Panevėžietės – vos šešiolikos sulaukusi Žibutė ir porą metų vyresnė Karolina Deveikytė – į savo biografiją jau spėjo įrašyti ne faktus apie baigtus mokslus, o apie teistumą. Neseniai šias merginas ir jų bendrininką Audrių Starostenką (24 m.) Panevėžio miesto apylinkės teismas nuteisė už siekimą pažeminti, patyčas, smurtą bei seksualinį prievartavimą.
Pasikvietė „pasikalbėti“
Egzekucija prieš nežinia kuo neįtikusią draugę, pavadinkime ją Jolanta, buvo surengta Aukštaitijos sostinės viename iš centrinės gatvės daugiabučių pernai vasario pradžioje. Tuo metu, vos 15 metus bebaigianti Žibutė jau turėjo įsitaisiusi kavalierių ir gyveno jo bute. Tą vasario pradžios pavakarį, kai sugyventinis išėjo į darbą, Žibutė, matyt, iš dyko buvimo, nes nei mokėsi, nei dirbo, pasikvietė panašias į save Karoliną, Jolantą ir dar vieną draugę... pagurkšnoti sidro ir parūkyti. Iš pradžių merginos gėrė, rūkė ir kalbėjosi. Tačiau alkoholis greit apsuko galveles – Karolina nei iš šio nei iš to supyko ant Jolantos. Kas neįtiko, neaišku – matyt, lėtesnė draugė tiesiog nesugebėjo suįžūlėjusių smurtautojų „pastatyti į vietą“ – tad Karolina su Žibute ėmė Jolantą mušti ir tyčiotis. Abi merginos ne tik kumščiavo draugę, bet nevengė pargriuvusios ir spardyti. Egzekucija tęsėsi ilgai, sadistės vis pailsėdamos merginą visaip žemino, tampė ir daužė, o kad auka nepabėgtų, Žibutė užrakino duris ir raktą paslėpė savo chalato kišenėje.
Kraujais paplūdusią savo auką (kraujas bėgo iš sumuštos nosies ir prakirsto antakio) abi smurtautojos nutempė į vonią ir liepė visų akivaizdoje maudytis.
O per tą laiką bute apsilankė ir keletas vyrukų, kurie vaišinosi alkoholiu ir stebėjo merginų muštynes. Tačiau, kaip vėliau jie aiškino teisme, pamatytas reginys jiems nė kiek nepatiko. O pamatę išrengtą merginą, vyrai išmovė kas sau.
Po priverstinių maudynių Karolina davė Jolantai apsimauti savo kelnes, o Žibutė „iš gailesčio“ net paskolino megztinį! Sukruvintus savo drabužius Jolanta išsiplovė ir pakabino vonioje džiūti.
Iš per egzekuciją iškritusio Jolantos telefono Karolina išėmė SIM kortelę ir ją sulaužiusi išmetė į šiukšlių kibirą. Po to pareiškė, kad telefoną gražins kitą dieną, kai Jolanta atneš pasiskolintus rūbus.
Nors nukentėjelė keletą kartų pikčiurnų prašė ją paleisti, tačiau pastarosios jai namo išeiti leido tik apie 8 valandą vakaro, prieš tai dar prigrasinusios niekam nesiskųsti, ateiti ryt, grąžinti paskolintus rūbus, o tuomet ir telefoną, girdi, atgausianti.
Pasitelkė „draugą“
Kitą dieną Jolanta grįžo į Žibutės sugyventinio butą atsiimti telefono ir grąžinti kelnių. Be K. Deveikytės ir Žibutės bute buvo ir A. Starostenka. Visi jie jau buvo gerokai prisiragavę svaigalų. Kompanija pareiškė, jog Jolanta turinti nueiti nupirkti jiems cigarečių, o tuomet galėsianti pasiimti savo telefoną ir keliauti sau. Kai mergina grįžo su cigaretėmis ir paprašė grąžinti mobilųjį, Karolina vėl šoko tyčiotis iš pastarosios. Abi su Žibute susižvalgiusios pareiškė, girdi, jei Jolanta norinti atgauti telefoną, privalo pasirinkti vieną iš trijų variantų, kurį jos pasiūlys. Neaprašinėsiu šlykščių nužmogėjusių mergiočių fantazijų, kurias jos išdėstė savo aukai. Tačiau bijodama patirti tai, ką sugalvojo jos tariamos draugės, Jolanta pasirinko „švelnesnį“ variantą – buvo Audriaus seksualiai išprievartauta.
Prievartos aktas dar buvo užfiksuotas telefonu (vėliau tai tapo gana svariu įkalčiu), o Jolantai buvo prigrasinta niekam apie tai neprasitarti, antraip būsianti... „išvežta į mišką ir užmušta“.
Sutramdė antrankiais
Tačiau mergina, močiutės paskatinta, ėmė ir parašė pareiškimą policijai. Tačiau smurtautojos nenurimo ir nutarė Jolantai „įkrėsti proto“, kad ši atsiimtų pareiškimą . Kitą dieną per tarpininkus išsikvietusios Jolantą į lauką, įgrūdo ją į automobilį ir nusivežė už automobilių turgaus, prie apgriuvusių pastatų, „aiškintis“, kodėl ši kreipėsi į pareigūnus.
Ten Karolina su Žibute Jolantą vėl ėmė stumdyti, keikti, liepė jai nusirengti ir pasičiupusios lentą ėmė merginą daužyti. Automobiliu į nuošalią vietą merginas atvežęs Andrius B., pamatęs, kas dedasi, ėmė mušeikas raminti, tačiau įsiutusi Karolina nesiliovė. Tad vaikinas išsitraukė antrankius ir, surakinęs įtūžėlei rankas, įgrūdo į automobilį...
Elgesio apribojimai
Panevėžio apygardos prokuratūros vyresniosios specialistės Vidos Bielskytės paruoštame pranešime rašoma, jog „valstybinį kaltinimą nagrinėjant bylą teisme palaikiusios Panevėžio prokurorės Vaidos Baranauskienės teigimu, šioje retoje teisinės praktikos byloje surinkti duomenys patvirtino trijų jaunų panevėžiečių įvykdytus brutalius ir ciniškus nusikaltimus“.
Abiejų pagiežingųjų jauniklių teismas pasigailėjo ir už grotų nepasiuntė: Karolina nuteista 3 su puse metų laisvės atėmimu, o Žibutė – trejų, tik abiems bausmės vykdymas atidėtas atitinkamai trejiems ir dvejiems metams. Be to, abiems nuteistoms pikčiurnoms skirtos dar ir auklėjamojo poveikio priemonės – įspėjimas ir elgesio apribojimas 10 mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 11 valandos vakaro iki 6 valandos ryto, taip pat merginoms uždrausta keisti gyvenamąją vietą be kontroliuojančios šių priemonių vykdymą institucijos žinios.
Bausmė pailgėjo
Beje, panevėžiečiui A. Starostenkai teismas skyrė gerokai griežtesnę bausmę – 4 metus nelaisvės. Šis jaunuolis jau ne kartą buvo įkliuvęs policijai: jam buvo skirtos baudos ir arešto bausmės už alkoholinių gėrimų vartojimą viešosiose vietose, už viešosios rimties trikdymą, už vairavimą neturint teisės ir kitus administracinės teisės pažeidimus. Negana to A. Starostenka įsivėlė į plėšimą ir tuoj po „pagalbos“ jaunosioms egzekutorėms, buvo nuteistas ir išsiųstas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją. Tad dabar teismas bausmę tik pailgino – A. Starostenkai teks kalėti 6 metus.
Nuosprendį dar galima skųsti aukštesnės instancijos teismui.
Komentaras
Panevėžio rajono Velžio seniūnijos vyr. socialinė darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis Alma Krikščiūnienė:
Su paauglėmis iš socialinės rizikos šeimų bendrauti yra be galo sunku. Jos nelinkusios klausyti patarimų, nepriima jokių pasiūlymų. Jos nori ištrūkti iš jas supančios aplinkos, svaigalais pradvokusių namų, svajoja susikurti kitokį gyvenimą. Deja, atstumdamos bet kokią mūsų pagalbą, jos dažnai įklimpsta į tą patį liūną, iš kurio taip norėjo ištrūkti.
Juk dykai niekas nieko neduoda, viską reikia pasiekti savo jėgomis. Todėl šios paauglės dažniausiai užkimba ant kurio nors vyruko pasakyto švelnesnio žodžio ir drožia paskui jį kad ir į pasaulio kraštą, nė nesusimąstydamos, kad ten jų laukia praraja.
Kitą vertus, šeimoje padėti pamatai jų elgesiui, gyvenimiškų situacijų supratimui niekur nedingsta. Ta jų vadinama laisvė ir „kitoks gyvenimas“ labai panašus: ką noriu, tą darau – geriu, rūkau; noriu dirbu, noriu mokausi – o gal nenoriu?
Na, o smurtaudamos tokios merginos paprastai stengiasi įrodyti, kad jos yra lyderės, stipresnės. Nors dažniausiai tai paslėptos baimės, kad nuskriaus jas pačias, išraiška.
Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Ignas Raila, besispecializuojantis nepilnamečių justicijos srityje: Mano kontroliuojamose ir tiriamose bylose, kuriose nuo seksualinės prievartos nukenčia mažamečiai, nepilnamečiai, vyrauja brutali prievarta. Puse tokių nusikalstamų veikų padaro bendraamžiai. Prisimenu bylą, kurioje vienas iš nepilnamečių, panaudodamas fizinę, o daugiau psichologinę prievartą, privertė kitą bendraamžį masturbuotis, jausdamas jam pačiam nesuvokiamą malonumą. Tą patį vaiką privertė su kitu nepilnamečiu tarpusavyje atlikti oralinio pobūdžio seksualinius veiksmus. Keisčiausia, kad tuos vaizdus stebėjo 5-6 nepilnamečiai ir nei vienas neprotestavo ir nereikalavo nutraukti tokių patyčų. Negana to, šie veiksmai buvo filmuojami mobiliojo ryšio telefonu ir dar kartą pakartoti kitoje vietoje.
Mes (turiu omenyje plačią visuomenę) jau įpratę, kad tokius žiaurius veiksmus gali atlikti tik asmenys, paveikti psichiką gniuždančiomis priemonėmis: alkoholiu, narkotikais kaip straipsnyje minėtu atveju. Tačiau mano byloje visi vaikai – tiek kaltininkas, tiek nukentėjusieji, tiek „žiūrovai“ – buvo blaivūs.
Negalėjau rasti priežasties, iš kur kilo tokia baisi neapykanta niekuo nekaltam savo bendraamžiui, kas lemia tokį aukštą egoizmo laipsnį, kai prarandamas bet koks žmogiškumas?
Kalbant apie žmogiškumą, tai tokiuose jaunuoliuose jis tik formuojasi. Jie dar negalėtų turėti ir tikrojo savojo „aš“ . Lieka nuogas egoizmas, kuris atstumia bet kokias bendražmogiškąsias prielaidas ir vertinimą: ar man patiktų, jei taip pasielgtų su manimi? Ar man patiktų, kad be jokios priežasties iš manęs tyčiotųsi, niekintų, skriaustų? Aišku, kiekvienas pasakys – ne, tačiau apie tai nepagalvoja, nėra tokio kriterijaus savo santykio su aplinka vertinime : nesielk su kitu taip, kaip nenorėtum, kad būtų elgiamasi su tavimi.
Daugybę panašių – jėgos, smurto panaudojimo prieš bet kokį oponentą – pavyzdžių ir nebūtinai prieš oponentą – prieš pirmą pasitaikiusį silpnesnį žmogų, mato jaunimas, ir mato ne tik artimoje aplinkoje. Didžiulis žiaurumo ir agresijos srautas liete liejasi iš teleekranų, interneto, jis taip pat sėkmingai „ formuoja agresiją ir žiaurumu persunktą „kieto“ lyderio, įkalinimo įstaigos kultūros herojaus kultą. Tai klaidingom vertybėm pagrįstos pasaulėžiūros, savęs įtvirtinimo aplinkoje išraiška.
Didžiąja dalimi už vertybių formavimą atsako šeima, kuri šiandien sulaukia įvairaus vertinimo. Kiek šeima skiria dėmesio ir laiko vaikui, kokie yra vaiko ir tėvų kontaktai ir santykiai, kokiomis vertybėmis jis yra ugdomas, tokia yra ir grąža. Niekas nesako, kad tai yra lengva, bet tai – mūsų vaikai.
Jau seniai kalbama apie vieningos politikos formavimą nepilnamečių justicijos srityje, apie tokių veiksmų koordinavimą, programų įgyvendinimą. Buvusios nepilnamečių justicijos programos išsigimė, o ir laikas jas padarė nomenklatūrinėmis, kada ministerijų klerkai tik surašo ataskaitas ir tuo vertinama, kad buvo padarytas didelis darbas. Realybė yra kitokia ir jos nenorima matyti, girdėti.
Ir toliau dideles viltis dedu Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymui, kurį jau pradeda girdėti mokyklose ne tik pedagogai bet ir vaikai, jį jau žino kai kurie teisėsaugos institucijų atstovai. Tačiau žinoti ir girdėti šiandien yra mažai. Netikiu, kad toks svarbus mūsų jaunos kartos formavimas, ypatingai šiandien, gali vykti savieigoje, kiekvienai institucijai atskirą vežimą traukiant savo nuožiūra. Neesant šių vežimų jungiančios grandies, situacija nekis, tačiau tai jau atskira tema.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
