„Sueina metai, kai dirba dabartinė Vyriausybė. Kaip mūsų politikus galėtų apibūdinti psichologas?“ – klausia Rimantas.
Atsako Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.
Vertinant politikus, prasminga remtis negausiais moksliniais tyrimais. Pasak mokslininko H.D.Laswello, labiausiai paplitę politikų tipai yra šie: agitatorius, teoretikas ir administratorius.
Palaikymo siekimas
Svarbiausia agitatoriaus savybė – siekti, kad rėmėjai, rinkėjai, o geriausiu atveju ir visi piliečiai jam pritartų. Agitatorius garsina save skelbdamas kurio nors vieno socialinių problemų sprendimo būdo pranašumą prieš kitą, o tuos, kurie jam nepritaria, priskiria blogiui.
Šio tipo politikas tiki retorikos magija bei lemiamu emocinio atsako vaidmeniu politikoje, tad nuolat bando sukelti skandalą, demaskuoti apsimetėlius, atskleisti priešų sąmokslą. Agitatoriaus priklausomybės nuo emocinio atsako ištakos gali būti griežtas auklėjimas vaikystėje, kliudantis rasti stiprų asmeninį emocinį ryšį už šeimos ribų.
Politinę veiklą agitatorius sieja su asmeniniais santykiais. Be to, abiejose šiose srityse nebando spręsti kylančių problemų, o kuria palaikymo ryšius, siekia, kad vis daugiau žmonių konflikto metu būtų jų pusėje. Politikoje toks veikimo būdas gali būti sėkmingas, bet kartais sunkumai, lemti nenoro spręsti problemų, o tik ieškoti palaikymo, daro įtaką ir politinei veiklai.
Mat nepalankiomis sąlygomis streso nesuvaldantis agitatorius savo emocijas ima laikyti realybe, neigia nepalankias jam politines priežastis ir pasekmes, ieško išdavikų tarp rėmėjų.
Vizijų kūrėjas
H.D.Laswellas dar išskiria teoretiko, t. y. eksperto bei ideologo, tipą. Šio tipo politiką domina tolimi tikslai. Tarkime, agitatorius savo kritikos objektu pasirenka konkrečias, daugeliui suprantamas kasdienes negeroves, o teoretikas kovoja su apibendrintu blogiu ir pasižymi didingų abstrakcijų propagavimu.
Psichologinė tokio politinio elgesio prielaida – teoretiko asmenybės raidos procese patirtos frustracijos, kurias sukėlė psichinės būsenos paskatintos vidinės ar išorinės jėgos, trukdančios siekti tikslo bei patenkinti poreikius. Frustraciją patiriančiam asmeniui būdingas nusivylimas, nerimas, irzlumas ir agresyvumas.
Politikas teoretikas norėtų emocinio atsako į savo siūlymus, bet drauge pasąmoningai bijo negatyvios kritikos, todėl stengiasi racionalizuoti savo veiksmus. Jis gali tapti puikiu diplomatu ar teisėju, bet gali ir šaltakraujiškai daryti niekšybes.
Gerų diplomatų ir teisėjų Lietuvoje yra, nors galėtų būti ir daugiau, tačiau politikų teoretikų, galinčių apibendrintai formuluoti ilgalaikius, reikšmingus visuomenei tikslus, akivaizdžiai stokojama.
Lietuvos istorijoje rastume vos vieną kitą novatorišką lyderį, pasiūliusį ir realizavusį naujas idėjas. Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu jų netrūko ir atsikuriančiose partijose. Šiuo metu kūrybiškumas politikoje vertinamas mažiau nei gebėjimas laikytis įprastų elgesio ir pažiūrų standartų. Prisitaikymas prie įtakingų interesų grupių, konformizmas sulaukia daug didesnio palaikymo nei originalumas ir novatoriškumas.
Antra vertus, iš politiko tarsi reikalaujama drąsos ir gebėjimo kūrybiškai spręsti visuomenės problemas, tačiau realybėje tokie politikai menkai palaikomi. Todėl ir dabartinėje Lietuvoje, ir viduramžių Europoje originalūs mąstytojai nepakildavo į valdžios viršūnę. Filosofai, kūrę naujos visuomeninės santvarkos matmenis – Platonas, Tomas Moras – netapo politiniais lyderiais. Labiausiai jiems pasisekdavo, jei išsaugodavo nenukirstą galvą, o jų idėjomis pasinaudodavo esantieji politinės hierarchijos viršūnėje.
Sistemos atstovas
Trečias politiko tipas – administratorius, darantis įtaką savo sekėjams ne emocionalumu, o sistemos, kuriai atstovauja, galia. Tai leidžia jam atsiriboti nuo daugumos rinkėjų ir politiškai susieti save su mažesne grupe bei koordinuojant jos pastangas. Tokio tipo politikai retai kada sugeba tapti savarankiškais politiniais lyderiais, bet neretai atlieka vadovo, „šeimininko“ vaidmenį.
Politinis administratorius yra naudingas ir partinėje, ir valstybinėje veikloje. Partijų daugumą sudaro kuriai nors idėjai pritariantys entuziastai arba atsitiktinių motyvų paskatinti ir į jos veiklą įsitraukę žmonės. Todėl partijų narius nuolat tenka kontroliuoti.
Panaši ir valstybės tarnyboje dirbančio valdininko paskirtis valdymo sistemoje (reikėtų pabrėžti, kad dalis valdininkų įgyja pareigas valstybės tarnyboje dalyvaudami politikoje, partinėje veikloje). Sąžiningai atliekantis pavestą darbą, tiksliai vykdantis instrukcijas, irzliai reaguojantis į biurokratinės rutinos pažeidimus administratorius saugo valstybinės tarnybos neprieinamumą ir atskiria žmones nuo valdymo.
Politikai administratoriai paprastai neturi tokių didingų ir abstrakčių tikslų kaip agitatoriai. Jie mažiau susiję su konkrečiais žmonių lūkesčiais, bet yra svarbūs politinės idėjos įgyvendinimui, suteikia jai dalykiškumo ir kontroliuoja „smulkmenas“, kurių svarbą dažnai pamiršta politikai agitatoriai ar teoretikai. Jie pragmatiškai keičia savo nuostatas ir elgesį, nes prisitaiko prie kitų nuomonės.
Kai randame tikslią schemą, lengva rasti ir politiko vietą joje. Lietuvoje nemėgstami politikai teoretikai, todėl ir aiškesnių bei ilgalaikių valstybės perspektyvų stokojama.
Agitatoriai sulaukia trumpalaikio pasisekimo, bet juos greitai pakeičia dar garsiau rėkiantys ir dar daugiau žadantys.
Lietuvoje vertinami sumanūs administratoriai. Antai, iki šiol daug kam patinka A.Brazauskas. Gal todėl populiarus ir dabartinis premjeras, kuris surinko menkai gebančius dirbti, bet mokėjusius įsiteikti partijos vadams ministrus ir pavadino juos profesionaliais administratoriais , o tai daug kam patiko.
