Likusio vasario orai lemia artėjantį pavasarį
Šią savaitę jau matome vykstančius pokyčius, bet kol kas jie lėti. Nuo savaitės vidurio aktyviau ima veikti vakarų vėjas. Jis atneša šiltesnį orą. Reiškia naktimis dar gyvename nestipriame šaltuke, nes žemės paviršius atvėsta, o su juo ir priežeminis oro sluoksnis, o dienomis, kadangi oras atkeliauja santykinai šiltas, saulutė šviečia, džiaugiamės pirmaisiais pliusais.
Esant tokiai situacijai susidaro nemalonūs reiškiniai: rūkas, plikledis, šlapdriba. Žinoma, jie netruks amžinai, ir jie būdingi besikeičiantiems metų laikams.
Tikėtina, kad kuo toliau, tuo temperatūra kils vis aukščiau nulio ir paskutiniąją vasario savaitę jau džiaugsimės pavasarišku oru. Tačiau nuo netikėtumų nesame apsaugoti, viena kita šaltesnė diena dar gali pagadinti nuotaika, bet tai bus daugiau atsitiktinumas, nei tendencija.
Pasaulyje viskas dalinama į dvi dalis
Yra Įvairių versijų, kodėl antrasis metų mėnuo yra vadinamas vasariu. Viena jų tokia, kad tai siejama su senovėje vykusiais gyvenimo sričių dalinimais. Pavyzdžiui: pasaulio šalių archajiškiausi pavadinimai yra rytai bei vakarai, o šiaurė ir pietūs – tik tarpinė kryptis, o iš tikrųjų, pasaulis dalinamas į dvi dalis. Laikas irgi į dvi dalis – žiemą ir vasarą.
„Šiuo metu prasideda laikotarpis, pusmetis, kai jau saulė eina aukštyn ir nori nenori, nors atrodo ir šalta, bet dangus žydras, sniegas spindi, saulutė pražimba žymiai dažniau ir visiškai nepalyginsi su lapkričiu arba gruodžiu, kai yra niūru bei tamsu.
Dabar saulė kopia aukštyn – prasidėjo vasara. O kai dienos trumpėjo žiema buvo. Bet iš tikrųjų, jei mes padalintume du sezonus, tai nuo dabar prasideda antras pusmetis, kai saulė kils aukštyn, juda vis toliau į šiaurę, teka vis toliau. Iki tos galutinio vasaros metų laiko dar toli, bet reiškiniai visi į ją vedą", – kalbėjo etnologas Jonas Vaiškūnas.
Saulė bei Mėnulis puikiai pasitarnaudavo laiko skaičiavimui. Senovėje žmonės buvo jautresni įvairiems pasikeitimams.
Reiškia žmonės buvo labai jautrūs, jie matė kad jau prasidėjo tas antras, nunokimo, o paskui ir nykimo laiko tarpas, ne kilimo į viršų, o saulutė atitinkamai trumpindavo kelią per dangų ir žmonės pagal tai matavo laiką. Pagal ką gi mes matuojame laiką? Pagal saulę ir mėnulį, yra du dalykai“, – kalbėjo etnologas.
