Lietuviški rekordai
Prie didžiųjų metų švenčių slenksčio, kai kiekvienas pagal išgales stengiasi leisti sau šiek tiek daugiau, apie finansines namų ūkių lubas siekiančias, o kai kam jau ir pralaužusias kainas nesinori galvoti. Ne ta nuotaika. Bus dar laiko pakilnoti smarkiai sulysusią piniginę ir žvilgsniu pamatuoti pasikeitusius kainų skaičiukus parduotuvių lentynose. Tačiau statistikai ir matuoja, ir skaičiuoja nekreipdami dėmesio į emocijas: tik jie tiksliai pasvers visą besibaigiančių 2017-ųjų lietuviškų kainų derlių.
Pasirodo, vartojimo prekių kainos Lietuvoje per metus padidėjo 4 proc., paslaugų – 5,7 proc. Maitinimo paslaugų kainos išaugo 10,3 proc., pieno produktų, sūrio ir kiaušinių – 13,1 proc., aliejaus – 19,9 proc., alaus – net 31,4 proc. Puikiai užderėjusių lietuviškų kainų derlius neliko nepastebėtas visoje ES: liepą, rugpjūtį, rugsėjį ir spalį kainos mūsų šalyje augo sparčiausiai visoje ES. Rekordas! ES statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenimis, suderinta metinė infliacija Lietuvoje spalio mėnesį buvo didžiausia iš visų ES šalių ir siekė 4,2 proc. Pralenkėme ir Latviją (2,7 proc.), ir Estiją (4 proc.). Visoje ES spalį infliacija siekė 1,7 proc.
Prieš kelias dienas „Eurostat“ paskelbė ir naujausius duomenis apie lapkričio mėnesio infliaciją. Pasirodo, šįkart labiausiai pasižymėjo estai: Estijoje užfiksuotas didžiausias euro zonoje metinis infliacijos rodiklis – 4,5 proc. Lietuva išliko garbingoje antroje vietoje (4,2 proc.) – mūsų kainų augimas, nors ir šiek tiek mažesnis, lapkritį pralenkė didžiausią metinės infliacijos rodiklį Jungtinėje Karalystėje (3,1 proc.), Latvijoje (2,7 proc.) bei Vengrijoje ir Rumunijoje(po 2,6 proc.). Prasčiausiai lapkritį kainos užaugo mažiausios metinės infliacijos šalyse – Kipre (0,2 proc.), Airijoje (0,5 proc.) ir Suomijoje (0,9 proc.).
„Atšokusios“ kainos
Lietuviškos kainos stiebiasi lyg bambukai, pernakt paaugantys bent po sprindį. Apie savo gyvenimo kokybę sprendžiantieji iš atlyginimo ir kainų lygio pokyčių turbūt dar prisimena nepriklausomybės pradžioje iš televizijos kanalų sklidusias saldžias kalbas apie laisvąją rinką, kuri dėl konkurencijos užtikrins vartotojams geriausią prekių kainą ir kokybę. Daug kam sunkoka suprasti, kodėl laisvoje lietuviškoje rinkoje prekių ir paslaugų kainos beveik susilygino su europinėmis (o neretai ir jas pralenkė), bet darbuotojų uždarbis išliko, vaizdžiai tariant, afrikinis? Gal kainas taip veikia itin palankus lietuviškas politinis, teisinis, ekonominis ar konkurencinis klimatas?
Rokas Grajauskas, „Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas, atkreipia dėmesį, kad dabartinė didelė infliacija Lietuvoje viršūnę pasiekė maždaug rugsėjį. „Mes prognozavome, kad ji ims mažėti, pamažu tai ir vyksta. Aišku, tempas yra gana lėtas, lapkritį metinė infliacija buvo 4,2 proc., gruodį greičiausiai ji bus dar mažesnė. Kitais metais infliacija turėtų būti tarp 3 ir 3,5 proc“, – sakė ekonomistas.
R.Grajausko teigimu, šiemet labai didelę įtaką infliacijai padarė padidintas alkoholio akcizas, jos rodiklį paauginęs maždaug 0,8 procentinio punkto. Anot jo, tai buvo specifinis veiksnys, išskyręs Lietuvą visame Europos kontekste. „Aišku, labai sparti yra ir vadinamoji bazinė infliacija, arba paslaugų infliacija, bet čia labiausiai prisideda atlyginimų augimas. Na, ir tokie veiksniai kaip maisto, ypač pieno produktų, kainų padidėjimas. Šiemet buvo labai ryškus šuolis, bet tik dėl to, kad praėjusiais ir 2015 metais tos kainos buvo labai nukritusios. Kadangi 2015-aisiais turėjome neigiamą infliaciją, o 2016 m. – mažesnę nei 1 proc., dabar kainos tiesiog „atšoko“ ir prisidėjo prie infliacijos lygio“, – sakė pašnekovas.
Kaštų fenomenas
Infliacija paprastai yra kaštų fenomenas, tai matyti pažvelgus, kaip įmonės nustato produktų kainą, aiškino ekonomistas Raimondas Kuodis, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas. „Jos apskaičiuoja darbo jėgos, kitus kaštus, padalija iš gamybos lygio ir gauna vadinamuosius vienetinius darbo, kapitalo ir kitus kaštus. Ant jų įmonės uždeda tam tikrą antkainį, kuris padengia kitus kaštus, palūkanas, apima tam tikrą pelną. Šitaip žiūrint į infliaciją dėmesys telkiamas į tai, kas vyksta su vienetiniais darbo kaštais. O jie priklauso nuo to, kaip auga algos darbo našumo atžvilgiu. Pramonėje jos auga panašiu tempu kaip darbo našumas, nes dėl visokių technologinių inovacijų našumą lengviau padidinti, o paslaugų sektoriuje yra sričių, kur našumo padidinti iš esmės neįmanoma. Kirpėja negali pradėti jūsų greičiau kirpti, jeigu nori darbą atlikti kokybiškai. Tad jos atlyginimo augimas virsta vienetinių darbo kaštų padidėjimu ir atitinkamu paslaugos kainos padidinimu, jeigu to nesušvelnina norimo antkainio sumažėjimas. Antkainiai paprastai yra gerokai stabilesnė kaštų dalis nei vienetiniai darbo kaštai“, – sakė ekonomistas.
Pasak jo, tai, kas pastaruoju metu vyksta Lietuvoje, iš esmės yra gana spartaus atlyginimų augimo paslaugų sektoriuje, kur našumas dėl suprantamų priežasčių negali taip sparčiai didėti, pasekmė. Dėl šios priežasties didėja ir paslaugų kainos. Prekių kainas labiau veikia globalūs veiksniai – energijos, žaliavų kaštai. R.Kuodžio teigimu, nemažą dalį infliacijos lėmė ir administraciniai sprendimai, akcizų padidinimas. Visa tai esą iš esmės paaiškina tokį infliacijos padidėjimą pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje.
Paklaustas, kodėl kainų kilimo nestabdo konkurencija, kurios, kaip kartais sakoma, Lietuvoje tiesiog nėra, ekonomistas teigė, kad ji pas mus nėra tokia bloga, kaip atrodo. „Buvo prekybos tinklų, kurie neatlaikė konkurencijos. Apie ją galima spręsti ir iš prekybininkų uždirbamo pelno, kuris nėra labai stebuklingas. Kai kurie prekybos tinklai metų metais veikia nuostolingi. Iš inercijos kaltinti prekybos tinklus sąmokslu populiaru, nes tai skandalinga, bet teisybės tokiuose kaltinimuose nėra labai daug“, – sakė R.Kuodis.
Negali neaugti
Kęstutis Glaveckas, ekonomistas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas, Liberalų sąjūdžio frakcijos narys, atkreipia dėmesį, kad kainos auga visoje Europoje, tik kitose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, beveik perpus mažiau. „Europos centrinis bankas spausdina labai daug pinigų. Vykdant kiekybinio ekonomikos skatinimo programą, vien praėjusiais metais į apyvartą euro zonoje buvo paleista daugiau nei trilijonas eurų. Kai pinigų daugėja, kainos negali neaugti. Be to, didėjo energijos išteklių kainos, brango nafta“, – sakė ekonomistas. Jo teigimu, kainų augimas Lietuvoje daugiausia susijęs su tuo, kad pas mus palyginti sparčiai augo atlyginimai ir palyginti lėtai – darbo našumas. Tą darbo užmokesčio augimą esą reikėjo kažkaip kompensuoti.
„Jei paimsime vien tik Lietuvą, pas mus infliacija duoda ne tik papildomų pajamų į biudžetą, bet ir lemia formalų ekonomikos augimą. Jei atmestume ES paramą, pamatytume, kad mūsų šalyje ekonomika beveik neaugo, arba augo labai mažai. Tad situacija sudėtinga“, – sakė K.Glaveckas.
Paklaustas, kaip paaiškinti dar vieną lietuviškų kainų fenomeną – nepaisant žemesnio pragyvenimo lygio, jos neretai būna didesnės nei Anglijoje ar Vokietijoje, – pašnekovas atsakė, kad iš dalies tai susiję su rinkos dydžiu.
„Kitas dalykas: pas mus labai daug įvairių prekybos tinklų. Norėdami išsilaikyti jie kelia kainas. O konkurencija nepakankama. Juk dėl kepaliuko duonos nevažiuosi į Lenkiją, ar ne? Oligopolija – tai ne konkurencija. Jei trys didieji prekybos tinklai, turintys 70–80 proc. rinkos, susitaria, be abejo, jie gali laikyti sukeltas kainas. Kartais taip ir vyksta. Aišku, susitarę jie per daug ilgai jų laikyti negali, nes esame bendrame ES katile, žmonės mato, kur kas kiek kainuoja, nuvažiuoja kitur ir nusiperka pigiau, ar kiti nupirkę atveža. Kainų susitarimams yra tam tikros ribos. Bet piktnaudžiavimui vietos yra, kainų skirtumas gali būti ir 5, ir 10 proc. ar daugiau. Kai kurios prekės Lietuvoje pigesnės nei kitose ES šalyse, kai kurios – brangesnės. Didelis PVM tarifas, ypač maistui, maža rinka ir oligopolija lemia, kad lietuviškos kainos yra didesnės. Prekybininkai tuo naudojasi. Jie mažiau parduoda, bet daugiau surenka. Čia toks principas, viskas labai akivaizdu“, – sakė K.Glaveckas.
Kainas augina paklausa
Rūta Vainienė, ekonomistė
Esame euro zonoje, todėl visą pinigų politiką formuoja Europos centrinis bankas (ECB). Mes įtakos turime labai nedaug, nebent tiek, kad Lietuvos banko atstovai, dalyvaudami jo posėdžiuose, gali pasisakyti dėl įvairiausių pinigų politikos priemonių. Kaip žinome, dabar Europoje vyksta ekonomikos skatinimas, ir ECB išleidžia į rinką labai daug pinigų – kiekvieną mėnesį po 40 milijardų eurų vien vertybiniams popieriams išpirkti, o kur dar komercinių bankų kreditavimas. Tuos kreditus duoda už nulines palūkanas. Taigi, pinigų daugėja. Pagrindinis atsakymas į klausimą, kodėl infliacija pas mus auga labiau nei kitose šalyse, nors esame toje pačioje euro zonoje, susideda iš dviejų dedamųjų. Jei kalbėtume apie kainų augimą šiais metais, didelę jo dalį sudarė dėl akcizų didinimo pabrangę alkoholiniai gėrimai. Tai grynai valdžios intervencijos padarinys. Kita dedamoji – augo paklausa, nes didėjo algos. Padidinta minimali alga, sumažėjęs nedarbas, sustiprėjęs konkuravimas dėl darbuotojų skatino kelti darbo užmokestį ir augino paklausą. Auga paklausa kelia kainas. Tai du pagrindiniai dalykai. Euro įvedimo poveikis, manau, jau yra beišsisemiantis, nors dar tęsiasi, ypač paslaugų, viešojo maitinimo srityje. Trejus metus vykstanti kainų konvergencija jau baigiasi.
Dabar apie konkurenciją. Manau, kad Lietuvoje yra labai didelė konkurencija: ji vyksta dėl itin mažo vartotojų skaičiaus. Jeigu kas sako, kad prekybos sektoriuje nėra konkurencijos, tai tiesiog neadekvačiai vertina situaciją ir konkurencijos reiškinį. Aišku, konkurencijos mažoka energetikos sektoriuje, kuris priklauso valstybei. Tačiau tvirtinti, kad Lietuvoje mažai konkurencijos, tikrai negalima. Rinka globalėja, konkurencija jau yra praradusi teritorines ribas. Žinoma, mes negalime internetu apsikirpti arba pasidaryti masažą, tačiau perkame prekes ne tik Lietuvoje, bet ir globalioje rinkoje – tai nepaneigiamas faktas. Manau, kad pas mus yra labai aštri konkurencija bet kurioje ekonomikos srityje, išskyrus nacionalizuotas.
