Kitais metais Lietuvos valdžia rengiasi karališkai švęsti vienuolio misionieriaus nužudymo tūkstantmetį, tačiau neketina paminėti partizanų nepriklausomybės deklaracijos šešiasdešimtmečio.
Dabar žiniasklaida daugiausiai dėmesio skiria iš pramogų verslo į Seimą patekusiems skandalingiems veikėjams, jų poelgiams, šnekoms ir ypač nusišnekėjimams. Visuomenė išsamiai informuota apie visus teistus ar neblaivius vairavusius būsimuosius parlamentarus. Šis ažiotažas trukdo atidžiau panagrinėti visų tautos išrinktųjų biografijas. Tada paaiškėtų, kad 2008-2012 metų kadencijos Seime bus ir tragiško likimo žmonių, patriotinių dinastijų atstovų. Bene ryškiausia iš jų – sovietų nužudyto, bet nenugalėto legendinio Lietuvos pogrindžio kariuomenės vado, brigados generolo Adolfo Ramanausko-Vanago duktė, pagal Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sąrašą išrinkta Auksutė RAMANAUSKAITĖ-SKOKAUSKIENĖ. „Ūkininko patarėjui” ji pasakoja, kokią laisvą Lietuvą įsivaizdavo nuo sovietų kankinimų mirštantys partizanų vadai, ir apgailestauja, kad dabartinė visuomenė dar negrąžino visų garbės skolų žuvusiems laisvės kovotojams.
- Jūsų pasirinktas rinkimų šūkis: „Politika neįsivaizduojama be patriotizmo ir idealizmo”. Gal šią nuostatą paveldėjote iš savo tėvo?
- Būtent tokią – demokratišką, patriotišką, idealistų vadovaujamą – Lietuvą įsivaizdavo mano tėvas po to, kai iš jos bus išvyti okupantai. Manau, kad tėvelio svajonė apie Lietuvą, turinčią korupcijos nepagraužtą civilinę valdžią ir stiprias ginkluotąsias pajėgas, dar neįgyvendinta. Kandidatavau į Seimą norėdama tęsti tai, ką jis troško padaryti, bet jam nebuvo gyvenimo lemta...
- Kokiame Seimo komitete norėtumėte ar jau apsisprendėte dirbti? Gal Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete?
- Dar svarstau. Seimo narys savo norus ir pageidavimus vis dėlto turi derinti su frakcijos, kuriai atstovauja, poreikiais ir interesais. Nacionalinio saugumo ir gynybos reikalai, žinoma, man ypač svarbūs. Taip pat labai rūpi nukentėjusių nuo sovietinio genocido žmonių problemos. Juk iki šiol nei mūsų valstybei, nei daugybei Lietuvos piliečių neatlyginta Rusijos okupacijos žala. Daugelis sovietų represijas patyrusių žmonių liko silpnos sveikatos, jie iki šiol negali psichologiškai atsigauti nuo okupacijos pasekmių. Kai kuriems, sužalotiems per Sausio 13-osios agresiją, tie palyginti neseni prisiminimai apie sovietų smurtą neleidžia naktimis užmigti... Seime taip pat norėčiau dirbti Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių, nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijoje. Ekonominio nuosmukio apimtoje Lietuvoje ketinama taupyti valdžios institucijų išlaidas. Siūloma atsisakyti kai kurių Seimo komisijų. Tačiau būtų labai neišmintinga, jeigu šią Seimo kadenciją sovietų okupacijos aukų teisių ir reikalų komisijos neliktų, nors tokių nerimą keliančių kalbų dėl jos likimo jau teko išgirsti.
- Kokį įspūdį paliko pirmasis apsilankymas Seime jau kaip išrinktajai parlamentarei, kai Jums buvo įteiktas Seimo narės pažymėjimas? Ar lapkričio 17-oji, kai iškilmingai prisieksite Seime, bus viena iš reikšmingiausių dienų Jūsų gyvenime?
- Esu Lietuvos nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos pirmininkė, kitų visuomeninių politinių organizacijų narė, todėl Seime teko lankytis ne kartą. Šiemet kovo 11-ąją iš parlamento tribūnos kalbėjau per iškilmingą Nepriklausomybės dienos posėdį. Dabartines savo pareigas laikau rimtu įpareigojimu, atsakingu darbu. Todėl ir lapkričio 17-oji man bus svarbios veiklos pradžia. Lapkričio mėnuo mūsų šeimai įsimintinas dėl kitos, tragiškos, datos – 1957 m. lapkričio 29 d. buvo sušaudytas mano tėvas. Visa giminė tą dieną susirenka pasidalyti prisiminimais apie jį.
- Jūsų tėvas, 1950-1952 metais vadovavęs partizanų ginkluotosioms pajėgoms, buvo faktiškasis tuometinės kovojančios Lietuvos krašto apsaugos ministras. Kaip manote, ar Vyriausybė privalėtų A.Ramanauskui-Vanagui po mirties suteikti šį titulą?
- Tai ne mano asmeninis reikalas, kaip galėtų pasirodyti. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Taryba, kuriai priklausė mano tėvas, tuomet buvo vienintelė teisėta okupuotos Lietuvos Vyriausybė. LLKS vadovybė buvo aukščiausia lietuvių tautai atstovavusi valdžia. LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės deklaracija pripažinta dabartinės mūsų valstybės teisės aktu. Kiekvienas mokinys Lietuvoje turėtų žinoti šį partizanų manifestą pasirašiusių žmonių pavardes.
- Stengiantis, kad „Lietuvos vardo tūkstantmečio” jubiliejaus fejerverkai kuo triukšmingiau lėktų į dangų, jau prieš gerą dešimtmetį sukurta net speciali, sukakties renginiams vadovaujanti direkcija, bet neteko girdėti, kad Vyriausybė būtų subūrusi nors komisiją LLKS Nepriklausomybės deklaracijos 60-mečiui (jis sukanka kitų metų vasario 16-ąją) tinkamai paminėti...
- Iki šiol net neaišku, kur paslėpti sovietų nužudytų 1949 metų Nepriklausomybės deklaracijos signatarų palaikai. Ir visiškai nesistengiama jų ieškoti. Istorikai jau pripažįsta, kad partizanai buvo Lietuvos kariai. Civilizuotos valstybės neužmiršta nė vieno žuvusio savo kario, nors kartais jų kaulai guli labai toli nuo tėvynės. Štai Didžiosios Britanijos valdžia pasirūpino, kad net per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje žuvusių britų karių palaikai būtų iškilmingai palaidoti (perlaidoti), o jų kapavietės - papuoštos ir prižiūrimos.
- Vienos rankos pirštais galima suskaičiuoti per 18 nepriklausomybės metų sukurtus vaidybinius filmus, apysakas, romanus apie herojišką ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupantams dešimtmetį, tačiau daugelis kūrinių visuomenei pasirodė per silpni arba netgi pasityčioję iš žuvusiųjų atminimo. Ar nereikėtų dažniau ir įtaigesne menine kalba prabilti apie tą karą po karo? Lenkai štai nufilmavo kraują stingdančią „Katynę”, o Lietuvos kinematografija vis nesusiruošia susukti filmo apie partizanų prezidentą Joną Žemaitį-Vytautą, pogrindžio kariuomenės vadą A.Ramanauską-Vanagą ir visą LLKS vadovybę.
- Tai yra didelė mūsų šiuolaikinės istorijos, kultūros spraga, menininkų skola žuvusiems laisvės kovotojams. Tikrai norėčiau ir linkėčiau, kad lietuviška istorinė literatūra, kinematografija būtų be šios „pilkosios dėmės”.
- Jūsų duktė Inga Jancevičienė taip pat apsivilko karišką uniformą – yra karo medicinos gydytoja. Gal senelio garbei? Ar Jūsų vaikaitis Arnas nesvajoja užaugęs irgi tapti generolu kaip prosenelis?
- Duktė kariuomenę pasirinko pati. Nei aš, nei kiti šeimos nariai jos neraginome taip pasielgti. Inga dirbo bendrosios praktikos gydytoja. Dabar ji yra kapitonė. Paprastai šis karinis laipsnis iškart suteikiamas visiems medikams, stojusiems į kariuomenę, tačiau dukra nusprendė labiau perprasti karinės tarnybos specifiką ir karininkės karjerą pradėjo būdama paprasta leitenantė. Ji yra patenkinta. Ir aš didžiuojuosi, kad mano duktė tęsia šeimos tradiciją, kurią pradėjo mano tėvas.
Arnas dabar yra trečiokas. Jam viskas apie prosenelį labai įdomu. Jis dalyvauja visuose A.Ramanausko-Vanago garbei rengiamuose minėjimuose. Arnas ne tik pats žino visus svarbiausius prosenelio gyvenimo įvykius, bet ir pasakoja apie partizanų kovas bendraklasiams. Esu išleidusi knygas „Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas” (lietuvių ir anglų kalbomis), „Generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas tautos ir valstybės atmintyje”. Nusižiūrėjęs į mane, Arnas stengiasi maketuoti vaikiškas knygeles apie pokario laisvės kovas.
Klausinėjo „ŪP” korespondentas Arnoldas Aleksandravičius
