Patriotinių ir dorovinių vertybių perdavimas jaunajai kartai – esminė jaunimo socializacijos ir tautinio bei pilietinio brendimo sąlyga.
Tradicinėje visuomenėje (tokia, pvz., laikytina Pirmosios Lietuvos Respublikos visuomenė) vertybių formavimo procesas visuomet rėmėsi į tris “banginius”: santuoka pagrįstą šeimą, Bažnyčią ir mokyklą. Po penkerių okupacijos, ideologinės priespaudos ir agresyvaus ateizmo dešimtmečių nepriklausomybę atkūrusi Lietuva grįžo į gerokai kitokią nei prieškario laikais Europą. Europą, kuri politinio korektiškumo sumetimais primygtinai vengia dorovinių vertinimų viešajame diskurse. Europą, kuri propaguoja pliuralizmą ir toleranciją, bet yra visiškai ar beveik visiškai abejinga Vakarų kultūrą formavusiems judėjų-krikščionių Dekalogo postulatams. Išgyvendama krašto ūkio atkūrimo sunkumus atkurtoji valstybė gali pasinaudoti ES finansine parama. Tuo tarpu dorovinių ir patriotinių vertybių ugdymo baruose iš esmės tenka remtis patiems į save.
Akivaizdu, jog Katalikų Bažnyčios ir kitų tradicinių konfesijų įtaka asmens ir šeimos gyvenimui, juoba švietimo sistemai, Lietuvos Respublikoje yra per silpna, kad galėtų atsverti komercinį nežabotos, atsakomybe nepagrįstos laisvės ideologijos spaudimą. Aukščiausiojo Autoriteto praradimas sujaukia moralinio apsisprendimo motyvacijas ir veda visų kitų žemesnės eilės autoritetų nunykimo link. Mūsų laikų dvasininkai, tėvai ir mokytojai turi kasdien nelygioje kovoje su aplinka, kuri alsuote alsuoja panieka tradicijoms, kautis už savo autoritetą jaunuomenės akyse. Vienintelis būdas garbingai tęsti šią kovą – patiems išpažinti deklaruojamas vertybes ir nuoširdžiai stengtis jomis vadovautis.
Esamomis aplinkybėmis silpsta ir tradicinės šeimos institutas. Vidujai pakrikusi šeima negali užtikrinti tinkamos vaikų, būsimųjų moksleivių socializacijos, ir tai itin apsunkina mokytojų darbą.
Jaunosios kartos labui Lietuvos valdžia turi vykdyti politiką, kuri motyvuotų žmones kurti stabilius šeimos santykius.
Svarbu teisingai suvokti esamą santykį tarp materialinių ir nematerialinių vertybių šių dienų Lietuvos visuomenėje. Kol kas nusveria dėmesys materialinių problemų sprendimui. Būtina stiprinti šeimų materialinę padėtį.
Lietuvos šeima nesuvokia ir nerealizuoja savo konstitucinių teisių, auklėjant vaikus pagal savo dorovinius įsitikinimus, todėl nedrįsta tinkamai pasipriešinti neretai po švietimo priedanga peršamoms jaunimui žalingoms idėjoms. Negindama savo teisių šeima nedaro įtakos ugdymo turiniui, o tuo pačiu neatlieka ir savo vaidmens Lietuvos švietimo sistemos raidoje.
Tėvų organizacijų steigimasis ir jų aktyvi pozicija labai padėtų gydyti daugelį švietimo sistemos ydų.
Pagaliau pati Lietuvos mokykla, į visas puses draskoma nesibaigiančių reformų, materialinių nepriteklių ir elementaraus valdžios dėmesio stokos, pamažu “nukraujuoja”. Mokytojų vis daugėja tarp emigrantų arba jie renkasi geriau apmokamus ir mažiau įtampos reikalaujančius darbus.
Atgimimo laikais buvo iškelta Tautinės mokyklos idėja. Ji patraukė į mokytojų gretas ne vieną jauną patriotą. Jų giliam nusivylimui tautinės mokyklos vizija buvo tyliai numarinta dar užuomazgoje. Švietimo sistemoje įsigalėjo vertikalus komandinis valdymas be grįžtamojo ryšio: ministerija, švietimo skyrius, direktorius, mokytojas. Biurokratinių procedūrų gausa, popierizmas užgožia gyvąją pedagogo darbo esmę. Susidaro įspūdis, jog Švietimo ir mokslo ministerija mažiau vertina tikrąjį mokytojo darbą su mokiniu, negu formalias ataskaitas. Viršūnėms neįdomu, ką apie vykdomas reformas ar programas mąsto patys mokytojai.
Grįžtamojo ryšio švietimo sistemoje nebuvimas, popierinė daugiažodystė ir biurokratizmas nupilietina patį mokytoją ir paverčia jį nuolankiu sistemos sraigteliu, bijančiu išsakyti savo nuomonę. Apie kokį patriotinį ir pilietinį ugdymą tuomet galime kalbėti?
Deklaruota, jog Lietuvos mokykla turi būti depolitizuota, tačiau vyksta visai priešingi dalykai. Mokykla yra net perdėm pavaldi partinei sistemai, deja, pačia blogiausia prasme. Į kiekvieną mokytoją, juoba mokyklos vadovą, švietimo skyrius dažnai žiūri kaip į potencialų rinkėją ir vertina pirmiausia šiuo požiūriu. Natūralu, jog noras kritikuoti ministeriją ir ministrą greitai išgaruoja, ypač – jei švietimo skyriaus vadovas ir ministras priklauso tai pačiai politinei jėgai. Supratus, jog turime partizuotą ir nupilietintą, t.y. pilietinės drąsos stokojančią Lietuvos mokyklą, belieka konstatuoti, jog su tautinės mokyklos idėja ši realybė neturi nieko bendra.
2. Patirtys ir viltys
Mokyklos vidinę darną lemia vėlgi tai, kaip stipriai yra susijusios jos pagrindinės atramos: mokytojai, mokiniai ir mokinių tėvai. Labiausiai trūksta tėvų dalyvavimo mokyklos reikaluose. Taip pat ir ugdant mokinių patriotizmą bei dorovines nuostatas. Mokytojai skundžiasi, jog nesunkiai randa bendrą kalbą tik su trečdaliu šeimų.
Vis dėlto mokykla turi būti aktyvi ir mokėti pasikviesti tėvus. Puiku, kai iniciatyvos kyla iš šeimų ir tėvų. Mokyklos tarybos pirmininkai ir dalis narių turėtų būti ne mokyklos darbuotojai. Turint aktyvius tėvus, labai pagerėja atmosfera mokykloje.
Ypač gražios patirties turi kaimo vietovių mokyklos. Kaime glaudesnė bendruomenė, o mokykla – visuomet ją telkiantis dvasinis ir kultūrinis centras. Viskas, kas gražiausia, čia vyksta per mokyklą arba mokykloje. Todėl kiekvienos kaimo mokyklos uždarymas – visuomet skaudus smūgis vietos bendruomenei. Uždarant mažas kaimo mokyklėles geriausia būtų jose palikti ir įteisinti kultūrinį bendruomenės centrą.
Pastaraisiais metais buvo perdėtai akcentuojamos vaikų teisės, bet visai ignoruojamos mokytojų teisės. Mokinių elgesys nėra vertinamas, todėl nebeliko jokių svertų, norint paveikti agresyvų jų elgesį. Vertėtų pasvarstyti, kaip sugrąžinti į švietimo sistemą mokinio elgesio vertinimą, nustatant aiškius tokio vertinimo kriterijus bei principus. Mokinio ir jo tėvų atsakomybės už mokinio elgesį stoka – viena opiausių mokyklos problemų.
Akivaizdu, jog niekas taip nepadeda ugdyti patriotizmo bei diegti dorovinių nuostatų, kaip pati aplinka ir nuoširdus tėvų bei mokytojų pavyzdys. Teisė ir pareiga, pagarba žmogui, atsakomybė už žodį, pagarba savo valstybei ir jos simboliams negali likti vien tušti žodžiai. Šiame fronte kartais ir vienas gali būti karys. Mokytojo asmenybė, jo dvasios šviesa – tai švyturys, šviečiantis abejingumo prieblandose. Tokių mokytojų yra, ir juos reikia motyvuoti. Ne “seksualiausias mokytojas”, o mokytojas – švyturys turi būti pastebėtas, išryškintas ir atitinkamai įvertintas.
Kūrybingas mokytojas nesitenkina vadovėlinėmis tiesomis, jis siekia gyvo mokymo. Todėl būtina skirti lėšų mokyklų pažintinėms programoms. Moksleivių išvykos į muziejus, į svarbias tautos istorijai vietas išlieka atmintyje kaip gyvoji tautos kultūra ir gyvoji istorija.
Neįmanoma suformuoti doro žmogaus ir piliečio be etnokultūros. Senosios dainos, papročiai, amatai – tai neišsemiama versmė vaikų fantazijai, o drauge – gyvas ryšys su giliausia protėvių dvasine patirtimi. Etnokultūra – tarsi patikimas skiepas nuo agresyvių masinės komercinės antikultūros bacilų. Tinkamas metodas kiekvienam vaikui – nuo darželinuko iki gimnazisto. Ugdo estetiškai, doroviškai ir telkia bendruomenę. Lietuvos mokyklos, kurios sėkmingai taiko šį metodą, kviečia ir ragina visur diegti etnokultūrinio ugdymo programas.
Kultūros vaidmuo perteikiant vertybes yra esminis. Sąjūdis už tautos ateitį pirmiausia turi būti kultūros sąjūdis. Negalima leisti, kad klasikinė muzika, literatūra, dailė ar šokis būtų nustumti į viešojo gyvenimo paraštes. Nesuvokiama, kai muzikos, dailės ar meno mokyklos kvalifikuojamos kaip “neformaliojo ugdymo įstaigos”. Nuo “neformalo” netoli iki “nelegalo”, o valstybės politikos nebuvimą kultūrinio tautos ugdymo srityje dažnai ir liūdnai iliustruoja visapusiška “neformaliojo” ugdymo įstaigų priklausomybė nuo rajonų merų požiūrio bei kultūrinio išprusimo lygio...
Patriotines bei moralines vertybes padeda išsaugoti ir puoselėti krikščioniškas gyvenimo būdas. Mūsų dienomis jis susilaukia ypač rafinuoto pasipriešinimo. Krikščionybę, kaip ir tradicinę kultūrą, kai kas norėtų išguiti iš Lietuvos mokyklos, kad ji niekad netaptų Tautos mokykla. Tai matanti jaunesnioji tėvų karta yra pasirengusi telktis ir Italijos pavyzdžiu steigti alternatyvias mokyklas, kuriose galėtų nekliudomai realizuoti savo prigimtinę ir konstitucinę teisę – auklėti vaikus pagal savo dorovinius bei religinius įsitikinimus.
