Ši kadaise sovietinėje Lietuvoje ištirta byla verta rusų NTV televizijos laidos, kurioje sekmadieniais pristatomi garsiausi sovietinės epochos nusikaltimai, siužeto. Kaune nutikusi meno vertybių vagystės istorija ilgus metus saugota grifu „Slaptai” pažymėtoje, KGB priežiūroje buvusioje byloje. Ji nebuvo pasiekiama smalsiai visuomenei, tačiau praėjus 35 metams „Akistata” atskleidžia visus šio praeityje nuslėpto unikalaus paveikslo pagrobimo užkulisius.
1979-ųjų sausio 9 d. romų tautybės kaunietis Genadijus Aleksandrovas, pravarde Baronas pasiūlė Igorį Čistovą supažindinti su neva turtingu, irgi romų tautybės meno kolekcionieriumi, kuris neva sutinkąs už 15 000 rublių nupirkti iš Kauno Arkikatedros pavogtą paveikslą.
Įklampino Baronas?
Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje pogrindinių milijonierių ir brangių meno kūrinių perpardavinėtojų pasaulyje pasižymėjęs G. Aleksandrovas palaikė glaudžius ryšius ne tik su tuometiniais turtuoliais, bet ir saugumiečiais.
Prieš keletą metų mūsiškėje spaudoje rašyta, kad klestintį verslininką iš Vakarų pasaulio savo manieromis primenantis kaunietis sovietmečiu buvo savas bičas įtakingiausių anų laikų žmonių draugijose. Remiantis įvairiais pasakojimais, kalbėta, kad Barono pravarde garsėjęs vyras kadaise turėjo net savo staliuką Maskvoje netoli Kremliaus esančio viešbučio „Nacional” restorane, kuriame mėgo vakaroti garsūs tuometinės Sovietų Sąjungos kultūros ir meno atstovai.
Tada kauniečio kompanijoje neretai būdavo galima išvysti tokias garsenybes, kaip tarp meno ir kriminalinio pasaulio sėkmingai iki šiol laviruojantį dainininką Josifą Kobzoną, kino aktores Zinaidą ir Viktoriją Fiodorovas bei daugelį kitų ano meto scenos įžymybių.
Buvę KGB darbuotojai iki šiol prisimena, kad Barono pravardę turėjęs kaunietis ne kartą yra padėjęs atskleisti keletą rezonansinių sovietinės epochos nusikaltimų, susijusių su meno vertybių vagystėmis.
„Pamenu, jog nuo ankstyvo ryto man kuždėjo nuojauta, kad kažkas nutiks negerai, – „Akistatai” prisiminė garsųjį paveikslą nugvelbęs I. Čistovas. – Tik sustojus taksistui Chemijos prospekte priešai vieną bendrabučių, kuriame turėjau susitikti su galimais paveikslo pirkėjais, išlipau iš mašinos ir iškart buvau užkluptas bemaž dešimties civiliai apsirengusių kriminalistų. Nespėjau net sureaguoti, kai buvau atgal įgrūstas į automobilį ir susijaudinęs netgi pagadinau orą. Vėliau į minėtą trečiame aukšte buvusį butą pačiam eiti jau nebereikėjo, nes milicijos darbuotojai tiesiog užnešė mane. Jie mane „supakavo“ taip tarsi būčiau galingas Italijos mafiozas ar nemirtingasis kung-fu meistras Briusas Ly“.
Nuosprendis – 10 metų
Kadangi sulaikytas kaunietis iškart prisipažino pavogęs Dievo Motinos paveikslą ir tą naktį veikęs be talkininkų, 1979 metų balandžio 13 dieną, jam buvo paskelbtas nuosprendis.
„Prieš paskelbiant nuosprendį teismo salėje labiausiai bijojau, kad man nebūtų paskirta mirties bausmė, – atsiminė I. Čistovas. – Prieš tai nė sykio nebuvau teistas, todėl už šią vagystę gavau 10 metų”.
Pirmos dienos kalėjime Igoriui buvo sunkios, bet vėliau jis sulaukė nemažai paramos iš kitų nuteistųjų. „Atvirai pasakius, nebuvau tenai paklusnus kalinys. Neretai įsiveldavau į konfliktus ir tarp nuteistųjų buvau vadinamas „gestapininku“, – pirmuosius metus nelaisvėje prisiminė I. Čistovas.
Už grotų Irkutsko lageryje lėtai slenkančias dienas jam praskaidrindavo dažnos futbolo varžybos ir aplinkos tvarkymas, už kurį jis su kitais kaliniais netgi prasimanydavo ir pinigų.
1980-ųjų pavasarį LSSR Kultūros ministerijos išduotu leidimu Pažaislio Dievo Motinos paveikslą pradėjo restauruoti talentingas dailininkas Balys Pakštas. Kadangi I. Čistovas išpjovė centrinę paveikslo dalį pagal rėmų pakraštį, dailininkui reikėjo suvesti perpjautas drobės dalis. Po šių sudėtingų darbų teko nuimti vėlesnius užtapymus, rekonstruoti trūkstamąsias dalis, retušą akvarele.
Drobė buvo restauruojama ilgai ir kruopščiai, todėl į Kauno Arkikatedrą ji sugrįžo tik 1983 metais. Restauravimo darbai kainavo 3200 rublių. Beje, atnaujintas paveikslas gerokai pasikeitė: pasirodė esąs švelnių spalvų, skaidrus, įdomaus kolorito ir minkštų potėpių.
Pakartotų savo žygdarbį
1989 metais išėjęs iš kalėjimo I. Čistovas ilgam užsisklendė namuose. Tik praėjus kuriam laikui jis vėl pradėjo bendrauti su senaisiais draugais, griebėsi atsitiktinių darbų. Vėliau šis trečios grupės invalidumo pensiją gaunantis kaunietis bemaž tris kartus sumirgėjo policijos suvestinėse, kai buvo pakliuvęs teisėsaugininkų akiratin už smulkius viešosios tvarkos pažeidimus.
Pastaraisiais metais Igoris, glaudėsi kukliame bute su motina ir broliu, kaip jis teigė, gyveno iš savo pensijos ir dar kelių šimtų litų, kuriuos užsidirbdavo pardavinėdamas įvairias senienas netoli savo namų esančioje turgavietėje.
„Akistatos” paklaustas, ar buvo nuvykęs į Pažaislį pasigrožėti tenai eksponuojamu Dievo Motinos paveikslu, I. Čistovas atsakė, jog 2001 m. lankėsi vienuolyno bažnyčioje ir jame įdėmiai apžiūrėjo visus paveikslus. „Atėjau pasižiūrėti į Mariją, kad prisiminčiau audringą jaunystę. Vienu metu netgi norėjau sunaikinti šį paveikslą, bet jei taip būčiau pasielgęs, turbūt iki gyvenimo pabaigos sau neatleisčiau“, – žurnalistui prasitarė I. Čistovas.
Dar kiek pamąstęs jis pridūrė, jog jei labai reikėtų galėtų ir antrą kartą nesunkiai pavogti šį stebuklingąjį paveikslą.
Atsisveikindamas Igoris tarsi norėdamas pasiaiškinti, kodėl ryžtųsi pakartoti savo jaunystės „žygdarbį“, pabrėžė nesąs tikintis katalikas, mat jį kur kas labiau domina budizmas bei Rytų filosofijos literatūra, kurią jis, kaip ir dauguma jo likimo draugų susidomėjo atlikdamas bausmę kalėjime.
Tyrimui – ištisos paros
Šį beveik prieš 35 metus įvykdytą Arkikatedros apiplėšimą atskleidė ilgamečio Kauno vidaus reikalų milicijos valdybos kriminalinio poskyrio viršininko Albino Kazlausko suburta operatyvininkų grupė. Būtent šio anuomet vieno geriausio Lietuvos kriminalisto pastangomis buvo sulaikytas ilgai teisėsaugininkų ieškotas I. Čistovas ir atgal į Kauno Arkikatedrą sugrąžintas Dievo Motinos paveikslas.
Tai, ko gero, įdomiausia A. Kazlausko byla per visą jo 53 metus trukusią karjerą teisėsaugos struktūroje. Išėjęs į pensiją, jis kurį laiką konsultavo sudėtingus nužudymus ir vagystes narpliojančius jaunesnius kolegas. Netoli Pažaislio vienuolyno – Petrašiūnuose gyvenęs garbaus amžiaus buvęs kriminalistas prieš keletą metų noriai sutiko pabendrauti šia tema su šio žurnalistinio tyrimo autoriumi. „Praėjus lygiai keturiems mėnesiams po šios vagystės, buvau iškviestas partinės nomenklatūros atstovų, kurie man griežtu tonu pareiškė: „Nedelsiant turite veikti visomis išgalėmis, nes smarkiai degame”, – yra sakęs A. Kazlauskas.
Tuomet buvo sutelktos didžiulės milicijos pajėgos, o iš Maskvos vidaus reikalų ministerijos kasdien Kauną pasiekdavo skambučiai, reikalaujantys pateikti jiems išsamią ataskaitą apie vykstantį tyrimą.
„Kaskart turėjau išsiųsti kruopščiai surinktą medžiagą ne tik apie padarytus, bet ir planuojamus veiksmus. Maskviečiai aiškiai leido suprasti, kad vienintelis jų tikslas yra prisikasti iki tiesos, kad ir kokia ji būtų“, – prieš keletą metų prisiminė A. Kazlauskas, kuris net tris dešimtmečius iš 53 metų dirbo kriminalinėje milicijoje.
Stebuklingojo Pažaislio Dievo motinos paveikslo buvo ieškota netgi Leningrado (dabartinio – Sankt Peterburgo) turtingųjų meno gerbėjų sluoksniuose. „Visą mėnesį penkiese dirbome dieną ir naktį. Tomis žiemos dienomis darbo kabinete praleisdavome itin daug laiko, – atsiminė A. Kazlauskas. – Ten ir miegodavome, o atsikėlę pasigardžiuodami suvalgydavome sausą davinį, užgerdami jį karšta arbata, toliau tęsėme tyrimą. Buvome tapę supersvarbaus pavedimo įkaitais“.
Pareigūnus buvo pasiekusi informacija, kad I. Čistovas per tarpininkus nugvelbtą paveikslą tuomet siūlęs pirkti ir vienam Kauno kolekcininkų, kuris 1998-ųjų vasarą dingus kunigui Ričardui Mikutavičiui ir jo vertingai meno kolekcijai, buvo patekęs į pareigūnų akiratį, o vėliau paslaptingai mirė Kardiologijos klinikos palatoje.
Netiki versijomis
Praėjus kelioms savaitėms A. Kazlausko kriminalistų grupė dėmesį sutelkė į G. Aleksandrovą.
„Tas čigonas už įvarius tamsius darbelius buvo įtrauktas į milicijos įskaitą, o patekęs į pareigūnų rankas šiems pažadėjo, kad per penkias paras padės jiems surasti garsaus paveikslo vagišių, – tada kalbėjo tyrimo grupei vadovavęs A. Kazlauskas. – Ne paslaptis, kad jis, kaip ir dauguma čigonų, šį paveikslą tikėjosi parduoti kuo brangiau. Nors prieš I. Čistovo sulaikymą jį su G. Aleksandrovu kartą užfiksavome, tačiau nė vienas tuometinių kriminalistų šio čigono nelaikė rimtu informatoriumi, nes buvo ir kitų žmonių, kurie suteikė kur kas patikimesnių duomenų. Likus savaitei iki I. Čistovo demaskavimo, mes jau žinojome jo dienotvarkę – kada jis keliasi ir eina miegoti. Stengėmės nepaleisti jo iš akių, todėl visur sekiojome jam iš paskos”.
Ilgametis kriminalinės paieškos pareigūnas nebuvo linkęs tikėti versija, kad I. Čistovas esą galėjęs dirbti ir čekistams. Profesionalus seklys buvo tvirtai įsitikinęs, kad šis asmuo visiškai nenutuokė apie meno vertybes. Pašnekovo žodžiais, tai bene geriausiai atspindi neprofesionaliai atliktas I. Čistovo išpuolis ir antikvarinių kūrinių supirkėjams pasiūlyta juokingai maža paveikslo kaina.
„Akistatos” žurnalistui A. Kazlauskas anksčiau papasakojo, kad milicijos darbuotojai sužinoję, jog I. Čistovas buvusiame Dirbtinio pluošto gamyklos bendrabutyje žada susitikti su potencialiu paveikslo pirkėju, aptarė ne vieną sulaikymo variantą.
Kauniečiai pareigūnai buvo pasidaliję į kelias grupes. Jų gretose buvo net profesionalūs karatė meistrai. Vieni kriminalistai vaizdavo sunkvežimyje sėdinčius kelininkus arba atsitiktinius praeivius, kad nukreiptų smalsuolių dėmesį. Kiti taksi automobilyje surakino I. Čistovo rankas.
„Vėliau nusikaltėlį vežęs taksistas, kurio, žmona, beje, dirbo valytoja Vyriausiajame milicijos poskyryje pasakojo, kad tik sušukome: „Milicija!“ ir mašinos salone pasklido itin nemalonus kvapas. Tad galima suprasti, kaip I. Čistovas išsigando netikėtai užkluptas pareigūnų“, – neslėpdamas šypsenos prisiminė vagišių susekusių operatyvininkų šefas.
Kelialapis – išrinktiesiems
Efektyvi pavogto paveikslo ir jo pagrobėjo paieška patvirtino A. Kazlausko, kaip profesionaliausiai Kaune dirbusio kriminalisto vardą, taip pat jam buvo paskirta 210 rublių paskatinamoji premija.
Praėjus beveik mėnesiui po I. Čistovo suėmimo, pareigūnas sulaukė tuometinio Kauno kunigų seminarijos rektoriaus Viktoro Butkaus skambučio.
Šį kvietimą pasirašė tuomet neseniai popiežiumi išrinktas Jonas Paulius II. Sulaukęs 85 metų popiežius mirė 2005 metų pavasarį.
Kitą rytą skubiai į darbą iškviestą A. Kazlauską prie Kauno vyriausiojo milicijos komisariato durų pasitiko tuometinis miesto kriminalinės milicijos skyriaus vadovas Vaclovas Janauskas ir ilgametis LSSR KGB Kauno skyriaus viršininkas pulkininkas Gediminas Bagdonas. Vyriškiai sėdo į tarnybinę „Volgą“ ir nuskubėjo į Vilnių pas tuometį LSSR vidaus reikalų ministrą, generolą majorą Julijoną Mikalauską.
Pastarasis be užuolankų pareikalavęs, kad A. Kazlauskas atiduotų jam adresuotą kvietimą, nes priešingu atveju visam laikui turėsiąs grąžinti milicijos darbuotojo uniformą.
„Keista, kad jie manimi nepasitikėjo. Galbūt įsivaizdavo, kad nuvykęs į Romą Šv. Tėvui galiu atskleisti tik jiems patiems žinomas paslaptis. Kita vertus, iš dalies galima suprasti tokį jų sprendimą, mat tuometinė santvarka įtariai žvelgė į milicijos darbuotojų išvykas už sienos“, – neslėpdamas nusivylimo pasakojo A. Kazlauskas.
Santūraus būdo kaunietis, kurio vienturtė dukra Nijolė ilgus metus vaidino Vilniaus rusų dramos teatre taipogi nesulaukė kvietimo dalyvauti 2000 m. liepą vykusioje Dievo Motinos paveikslo sugrąžinimo į Pažaislio vienuolyną šventėje. Įvaizdis buvo apgaulingas
Apie šį rezonansinį nusikaltimą papasakojo ir kitas jo tyrime dalyvavęs, buvęs VRM Kauno miesto Tardymo skyriaus viršininkas Vladas Maskeliūnas, kuris 1975–1980 metų laikotarpyje dirbo vyriausiuoju tardytoju. „Per apklausas I. Čistovas atvirai dėstė apie savo naktinį žygį Kauno Arkikatedroje, – žurnalistui pasakojo V. Maskeliūnas. – Bet nemanau, kad tą naktį vogdamas šį šventą paveikslą, jis buvo vienas. Vaikinas bandė įtikinti, kad kažkada atostogaudamas Krymo paplūdimyje susipažino su stambiais meno veikėjais, kurie esą jam užsakė nugvelbti šį paslaptingą kūrinį”.
Vagišių du mėnesius tardžiusiam V. Maskeliūnui tik kelias klases baigęs I. Čistovas paliko primityvaus ir apie meną nieko nenutuokiančio žmogaus įspūdį. Tardytojas buvo įsitikinęs, kad paveikslą pavogęs kaunietis nepriklausė jokiai įtakingai gaujai ir nebuvo dideliu autoritetu tuometiniame laikinosios sostinės kriminaliniame pasaulyje.
V. Maskeliūnas tvirtino, jog anuomet tokio pobūdžio meno vertybių grobimai Lietuvoje nebuvo paplitę, nes pasiturimai gyvenančių žmonių, kurie galėjo įsigyti unikalius meno kūrinius, Kaune buvo tik keletas. Jis įsitikinęs, kad I. Čistovas netgi pasinaudojęs įtakingais ryšiais nebūtų galėjęs Lietuvoje parduoti šio pavogto paveikslo, kadangi jis buvo įtrauktas į kultūros vertybių sąrašą. Patyręs tardytojas patvirtino, jog G. Aleksandrovas anksčiau tarp K. Baršausko gatvės gyventojų pramintas „čigonų baronu“ ir ne vienerius metus buvęs „pakabintas“ teisėsaugininkų, anaiptol nebuvo pagrindine šios istorijos figūra, kuri padėjo prisikasti iki Dievo Motinos paveikslo grobiko pėdsakų.
TIK FAKTAI
Lietuvos bažnytinio meno specialistai teigia, kad šią pačiomis neįtikinamiausiomis sąmokslo teorijomis apipintą vagystę surežisavo sovietų slaptosios tarnybos.
Net ir praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams ekspertai tebemano, jog šis plėšimas galėjo būti įvykdytas neatsitiktinai, mat 1978-aisiais buvo minimas šios bažnytinio meno relikvijos sugrąžinimo į Lietuvą penkiasdešimtmetis.
„Kai buvo atgautas Dievo Motinos paveikslas, tardytojas V. Maskeliūnas iškart pakvietė, kad jį atpažinčiau. Mano nuomone, kai kurie žmonės perlenkia lazdą šaipydamiesi iš to, kad Lietuva – tai Marijos žemė. Gal jie nežino fakto, kad būtent mūsų šalies bažnyčiose yra gerokai daugiau paveikslų su Marijos, o ne Jėzaus atvaizdu”, – kalbėjo viena meno ekspertė.
Nors nė vienas dailės specialistų teigė, kad Dievo Motinos drobė – viena vertingiausių Lietuvoje, tačiau jie tarsi sutartinai vengė atskleisti anuomet tik 60 000 rublių įkainoto kūrinio šiandienos vertę. „Nemanau, kad kuris nors save gerbiantis meno specialistas ryžtųsi viešai įvertinti šedevrą, nes jie paprasčiausiai yra neįkainojami“, – teigė vienas žinomas dailės istorikas.
Vagystę padėjusio ištirti G. Aleksandrovo, pravarde Baronas, pėdsakai paslaptingai išnyko iš Lietuvos. 1979-ųjų spalį jis buvo sulaikytas kaip vienas pagrindinių kaltinamųjų stambaus masto deimantų vagystės byloje. Vyriškis buvo nuteistas keliems metams nelaisvės, po to sugrįžo į laisvę. Tačiau gimtajame Kaune niekas jo nematė. Manoma, kad jis emigravo iš Lietuvos.
Kai kurių šaltinių teigimu, Baronas likusius savo gyvenimo metus praleido derindamas pogrindinio verslo sandorius tarp meno kūrinių verteivų bei įteisintųjų vagių Maskvoje.
Pirmą dalį skaitykite čia: Paslaptinga vagystė Kauno Arkikatedroje
