„Kokios gali būti nuotaikos? Niekas nesusirenka prie laužo ir nešoka, bet ir nėra taip, kad žmonės eina ir ištisai verkia. Aišku, kad visi šokiruoti, nes šis įvykis yra žodžiais nepaaiškinamas, tačiau gyvenimas tęsiasi. Šiandien susitikau vieną draugę, kuri man ir sako: išėjome į gatvę su vaikais, negali gi būti užsidaręs. Tu niekada nežinai, kada kas bus – kartais rizikuoji labiau eidamas per gatvę, nei dabar išėjęs pasivaikščioti. Kažkam gyvenimas baigiasi, o kažkam tęsiasi. Taip yra“, - kalbėjo G. Klimavičiūtė.
Pašnekovė pažymėjo, kad mieste vis dar neveikia muziejai, o prie įėjimo į metro buvo žinutė, kad jokių masinių susibūrimų neturėtų vykti.
„Kadangi yra trys gedulo dienos, šiandien – trečioji, manau dėl to yra viskas uždaryta. Šiaip parduotuvės dirba, metro važiuoja, mokyklos, darželiai dirba, viskas funkcionuoja“, - sakė lietuvė, gyvenanti Paryžiuje.
Imigrantai nesusiję su teroro aktu
Po teroro išpuolių kai kurių Europos Sąjungos šalių politikams ėmus kalbėti apie imigrantų pasidalinimo proceso Europoje stabdymą, G. Klimavičiūtė pažymi, kad imigrantai – ne tik jos, bet ir kitų paryžiečių nuomone – nėra niekaip susiję su teroro aktu Paryžiuje.
„Dabar yra sustiprintas sienų saugumas, bet apie pabėgėlius niekas kol kas nešneka. Nemanau, kad tai yra kažkuo susiję. Nėra taip, kad prancūzai sakytų, kad čia imigrantai atnešė (šią nelaimę – red.). Nėra teisinga lyginti imigrantus su teroristais, tai yra visiškai skirtingi dalykai. Nė vienas prancūzas man neišreiškė tokios minties, niekam nė į galvą nekilo taip pasakyti“, - sakė ji.
Visi lygūs
G. Klimavičiūtė pabrėžė, kad Paryžius yra itin tolerantiškas miestas, kurioje lygūs yra visi: ir baltieji, ir juodieji, ir musulmonai, ir netikintieji.
„Nebaltieji prancūzai vis tiek yra prancūzai: ar tu esi juodukas ar musulmonas, ar iš Šiaurės Afrikos. Yra labai daug tokių žmonių, kurie gimė čia, ir jie yra prancūzai, nepaisant jų religijos ir spalvos. Manau, kad Prancūzija ir yra ta šalis, kuri yra labai atvira visiems. Paryžius teroristiniams aktams ir pasirinktas todėl, kad jis yra laisvės, tolerancijos visomis prasmėmis simbolis. Tai, kad čia gali susituokti tos pačios lyties žmonės musulmonams, kaip jie sako, „charam“ – velnio blogybė“, - sako ji.
G. Klimavičiūtė pabrėžia, kad imigrantai Prancūzijoje gyvena taip pat kaip prancūzai – skiriasi tik jų tradicijos ir religija. Ji taip pat pažymi, kad Prancūzijoje gimusių žmonių nebegali vadinti imigrantais, kurie jau tiesiog yra šalies dalis.
„Bet kokiu atveju Prancūzija moka už tai, kad ji kažkada turėjo savo kolonijas, o jeigu ji nebūtų jų turėjusi, tokios Prancūzijos, kokia yra dabar, nebūtų. Buvo daug šiaurės afrikiečių ir visų kitų, kurie statė tą Prancūziją, nes patys prancūzai, vaizdžiai tariant, nelabai norėjo rankų teptis“, - pasakoja pašnekovė.
Visų sulyginti negalima
Pasak jos, visose tautose ar religijose yra įvairių žmonių, taip pat yra ir su musulmonais. G. Klimavičiūtė sako, kad jokiu būdu negalima teikti, kad į šalį jie atvažiuoja būti pašalpų gavėjais ar organizuoti teroro atakas:
„Yra žmonių, kurie atvažiuoja ir gyvena už Prancūzijos duodamas pašalpas, bet, pavyzdžiui, aš pažįstu žmonių iš Kosovo ar Moldovos, kurie gyvena valstybės duodamuose viešbučiuose, už mokyklas ir kitas paslaugas nemoka, jie prašosi politinio prieglobsčio ir gyvena kartu su romais ilgus metus, nes taip jiems geriau apsimoka. Tu negali sakyti, kad arabas atvažiuoja ir jis tik pinigus ims iš valstybės ar kad atvykęs siras čia visus susprogdins – čia būtų labai generalizuotas požiūris“, - kalbėjo ji.
Musulmono kailyje
G. Klimavičiūtės nuomone, į šį musulmonų klausimą reiktų pažiūrėti kitaip – iš jų pačių perspektyvos:
„Kaip turi jaustis tas musulmonas, kuris dabar gyvena Prancūzijoje? Į jį dabar visi žiūri ir galvoja: va, gyvatė, čia jisai. O prie ko čia jis? Ne prie ko. Po „Charlie Hebdo“ įvykių mano dukros klasės draugo mama, dėvėjusi galvos apdangalą, jį nusiėmė. Tai tik parodo, kaip tas žmogus jaučiasi, nes jeigu tu ateini su ta skara ant galvos, reiškias, kad į tave žiūri kaip į didžiausią priešą. Nors patys paryžiečiai taip į juos nežiūri. Juk tarp tų žmonių, kurie žuvo koncerte, buvo ir arabų: jie nepasirenka, į ką šaudyti – šaudo ir į savus. (...) Mano draugės vyras yra iš Maroko – jis yra musulmonas ir jis visiškai pasmerkė tokį išpuolį“, - kalbėjo ji.
G. Klimavičiūtė nurodo, kad ir tarp paryžiečių yra skeptiškai musulmonus vertinančių žmonių, tačiau ji yra tvirtos nuomonės – su teroro aktu jų sieti negalima – bei nepalankiai vertinimą lietuvių socialiniuose tinkluose reiškiamą muslimofobiją.
„Yra visokių žmonių: ir mano kolegų tarpe yra tokių, kurie kritikuoja musulmonus, bet teroro aktą įvykdė ne tas musulmonas, kuris čia sėdi ir meldžiasi. Tai buvo kruopščiai suplanuotas aktas. Tai yra visiškai nesusiję su tais žmonėmis, kurie išpažįsta islamą – teroro akto su tuo sieti negali. Lietuviai apie tai komentuoja labai piktai, bet tu negali taip sakyti. Manau, kad lietuviai turi nepažįstamo baimę – jie nežino ir šneka. Kai atvažiavau į Prancūziją, išmokau daugiau tolerantiškumo ir kitaip pažiūrėti į tam tikrus dalykus. Lietuvoje žmonės skuba smerkti ir teisti, nelabai susipažinę su realybe“, - sako G. Klimavičiūtė.
