Išskirtiniame interviu „Akistatai“ Pravieniškių gydymo ir pataisos namų direktorius Ramūnas Kalendra išdrįso viešai paprieštarauti teisingumo ministrui Remigijui Šimašiui ir faktais pagrįsti savo teiginius. Jau kitą dieną R. Kalendrai buvo pažerti nauji kaltinimai.
Įtaria korupciją
Teisingumo ministras kaltina R. Kalendrą, jog šis į savo vadovaujamą įkalinimo galimai už atitinkamą atlygį priėmė keturis nuteistuosius ir sudarė jiems išskirtines sąlygas. Trys iš jų įkalinti už finansinius nusikaltimus. Tai buvęs koncerno EBSW prezidentas Gintaras Petrikas ir du panevėžiečiai – buvęs sporto klubo „Greičio ruožas“ prezidentas Sergejus Mirošničenka bei buvęs automobilių sporto klubo „Akimirka“ prezidentas Arūnas Samalionis. Ketvirtoji „išskirtinė persona“ – Gintautas Čekanavičius, už žmogžudystę ir plėšimus nuteistas kalėti 14 su puse metų, o į šiuos gydymo ir pataisos namus uždarytas šių metų birželį.
Buvę prezidentai neva nepanoro gyventi kartu su kitais nuteistaisiais, tad jiems buvo sudarytos sąlygos visą parą būti pataisos namų bibliotekoje arba klube. Jie buvo įdarbinti ketvirčiu ir puse etato – klubo bei bibliotekos darbuotojais. Šie nuteistieji naudojosi internetu ir pokalbių programa „Skype“, kuri pataisos namuose draudžiama.
Ministras net įtaria, jog minėtieji nuteistieji, ko gero, net neserga jokiomis ligomis, tad jiems nepriklauso bausmę atlikti šiuose gydymo ir pataisos namuose.
Direktoriai kalinių nesirenka
Vis dėlto norėtųsi ministrui priminti, kad nuteistuosius į įkalinimo įstaigas skirsto ne pataisos namų direktoriai, o teismas. Tai numatyta Baudžiamojo kodekso 50 straipsnyje, kuriame aiškiai sakoma: „Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas.“ Taigi kurioje konkrečiai įkalinimo įstaigoje bausmę atliks nuteistasis, nustato Tardymo izoliatorių administracija.
Kita vertus, visose pataisos įstaigose nuteistieji turi draudžiamų daiktų (tarp jų ir priemonių prisijungti pre interneto). Beveik kiekvieną dieną per nuteistųjų bei jų gyvenamųjų ir kitų patalpų apžiūras surandama neleistinų naudotis daiktų. Už turimus draudžiamus daiktus pagal Bausmių vykdymo kodeksą atsako nuteistieji, o ne pareigūnai, jei neįrodyta, jog tuos daiktus įnešė kažkuris iš pataisos namų darbuotojų.
Perkelti į geresnes sąlygas
Kaip teigė Pravieniškių gydymo ir pataisos namų direktoriaus pavaduotojas Virginijus Lukavičius, vis dar vyksta jų pastatų renovacija, tad nuteistiesiems tenka pasispausti. Todėl ir minėtiems asmenims, kadangi jie yra atsakingi už tvarką klube ir bibliotekoje, buvo leista laikinai gyventi šalia esančiose patalpose. Beje, viena iš jų dar ir be lango, o tualetas – koridoriaus gale. Šios patalpos laukia eilės, kada bus suremontuotos.
Kilus triukšmui, jog minėti nuteistieji gyvena privilegijuotai, visi keturi buvo apgyvendinti „kaip ir visi' – po du puikiai suremontuotuose kambariuose su atskirais tualetais. G. Petrikas už tai padėkojo ministrui ir sakė, kad, palyginti su kitais, iki šiol jis gyveno tikrai nežmoniškomis sąlygomis.
„Akistatos“ žiniomis, garsusis G. Petrikas nuo pat pradžių buvo labiau saugomas nei kiti kaliniai (kalbama, jog į jį buvo pasikėsinta). O skirti apsaugą ar izoliaciją konkrečiam nuteistajam – ne įkalinimo įstaigų kompetencija.
Geriau, bet grįžti nenorėtų
O ar iš tikrųjų kaliniams geriau gyventi gydymo ir pataisos namuose?
„Akistata“ pakalbino ne kartą teistą Artūrą G. (pavardė redakcijai žinoma), kuris yra kalėjęs ir Marijampolėje, ir ne vienuose Pravieniškių pataisos namuose, tarp jų – ir gydymo.
„Neseniai grįžau iš „gydymo“. Buvau patekęs į šiuos pataisos namus, nes, būdamas tardymo izoliatoriuje, „pasigavau“ atvirą tuberkuliozę, – pasakojo Artūras G. – Per porą metų, kol atlikau bausmę, mane gerokai „aplopė“. Maistas neblogas – geriau maitina nei Marijampolėje ar kitose panašiose įstaigose. Vis dėlto mes ligoniai. Vaistais „šeria“ ir dar prižiūri, kad juos išgertum. Jei turi sąskaitoje pinigų, tai ir pasigaminti maistą pats gali. Palyginti su kitais kalėjimais, čia žymiai švariau ir ramiau – čia visi daugiau ar mažiau sukriošę, tai ir mažiau „šakojasi“. Sako, anksčiau blogiau buvo, bet dabar nauji pastatai, gyvenamosios zonos suremontuotos. Gyvenom dviese viename kambaryje, turėjom atskirą san. mazgą ir virtuvėlę šalia. Tik, atvirai pasakius, nenorėčiau, jei dar teks, ten grįžti. Aplink krenkši, spjaudosi. Jei esi sveikas, tai geriau bausmę atlikti kitur. Nepavydžiu ir tiems pareigūnams. Žinai ką darydavom supykę arba jei reikėdavo „šustrumą“ įrodyti? Ogi savo tuberkulioziniais skrepliais nutepliodavom durų rankenas. Kartais net apspjaudydavom prižiūrėtojus...“
Paklaustas apie draudžiamus daiktus ir kaip jie gaunami, Artūras G. paaiškino: „Įvairiai. Negaliu visko atskleisti, nes dar gyventi noriu. Didžioji dauguma pakliūna per draugus ir artimuosius. Pasitaiko ir „gerų“ pareigūnų, tačiau tokių vienetai. Daugelis bijo rizikuoti – kartą pabandęs padaryti „gerą darbą“, įklimpsta visam laikui. Kuris norės gyventi amžinai tampomas už virvelių? Tam laisvėje yra draugų, kurie ir „atidirba“ būdus, kaip mums perduoti telefonus, pinigus, įtaisyti į „kompus“ programas.“
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
