaidina labai didelį vaidmenį.
Kaip mes galėtume suskirstyti savižudybių priežastis?
Jeigu bandome suprasti savižudybių skaičių, turime žiūrėti į visuomenę, į socialines, kultūrines priežastis.
Jeigu „nusileidžiame“ nuo bendro vaizdo prie konkretaus žmogaus, tuomet niekada nebūna kažkokia viena priežastis. Tai yra psichologinės priežastys: kas žmogui sunku, dėl ko jis kenčia. Jos gali būti susijusios su psichikos sutrikimais arba su konkrečia gyvenimo situacija.
Būtų klaida žiūrėti į savižudybę galvojant, kad surasime vieną priežastį. Jeigu sakome, kad žmogus nusižudė dėl to ar ano, dažniausiai mes įvardijame galbūt tai, kas ryškiausiai matosi, galbūt paskutinį lašą, bet tai niekada nėra vienintelė priežastis.
Tą sakau tiek teoriškai, remdamasis tyrimais apie savižudybes, tiek praktiškai, nes aš daug dirbu su nusižudžiusių asmenų artimaisiais. Mes su jais kalbėdavomės apie tai, kas įvyko. Niekada negalėdavau pasakyti, kad žmogus nusižudė dėl vieno dalyko. Visada yra platus vaizdas.
O kaip bėgant laikui kinta požiūris į savižudybes? Kaip į tai buvo žiūrima, pavyzdžiui, prieš 30 metų ir dabar?
Prieš 30 metų požiūris į savižudybes buvo labiau fatalistinis: esą pas mus labai daug savižudybių, bet nieko čia nepadarysi, tiesiog kažkas su mumis yra. Tame daug bejėgiškumo.
Dabar požiūris kur kas mažiau fatalistinis. Žmonės tai labiau mato kaip problemą, kurią reikia spręsti. Mes kaip visuomenė, kaip šalis tikrai darome žymiai daugiau, kad padėtume žmonėms, kurie galvoja apie savižudybes.
Lietuvoje ir daugelyje kitų Europos šalių savižudybė vis dar yra stigmatizuotas reiškinys, susijęs su tam tikra gėda. Žmonėms nelengva apie tai kalbėti. Tačiau tai buvo žymiai ryškiau prieš 30 metų, o dabar jaučiasi didelis pokytis. Šiek tiek lengviau apie tai kalbame, žmonės drąsiau ieško pagalbos.
Kalbėjome apie pokytį per metus, o kokia situacija keičiantis sezonams? Ar egzistuoja savižudybių sezoniškumas?
Pavasarį ir vasarą savižudybių yra daugiau, o rudenį ir žiemą – mažiau. Tas svyravimas kartojasi kiekvienais metais. Ne visose šalyse jis vienodai ryškus, bet pas mus jaučiasi gana stipriai.
Kyla klausimas, kodėl taip yra, bet aiškaus atsakymo nėra. Galbūt tai socialinės priežastys, kad pavasarį ir vasarą mes aktyvesni. Dažniau kažkur išeiname, daugiau bendraujame, tada įvyksta daugiau nesusipratimų, konfliktų, kitų situacijų.
Kitos priežastys labiau biologinės, susijusios su hormonų svyravimais mūsų organizme. Be to, kai vasarą karšta, žmonės sunkiau pakelia karštį, jis labiau išbalansuoja.
Kaip viduje keičiasi pats žmogus nuo pirmosios minties apie savižudybę iki veiksmo?
Tai yra ilgas procesas. Iš tiesų didelė dalis žmonių kažkuriuo gyvenimo momentu susimąsto apie savižudybę, ne tik teoriškai, bet ir su mintimi: o kas būtų, jeigu aš taip padaryčiau? Tame nėra nieko nenormalaus. Tokios mintys yra mūsų žmogiškosios egzistencijos dalis.
Tačiau jeigu tos mintys tampa dažnesnės ir vis konkretesnės, prasideda procesas. Jis gali vystytis metų metais, kol žmogus prieina prie veiksmo. Pats veiksmas gali būti ir impulsyvus, bet jis visada turi priešistorę: kai žmogus apie savižudybę galvojo, svarstė ir panašiai.
Turbūt pagrindinis dalykas, kas vyksta viduje, – daugėja nevilties. Niekas nenusižudo dėl to, kad viskas gyvenime gerai. Vis tiek dėl kažko kankiniesi: dėl to, koks tu esi, kokie tavo santykiai, kokia tavo aplinka, kaip tau sekasi dirbti ir užsidirbti – įvairūs dalykai. Bet net ir to neužtenka, nes visi mes dėl kažko pasikankiname, kartais labai daug.
Todėl vienas iš esminių dalykų, kuris lemia, kad vystosi mintys apie savižudybę, yra kai žmogus pradeda nebematyti vilties, kad gali būti geriau. Jis ima nebetikėti, kad pats gali kažką padaryti, kad jo gyvenimas gali būti geresnis ir kad kažkas jam gali padėti. Kai tos nevilties yra labai daug, ji apima žmogų. Tada situacija darosi pavojinga.
Tyrimai rodo, kad vyrai nusižudo 4 kartus dažniau nei moterys. Kodėl?
Su lytimis ir savižudybėmis yra paradoksas. Moterys kelis kartus dažniau mėgina nusižudyti, o vyrai dažniau nusižudo. Čia ir vėl yra keli veiksniai. Lyčių atžvilgiu yra skirtumas, kaip žmonės praneša apie sunkumus, kaip jie jaučiasi, kreipiasi ar nesikreipia pagalbos, priima ją ar nepriima. Kartais moterys savižudišku elgesiu praneša, kad joms yra blogai, bet galbūt dar galima padėti, gal jos pačios pajėgios iš to išsikapstyti.
Kitas svarbus skirtumas – kokius savižudybės būdus renkasi vyrai ir moterys. Kultūriškai taip susiklostė, kad vyrai renkasi žiauresnius savižudybės būdus. Tada yra mažiau mėginimų, bet daugiau įvykusių savižudybių. Šis reiškinys pasaulyje gana universalus, nors yra išimčių. Pavyzdžiui, Šri Lankoje, Kinijoje moterys renkasi žiauresnius būdus nusižudyti. Ten skirtumo tarp moterų ir vyrų savižudybių skaičiaus beveik nėra, arba moterų nusižudo daugiau. Todėl (analizuojant statistiką – aut. past.) savižudybių būdai irgi svarbūs.
Septyniose Europos šalyse atlikto tyrimo metu, kuriame dalyvavo 15–16 m. paaugliai, nustatyta, kad per gyvenimą 13,5 proc. merginų ir 4,3 proc. vaikinų turėjo bent vieną tyčinio žalojimosi epizodą. Merginų dalis kur kas didesnė. Ar tai irgi susiję su tuo, kad paauglės, kaip ir suaugusios moterys, dažniau žalojasi ar bando nusižudyti?
Taip. Verta atminti, kad jaunų (maždaug iki 20 m.) žmonių savižudybės yra gana retas dalykas. Lyginant su kitomis amžiaus grupėmis, paauglių savižudybių yra mažiausiai. Tačiau yra daug minčių apie savižudybę, savęs žalojimo.
Kartais jauni žmonės žaloja save neturėdami jokio ketinimo nusižudyti ir numirti. Tai labiau kaip emocinės savireguliacijos būdas: priemonė nusiraminti, išbūti sunkius jausmus arba juos pakeisti kažkuo labiau apčiuopiamu. To pas jaunesnius žmones yra labai daug.
Vis dėlto, jeigu žmogus save žaloja, tai vis tiek nurodo kančią. Vėlgi – niekas iš gero gyvenimo savęs nežaloja. Galbūt žmogus gali ką nors pabandyti iš smalsumo ar kad jo aplinkoje kas nors taip daro (tai jauniems žmonėms būdinga), bet jeigu savęs žalojimas tampa nuolatiniu, reguliariu dalyku, reiškia, kad žmogus tai daro ne dėl to, kad jam gerai – jis kankinasi ir psichologiškai, ir fiziškai. Nesvarbu, kad gal nėra grėsmės, jog nusižudys, bet tai vis tiek yra problema. Ir kartais tarp savižalos, kai nėra intencijos nusižudyti ir kai ji yra, nelengva susigaudyti net ir specialistui.
Savižudybė yra tęstinis procesas. Jeigu savižala paauglystėje ar jaunystėje nebūtinai baigiasi mirtimi, o žmogui nepavyksta įveikti sunkumų ir jie toliau tęsiasi, vyresniame amžiuje tai gali baigtis savižudybe. Todėl prevencija, ypač tarp jaunų žmonių, yra aktuali.
Kokią situaciją matote su savižudybių prevencija? Ką reikėtų gerinti?
Yra daug skirtingų dalykų. Vieni susiję su įvairių medžiagų, ypač alkoholio, vartojimu. Mūsų sociologų daryti tyrimai rodo, kad nors kai kurios alkoholio ribojimo priemonės nėra labai populiarios, jos turėjo teigiamos įtakos savižudybių skaičiaus mažėjimui. Juk jei žmogus išgyvena sunkumus ir dar kažką vartoja, tai tikrai nepalengvina jo situacijos.
Kita didžiulė problema – pagalbos prieinamumas. Jeigu mes kalbame apie vaikus ir paauglius, problema yra ypatingo masto. Valstybinė pagalba, kuri yra finansuojama Ligonių kasų, labai sunkiai prieinama ir jos labai mažai. Jeigu yra reikalinga ilgalaikė pagalba, o ne kelios konsultacijos, ją labai sunku gauti. Tada mes ir susiduriame su tuo, kad jeigu jaunas žmogus ar jo tėvai mato, jog yra kažkokie sunkumai ir nori juos išspręsti, labai dažnai susiduria su tuo, kad nėra daug galimybių.
Trečias aspektas yra švietimas – kaip atpažinti savyje, kad man reikia ieškoti pagalbos; kaip aš galiu pamatyti ženklus artimame žmoguje? Šioje vietoje pastaruoju metu taip pat įvyko labai didelis pokytis. Vyksta daug įvairių mokymų, kaip atpažinti savižudybės rizikos ženklus ir ką daryti, kaip suteikti pirmąją pagalbą, kaip nukreipti žmogų tolimesnei pagalbai. .
Kita vertus, tu gali apmokyti žmones, bet tada kyla klausimas: suteikiau pirmąją pagalbą, o kas toliau? Ir jeigu to „toliau“ nėra, tuomet čia yra problema.
Galbūt Vilniuje dar galima rasti specialistų, kurie padėtų, o ką daryti žmonėms regione?
Jeigu žmogui, įskaitant paauglį, reikia stacionarinio gydymo ligoninėje, tada dar yra kažkoks variantas. Jeigu žmogaus sunkumai ne tokie dideli, yra psichikos sveikatos centrai. Bet jeigu užtenka ne pačios rimčiausios pagalbos ir nėra taip, kad reikia ligoninės, čia atsiveria didžiulė spraga. Ji praktiškai tik apie privačiai teikiamą pagalbą.
Tada mes atsiremiame į tuos, kurie turi pinigų už ją susimokėti, o tiems, kurie neturi, pagalba nėra prieinama. Atsiranda labai didelė atskirtis. O iš tyrimų mes žinome, kad kai žmonės turi finansinių sunkumų, stresas dėl jų kaip tik padidina tikimybę, kad bus ir psichologinių problemų. Kartu tiems žmonėms pagalba yra mažiausiai prieinama.
Kitose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, galima kreiptis į privačiai dirbantį specialistą, bet konsultacijos yra apmokamos iš Ligonių kasų. Ir apmokama ne trumpalaikė, bet ilgalaikė pagalba. Variantas ta kryptimi eiti ir Lietuvoje, nes man dabar labai sunku įsivaizduoti, kaip kitaip mes tą poreikį atliepsime.
Kokius mitus apie savižudybes dažniausiai tenka girdėti?
Vienas mitas: jeigu žmogus kalba apie savižudybę ar apie ją užsimena – tai nerimta, tai tik dėmesio atkreipimas, manipuliacija ir panašiai. Pasižiūrėjus į žmonių elgesį, mes apie viską daugiau kalbame negu darome, bet negalima to nuvertinti. Jeigu žmogus kalba apie savižudybę arba save žaloja, tai dar nereiškia, kad jis būtinai nusižudys, bet tikimybė išauga labai stipriai. Reikėtų į tai labai rimtai reaguoti.
Tiesą sakant, net jei žmogus manipuliuoja savižudybe – pavyzdžiui, sako, aš nusižudysiu, jeigu kažką padarysi ar kažko nepadarysi – net ir tai yra pakankamai rimta situacija. Juk nereiškia, kad žmogus nenusižudys. Tai tik apsunkina, kaip mums reaguoti. <...> Tokiam žmogui sunkiau padėti, bet tai nereiškia, kad gali numoti ranka ir sakyti, jog jis tik pagąsdino. Mes turime pavyzdžių, rodančių, kad net ir tokiomis situacijomis savižudybės įvyksta.
Antras mitas: jeigu mes pamatėme, kad žmogus prislėgtas, ir jeigu jo paklausime – ar gali būti, kad kai tu toks prislėgtas, nusivylęs, tau kartais kyla minčių apie savižudybę? – mes jam tą mintį tarsi pasiūlysime. Taip tikrai nėra. Pirmas pagalbos žingsnis – tiesiai pasikalbėti su žmogumi, ar jis galvoja apie savižudybę, kas jį slegia ir ką su tuo daryti. Jeigu žmogus yra prislėgtas ir neviltyje, mintis apie savižudybę (bent mintis) tikrai jį aplankė. Todėl jeigu apie tai paklausime, mes nepabloginsime, o tik pagerinsime situaciją.
O ko nereikėtų sakyti?
Nereikia sakyti, kad viskas bus gerai, kad nereikia žudytis, kad gyvenimas priešaky. Nereikia dėl to, kad žmogus tą žino. Apskritai, kai mes galvojame apie pagalbą nusižudyti ketinančiam žmogui, neverta labai laužyti galvą, ką čia pasakyti. Verčiau išgirsti tą žmogų.
Kiekviena savižudybė ir mintys apie ją turi sudėtingas, bet konkrečias priežastis. Tad jeigu aš noriu padėti žmogui, kuris galvoja apie savižudybę, man reikia ne kalbėti, o išgirsti. Jeigu aš klausysiu, kažką apie tą žmogų sužinosiu. Galbūt atsiras minčių, nuo kur kartu galima pradėti ieškoti sprendimų.
Kiek dažnai apie tai kalbėtis, siūlyti pagalbą, kad ir artimieji nesijaustų tarsi įkyrūs, ir apie savižudybę galvojantis žmogus neužsivertų?
Jeigu matau, kad su žmogumi kažkas vyksta, bet jis su ta problema nieko nedaro, kaip galiu pasakyti, ai, aš neįkyrėsiu? Tai gyvybės ir mirties klausimas. Turiu vis prie to sugrįžti. Galbūt žmogus ne su manimi nori kalbėtis, gal su kažkuo kitu, bet mes negalime šito klausimo palikti. Atkaklumas reikalingas.
Pridėčiau dar vieną aspektą. Neišeina visko „pakabinti“ ant artimųjų. Jie ir taip dažnai jaučiasi labai išsigandę, kalti. Bet tai yra ne tik artimųjų klausimas. Jeigu nekalbame apie vaikus, o apie suaugusius žmones ar paauglius, tai yra ir jų atsakomybės dalis, ką jie daro: ar kreipiasi pagalbos, ar nesikreipia. Taigi kad ir kaip artimasis nertųsi iš kailio, jis negali visko padaryti už kitą žmogų. Vis tiek dalis atsakomybės yra to, kuris sunkioje būsenoje.
Jei žmogus pat nori rasti pagalbos, nuo ko jam reikėtų pradėti?
Problemos gali būti labai skirtingos (santykiai, finansai ir kt.), bet vis tiek yra kažkoks psichologinis aspektas. Tada psichologas ar psichiatras arba ir vienas, ir kitas gali padėti rasti bent dalinius problemos sprendimo būdus tam, kad žmogus galėtų toliau spręsti kitus savo gyvenimo klausimus. Todėl siūlyčiau pradėti nuo psichologo ir psichiatro pagalbos.
Kiekvienas esame prisiregistravę kokiame nors sveikatos centre (poliklinikoje). Poliklinika arba turi savo specialistus, arba yra sudariusi sutartį su kita įstaiga. Ten pagalba nemokama ir jeigu yra toks atvejis, kad žmogus galvoja apie savižudybę, bus padaryti sprendimai, kad specialistai tą žmogų priimtų greitai.
Taip pat yra emocinės paramos linijos, kuriomis gali paskambinti bet kuriuo paros metu. Tos linijos sulaukia labai daug skambučių ir kartais nėra paprasta prisiskambinti, bet tikrai įmanoma.
Kaip kalbėjome, kad artimieji turi būti atkaklūs, taip ir pačiam žmogui reikia atkaklumo: eiti į polikliniką, skambinti į pagalbos liniją ir jeigu neprisiskambina iš pirmo, antro, trečio karto, bandyti ketvirtą.
Jei vis tik įvyko tragedija, kaip aplinkiniams priimti netektį?
Artimo žmogaus savižudybė yra labai traumuojanti patirtis. Žmonės dėl to ilgai kankinasi. Svarbu pabandyti realistiškiau įvertinti atsakomybę: kur čia mano, kaip artimojo, atsakomybė, kur nusižudžiusio žmogaus atsakomybė, kur kitų žmonių, specialistų atsakomybė? Konsultacijose taip pat darome „atsakomybės pyragą“ – jei išdalinu 100 procentų atsakomybės, kiek procentų kam tenka? Tada, pasirodo, nėra taip, jog nusižudęs žmogus buvo visai neatsakingas arba tik vienas iš artimųjų buvo atsakingas už tai, kas įvyko. Ta atsakomybė išsidalina ir galbūt kaltės jausmas pasidaro labiau pakeliamas.
Taip pat svarbu ieškoti būdų, kaip atsitiesti ir kas gali padėti. Ar tai yra aplink manęs esantys žmonės? Ar tai kažkokios veiklos? Be to, yra specializuota pagalba nusižudžiusiųjų artimiesiems.
Prieš 10 metų, kai nusižudė aktorius Vytautas Šapranauskas, internete paplito įvairūs vaizdai iš televizijos laidų, kuriose jis kalbėjo apie gyvenimą, mirtį. Tada žmonės tarsi iš naujo įsiklausė į kai kurias aktoriaus citatas ir ėmė dėlioti taškus ant „i“. Ar įmanoma žmoguje pastebėti tam tikrus įspėjamuosius ženklus dar iki tragedijos?
Juos įmanoma pastebėti. Vienas dalykas, kai kažkas labai smarkiai pasikeičia žmogaus elgesyje. Antras dalykas yra viskas, kas apie prislėgtą nuotaiką ir ypač neviltį. Kai pajaučiame, kad šalia esantis žmogus labai nusivylęs arba kaip tik bando sukurti įvaizdį, kad viskas gerai, bet jaučiame, kad kažkas pasikeitė. Galbūt žmogus vartoja daugiau alkoholio, galbūt keistos jo užuominos. Jeigu mums susidaro įspūdis, kad tai gali būti apie savižudybę, reikėtų sureaguoti.
Tačiau yra dvi išlygos. Viena – nebūtinai patys artimiausi žmonės tuos ženklus pastebi. Kartais jie būna skirti esantiems toliau, nenorint apkrauti ar nuvilti pačių artimiausių.
Antra, kai jau kažkas įvyksta, mums visada lengviau pamatyti ženklus, kurie buvo. Mes jau žinome, kuo tai pasibaigė, todėl ankstesni veiksmai, žodžiai įgyja naują prasmę. Tą svarbu suprasti, nes kartais artimieji save labai dėl to kaltina.
Po To mes daug ką galime suvokti, bet yra žymiai sudėtingiau, kai nežinai, ar žmogus tiesiog nusiminęs, ar tai reiškia kažką daugiau. Todėl jeigu tik kilo įtarimas, svarbu tikslintis, nebijoti paklausti apie savižudybę, bet kartu ir suprasti, kad mes ne viską galime numatyti ir nuspėti.
Ačiū už pokalbį.
Jautriam žmogui tikrai sunku likti optimistu, tiesiog ranka prieš save kyla. Jei turite proto žurnalistai apmąstykite turinį, nebent mėgstate šiurpint žmones, tada reikia pas psichiatrą tikrintis.
