„Nacionalinis“ susitarimas – viešųjų ryšių akcija – pasirašytas. Jis turėjo suteikti Tėvynės sąjungos lyderiui ir šalies premjerui Andriui Kubilui indulgenciją socialinių išmokų karpymui ir alibi visuomenės akyse, tačiau tik pablogino „dialogą su tauta“. Nuo Vytauto Landsbergio vadovavimo laikų konservatoriai niekada nemokėjo valdyti kitaip, kaip tik skaldant tautą.
Toliau A. Kubilius gali laisvai gintis neteisėtomis priemonėmis, drausdamas nepaklusnioms profsąjungoms piketuoti ir mitinguoti. Dialogą jis supranta tik aklą pritarimą savo veiksmams.
„Nacionalinį“ susitarimą pasirašiusios profsąjungos ir organizacijos pasielgė išdavikiškai. Tai Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija, Lietuvos darbo federacija, Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“, Lietuvos pensininkų sąjunga „Bočiai“, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Žemės ūkio rūmai, Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija, Lietuvos verslo darbdavių konfederacija, Smulkaus ir vidutinio verslo taryba, Asociacija „Investor's Forum“, Lietuvos verslo konfederacija / ICC Lietuva.
Su verslininkais viskas aišku – jiems toks „nacionalinis“ susitarimas yra daug naudingesnis, nei paprastiems mirtingiesiems. Daug skaudžiau matyti premjero dūdą pučiančias profsąjungas, turėjusias ginti dirbančiuosius ir mažas pajamas gaunančius šalies gyventojus. Jos išdavikiškai pasielgė todėl, kad atsisakė reikalauti nekilnojamojo turto mokesčio, kad sutiko nedidinti pelno mokesčio stambioms įmonėms, kad nereikalavo kompleksinių reformų, kad ignoravo kitų profsąjungų nuomonę.
Jos išdavikiškai pasielgė ir todėl, kad pabuvo statistėmis – tik patvirtino parašais tai, ką A. Kubilius nusiuntė į Seimą prieš dvi savaites. Vyriausybė pirma sudarė biudžeto projektą, ir tik po to pasirašė „karpymo“ nuostatas su socialiniais „partneriais“ (reikėtų sakyti – klapčiukais).
Dauguma šių organizacijų yra Vyriausybės išlaikomos. Arba, kaip politkaliniai-tremtiniai, ištikimos konservatorių-krikdemų sąjungininkės. Šioje kompanijoje tetrūko „Sąjūdžio“ likučių.
Susitarimo nepasirašė didelis būrys nepriklausomų profsąjungų ir kitų organizacijų, kurioms socialinės atskirties mažinimas yra ne vien gražus žodžių žaismas. Nepasirašė ir opozicinės partijos. Vien todėl susitarimo negalima laikyti nacionaliniu. Susitarimas tapo įrankiu skaldyti tautą – jį reikėtų vadinti Antinacionaliniu, antitautiniu.
