Lūkesčiai pasiteisino
Nuo praėjusių metų penkios bandomosios savivaldybės – Akmenės, Radviliškio, Raseinių, Šilalės ir Panevėžio rajonų – pačios skirsto piniginę socialinę paramą nepasiturintiesiems. Jos yra nusistačiusios savas tvarkas, pagal jas turi teisę tam tikrais atvejais didinti ar mažinti paramą ir pan. Manoma, kad toks eksperimentas pateisino lūkesčius. Ministerijos duomenimis, tose savivaldybėse socialinės pašalpos gavėjų pernai, palyginti su 2011 metais, sumažėjo 13,6 procento, o išlaidos – 20,1 procento.
Tad nuo 2014-ųjų siūloma socialinės pašalpos skyrimo funkciją, kaip savarankišką, perduoti visoms savivaldybėms. Socialinė pašalpa būtų finansuojama iš savivaldybių biudžetų. Iš valstybės biudžeto 2014 metams būtų skirta apie 576 mln. litų. Teikti socialinę pašalpą savivaldybės galės savo tarybos nustatyta tvarka tiek, kiek to nereglamentuos įstatymai.
Tuos pakeitimus numatantys Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo ir Vietos savivaldos įstatymo projektai pateikti derinti. Patikslinti jie bus svarstomi Vyriausybėje, o jei ši pritars – Seime.
Vienodos galimybės
„Jei visi imsis su tokia energija kaip mes – sėkmė garantuota“, – įsitikinęs, kad projektas pasiteisins ir visoje šalyje, Panevėžio rajono savivaldybės meras Povilas Žagunis.
Jo teigimu, į darbą bandomosiose savivaldybėse aktyviai įsitraukė seniūnijos, socialiniai darbuotojai, bendruomenės, įvairios institucijos. Kaimiškoms seniūnijoms dirbti kiek lengviau, nes žmonės vieni kitus geriau pažįsta.
Didmiesčiuose, pasak P. Žagunio, tektų kitaip dirbti. Kiekvienoje bandomojoje savivaldybėje nustatyta kiek kitokia tvarka. Mero teigimu, kiekvienu atveju galima rasti argumentų už ir prieš, o idealių variantų nėra
Panevėžio miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjo pavaduotoja Zita Ragėnienė sako, kad jau ne vieną kartą svarstoma dėl savarankiškos funkcijos perdavimo savivaldybėms. Dabartinius planus, jos teigimu, kol kas sunku komentuoti.
Pasak Z. Ragėnienės, teiginys, kad savivaldybės turės daugiau galių, – labai gražus. Taip pat ir faktas, kad vietos valdžia situaciją žino geriau nei centrinė.
Tačiau yra ir tam tikrų niuansų. Parama skirta patenkinti patiems minimaliausiems žmonių poreikiams. Z. Ragėnienė baiminosi, kad įvairiose savivaldybėse analogiškos gyventojų situacijos gali būti traktuojamos skirtingai, tad jie vienoje savivaldybėje gautų vienokią paramą, o kitoje – kitokią.
„Nežinau, ar teisinga, kai nėra bendro, privalomo įstatymo“, – svarstė skyriaus vedėjo pavaduotoja.
Jos įsitikinimu, vienodos galimybės turi būti visoje šalyje, nepriklausomai nuo to, kur žmogus deklaravo gyvenamąją vietą.
Visko nemato
Z. Ragėnienės manymu, reikėtų griežtinti įstatymus ir sudaryti galimybes savivaldybėms turėti prieigą prie visų duomenų bazių.
„Reikėtų matyti tai, ką mato Valstybinė mokesčių inspekcija“, – sakė ji.
Apie socialinės paramos gavėją savivaldybės neturi visos informacijos. Be to, nėra aišku, kiek žmonių registruoti Lietuvos darbo biržoje ir kurios nors užsienio šalies darbo biržoje.