Viena tokių – ir Rūta (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi, – red. past.), kuriai iš arti teko pamatyti tai, kaip atrodo medikų kasdienybė gydant koronavirusu sergančius pacientus.
Dalinamės moters įspūdžiais iš vieno ir reaktoriumi vadinamų Covid-19 skyrių:
„Šiandien turėjau progą aplankyti 24 lovas, lovas tų, kurie labai labai sunkiai serga. Taip. Covid. Stovėjau prie moters lovos, o ji bandė įkvėpti. Sunkiai, lyg plaučiai būtų išėję, o oras nežinotų kur reikia papulti, nes nesigavo rasti bronchų tuneliuose kelio.
Beje, einant teko pasiruošti, nusirengti savo rūbus, apsirengti gydytojo „pižamą“, tada į TO skyriaus prieangį. Jame visa sistema – dezinfekcinis, dar dezinfekcinis ir rūbų davinys. Apsirengimo, apsimovimo, apsidengimo etapai ir baimė nepadaryti kažkurio žingsnio neteisingai.
Tada – didžiuliai batai, madingo ilgio – virš kelių ir paskutinis štrichas – akiniai ant respiratoriaus, kombio užtrauktukas, užsegtas iki pat pat, ir nuostabaus gydytojo žodžiai – „Pasižiūrim, ar gražiai atrodom ir einam“.
Įėjom. Kostiumuotieji ir jie, intubuotieji. Girdi, kaip kvėpuoja... aparatai. Matai sutinusius veidus, akių vokus, kurie lyg didžiulės spurgos akiduobėse, ir jei ne lapas su pavarde, kai kurių lyties nenuspėtum. Gale – palata. Vienintelė neintubuota pacientė, 1 neintubuota pacientė visam skyriuje, kurios apranga, vieta, šukuosena tampa nieku, pamačius akis – beviltiškumas, baimė, sunkumas ir gebėjimo kvėpuoti sutrikimas.
Gydytojas keičia kaukę, jungia deguonį, o ji tokiom pasakiškai gražiom, tik liūdnom akim dėkoja nuoširdžiau, nei įmanoma padėkoti žodžiais. Gydytojas tokiais švelniais, lengvais judesiais pakelia jos galvą, uždeda kaukės tvirtinimus, prideda kaukę prie veido ir paleidžia deguonį. Nuo srovės atrodo ji uždus, nuo oro srauto.
Nes negali taip lengvai įkvėpti. Tada sunormalizuojamas oro padavimas ir moteris rimsta. Jai taip sunku kvėpuoti, krūtinė sunki, oras nežino kur eiti. Pradeda kosėti, gydytojas glosto, ramindamas – „Kvėpuokit, gydysim plaučiukus, pakosėkit, taip gleivės pasišalins, labai sunku?“ O moteris, imdama jį už rankos rodo, kad jai darosi geriau. Deguonis 93. Norėčiau pamatyti jos akis, bet aš taip stipriai kvėpavau, kad akiniai pasidengė rūku, ir pradėjau girdėt kaip kvėpuoju aš. 20 minučių. Po 20 minučių ten, aš žinau, kad važiuosiu namo. Pati. Kvėpuodama. Pati.
„Sėdėkit savo spalvotam pasauly“
Nusirengimo algoritmai itin apgalvoti. Gydytojas rengiasi kartu, rodydamas kaip tai daryti, kur negalima prisiliesti, ir po kiekvieno judesio sekantis dezinfekcinio skysčio liejimas:
„Nusiimkite akinius, neliečiant odos, pirmą pirštinių porą. Tepkit dezinfekciniu. Ar rankos šlapios? Nelabai, dar skysčio ir šlapiom rankom. Rankovės. Skystis. Kapišonas. Kombio viršus. Skystis. Botai. Skystis. Kombio apačia. Skystis. Kombį į dėžę. Skystis. Antra pirštinių pora. Skystis. Kepurėlė. Skystis. Trečia pirštinių pora. Skystis. Ant kilimėlio. Išeinam. Prie durų skystis. Tada šlapiom rankom respiratorių. Skystis. Nauja kaukė. Rankena."
Ėjau tylėdama, nežinau kodėl. Lyg ne šokas. Ne baimė. Lyg beviltiškumas. Pagarba. Noras išrėkti visiems d...ams – ateikit, be kostiumų, be kaukių, ir va tada parėkaukit, kas yra ir ko nėra, ir kodėl uždarė sienas. Ir labai nuoširdžiai prašau – jei jums nėra Covid, nereikia skiepų, nes sučipuos, ir viskas čia melas – eikit...
Iš sąrašo draugų, pažįstamų ir šiaip beskaitančių, ką aš kartais rašau. Sėdėkit savo spalvotam pasaulyje, kur šuo yra vaikas, skiepai yra blogis, o jūsų nebaigtas profesinis yra aukščiau gydytojo žinių ir darbo. Nuoširdžiai. Covid. Kurio nėra."
