Kai kurios E. Aleksandravičiaus rašinių mintys pažadino ir man minčių, kuriomis norėčiau pasidalyti su „Balsas.lt“ skaitytojais.
Būdingas dabartinės viešosios raiškos požymis – Lietuvoje beveik nėra konstruktyvių diskusijų. Jokiais klausimais – politikos, ekonomikos, švietimo, kultūros. Čia įprasta priiminėti sprendimus. Pirmiausiai – kokiame nors „valstybininkų“ ratelyje, paskiau – organizuojama „piaro“ kampanija spaudoje, pagaliau – duodama patvirtinti Seimui. Taip klostosi nepriklausomos Lietuvos teisės praktika ir tradicija. O ginčams nutildyti yra Konstitucinis teismas, kurio sprendimų net vertinti viešai nevalia.
Padėtis būtų kitokia, jeigu visuomenės balsas Lietuvoje būtų girdimas, o žiniasklaida, užuot liejusi krokodilo ašaras dėl visuomenės pasyvumo ir nesidomėjimo valstybės reikalais, skatintų žmonių pasisakymus ir nuomonių raišką. Betgi kam įdomios nuomonės ar pastabos, už kurias niekas nesumoka? Pastebėjote: laiškų skyreliai laikraščiuose ir žurnaluose, praktiškai, jau yra išnykę.
Todėl labai teigiamai vertinu portalo „Balsas.lt“ skiltyse pradėjusias megztis diskusijas: Kosovo pripažinimo, Lietuvos vėliavos, VSD vaidmens visuomenėje ir kitais klausimais, kurie ligi šiol buvo laikomi išskirtinai „specialistų“ kompetencijos dalykais. Neturiu iliuzijų, kad dėl to, jog keli žmonės vienu ar kitu klausimu pasikeis nuomonėmis, staiga kažkas ims keistis ir valstybėje. To taip greitai nebus. Bet taip pat neabejotina yra ir tai, kad be tokio tipo diskusijų pasikeitimų gyvenime irgi nebus.
Tokios diskusijos rodo ne tai, kad čia būtiniai telkiasi kažkoks „reforminių“ idėjų potencialas (jų esama taip pat), bet greičiau tai, kad vis dar yra Lietuvoje žmonių, kurie rimtai vertina ištartą žodį, skiria laiko įsigilinti į jo prasmę ir randa vidinių paskatų pateikti savų argumentų, jei mato, jog kita pusė to nepastebi. Ir tai daroma ne stengiantis oponentą išjuokti ir „diskvalifikuoti“ kaip „ne specialistą“, arogantiškai iškeliant save kaip „specialistą“ (būdinga šiandieninės politinės ir visuomeninės raiškos praktika), bet ieškant argumentų, pagrindžiančių kitokią pasaulio matymo perspektyvą. Per tai formuojasi visuomenės politinė kultūra, kuri anksčiau ar vėliau subręsta, palaipsniui įgaudama ir valstybės politikos išraišką.
Galvodamas pirmiausiai apie šiuos humanitarinius, politinės kultūros praktinės sklaidos aspektus bei pagarbą kolegų „Balsas.lt“ apžvalgininkų įdedamam triūsui (komentatorių pastabos, įkaitant ir neigiamas, mano nuomone, irgi yra autorių įvertinimo išraiška; neaktualūs straipsniai reakcijos nesusilaukia), norėčiau praplėsti šių diskusijų lauką ir atsiliepti į vieno savo srities profesionalo mintis, nors aš pats ir nesu tos srities profesionalas.
Turiu galvoje istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus straipsnių ciklą „Istorinių palyginimų pagundos“, kuris jau vien dėl savo apimties, mano nuomone, vertas tam tikro dėmesio. Gretinti prieškario ir dabartinės Lietuvos pasiekimus yra naudinga, tikriausiai, ne tiek dėl to, kad tai būtų labai tikslus matas pasitikrinti, kas buvo pasiekta anos nepriklausomybės metais ir kur mes „stovime“ šiandien, tiek toks gretinimas, tegu ir kartais kontraversinis, pasitarnauja šiandieninio žmogaus istorinės sąmonės ugdymui. Istorinės sąmonės šiandien pasigendama visur: politikoje, kultūroje, mene, netgi versle, kadangi ne dažnas verslininkas suvokia tradicijos tęstinumo reikšmę verslo prestižui ir sėkmei („Konrado“ kavinės, „Metropolito“ restorano, „Romuvos“ kino teatro Kaune ir daugybės kitų dalykų sunaikinimas yra šios istorinės sąmonės stygiaus nepaneigiami liudijimai).
Nesirengiu čia polemizuoti su istoriku E. Aleksandravičium. Greičiau norėčiau pasakyti kitaip: kai kurios jo rašinių mintys pažadino ir man minčių, kuriomis norėčiau pasidalyti ir su „Balsas.lt“ skaitytojais, nevengiančiais istorinių temų.
Užkliuvau už šios istoriko minties: „Joks politinis genijus 1939 metais nebūtų išgelbėjęs Lietuvos nepriklausomybės, todėl jos baigtis, jos dramatiškas likimas tiesiogiai nesietinas nei su ūkine raida, nei su mūsų politinės santvarkos ydomis, nei su visuomenės patriotizmo charakteristikomis.“ Ir šios tezės sutvirtinimui pasakyta dar ir stipriau: „Vidines Pirmosios Respublikos mirties priežastis eksponuoti buvo naudinga tik okupantams ir juos aptarnavusiems komjaunuoliams.“
Iš karto norėčiau apsibrėžti: net komjaunuoliu, nekalbant jau apie ką nors daugiau, sovietiniais laikais nebuvau, o mano tėvai ir artimiausi giminės niekada nepriklausė ne tik okupantus aptarnavusiam aparatui, bet niekada neužėmė ir reikšmingesnių pareigų nelaisvės metais. Priešingai, beveik visi ilgesnį ar trumpesnį laiką kalėjo, buvo uždaryti lageriuose arba kentėjo tremtyje būtent dėl to, kad buvo ištikimi Pirmajai Respublikai. Taigi, prie pastarosios tezės daugiau nebegrįšiu.
O ar tikrai joks politinis genijus „nebūtų išgelbėjęs Lietuvos nepriklausomybės“ – čia jau galima ir plačiau pasvarstyti.
Negalima nesutikti su E. Aleksandravičium, kad geopolitinė padėtis Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo nepalyginamai sunkesnė nei dabar. Tada gyventa nacistinės Vokietijos kaimynystėje, su kuria santykiai po Neumanno-Sasso bylos – pirmojo pasaulyje nacių teismo, įvykdyto Lietuvoje 1935 m. – buvo smarkiai įsitempę ir baigėsi Klaipėdos krašto aneksija.
Su diktatoriška Lenkija, okupavusia beveik trečdalį Lietuvos teritorijos, iki 1938 m. gyventa faktiškai karo būsenoje.
Su Stalino valdomos Sovietų Rusijos totalitariniu režimu santykiai iki 1939 m. formaliai nebuvo blogi, bet nesuderinami vertybių išpažinimo prasme, tad pirmai progai pasitaikius, sovietai pateikė ultimatyvius reikalavimus ir įkurdino Lietuvoje savo karines bazes, kaip būsimosios okupacijos preliudiją.
Tuo tarpu ryšiai su demokratinio pasaulio valstybėmis buvo silpni tiek dėl ribotų to meto komunikacijos galimybių, tiek dėl menko Vakarų demokratijų dėmesio Baltijos valstybių regionui, tiek dėl Lietuvos sąmoningai pasirinktos neutralumo politikos.
Šiandien Lietuvos geopolitinė aplinka yra visiškai kita. Kaip niekad anksčiau istorijoje geri santykiai su Lenkija. Su Vakarų demokratijomis išvystyti Lietuvai ligi šiol neregėtai glaudūs ryšiai, įskaitant šalies integraciją į Europos Sąjungą ir NATO.
Santykiai su Rusija nėra blogesni negu prieš 1939-uosius, tik tuo skirtumu, kad Rusijai vadovauja jau nebe totalitarinis Stalino režimas, o bent jau formaliai demokratines vertybes deklaruojanti, nors ir nebūtinai jas išpažįstanti V. Putino (A. Medvedevo?) administracija.
Mažiau apibrėžta ir sunkiau prognozuojama padėtis Baltarusijoje, kurios vadovybė remiasi jėgos struktūromis ir neslepia savo neigiamo nusistatymo Vakarų vertybėms, ir su kuria Lietuva turi daugiau kaip 600 km ilgio sieną.
Po vadinamojo Miuncheno suokalbio 1938-aisias, kai Vakarų demokratijos, nuolaidžiaudamos A. Hitlerio spaudimui, sutiko su Čekoslovakijos okupacija, vėliau – Austrijos prijungimu prie Vokietijos, pagaliau – Klaipėdos krašto aneksija, tapo matoma valstybių slinktis į globalinį konfliktą.
Nors Lietuva galimybių tą procesą įtakoti, suprantama, neturėjo, tačiau sakyti, kad ji neturėjo ir pasirinkimo, nebūtų teisinga. Pasirinkimų ji turėjo, tačiau Lietuvai, dėl autoritarinio režimo sąlygotų vidaus politinių problemų, buvo sunku mobilizuoti politinę valią ir ryžtingai ginti kraštą. Todėl ir anuomet ji rinkosi pasyvų, vadinamąjį neutralumo ir nesikišimo kelią, ir už tai sumokėjo žinomą istorinę kainą.
Nors istorija ir nepripažįsta tariamosios nuosakos, tačiau galima įsivaizduoti, kad Lietuvos istorija tikriausiai butų buvusi kitokia, jeigu kai kurie lemiami sprendimai būtų buvę skirtingi nuo tų, kuriuos priėmė anuomet Lietuvai vadovavę politikai.
Tarkim, jeigu Lietuva nebūtų priėmusi Lenkijos ultimatumo 1938 m. ir ginklu pasipriešinusi numatytam įsiveržimui. Bet kaip veikė mūsų politikai tada? Gavus ultimatumą, Kaune buvo sušauktas skubus Seimo, tegu ir nedemokratiškai sudaryto iš tautininkams lojalių asmenų, posėdis. Politinio lojalumo kriterijai tokiomis valandomis praranda vertę. Deputatas, buvęs vidaus reikalų ministras gen. Julius Čaplikas siūlė Lenkijos ultimatumą atmesti ir ginti šalį visomis turimomis jėgomis. Tačiau dauguma atstovų, vengdami atsakomybės už savo pasiūlymus, tylėjo.
Tiesa, kad Lenkija tikriausiai be didesnio vargo Lietuvą būtų nugalėjusi ir per trumpą laiką okupavusi jos teritoriją. Bet Lietuva Antrąjį pasaulinį karą būtų pasitikusi kaip agresijos auka ir ryžtingai pasireiškęs istorijos subjektas, kurio likimą neišvengiamai būtų aptarinėjusi Potsdamo konferencija 1945 m.
Lietuva turėjo ir daugiau pasirinkimų. 1939-aisiais, kai J. Ribentropas Berlyne įteikė ultimatumą J. Urbšiui dėl skubaus Klaipėdos krašto perleidimo Vokietijai, jis pridūrė, kad nepriklausomai nuo Lietuvos atsakymo, Vokietijos kariuomenė nustatytą valandą peržengs Lietuvos sieną. Skirtumas tik tas, kad neigiamo Lietuvos atsakymo atveju, Vokietijos kariuomenė, kaip pastebėjo nacių pareigūnas, nesustos ties Klaipėdos krašto ribomis ir žygiuos gilyn į Lietuvą.
Didelių įvykių išvakarėse Lietuva antrąsyk nusilenkė agresoriaus šantažui, iš politinių teroristų tikėdamasi išsipirkti sau malonių nuolaidžiavimais. Kaip būtų atrodęs pasaulio žemėlapis ir kaip mes būtume buvę vertinami po karo, jeigu 1939 m. kovo mėnesį būtume pasipriešinę agresoriui, tegu ir nesitikėdami prieš jį ilgiau atsilaikyti? Juk tada kova tikrai nebūtų buvusi tokia beviltiška istorinės perspektyvos prasme, kokia ji buvo jau 1944-1954 metais, kai buvome likę „vienų vieni“.
Lietuvai buvo duota progų rinktis ir dar keletą kartų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, hitlerinė Vokietija siūlė Lietuvai būti jos sąjungininke, drauge su ja pulti Lenkiją ir atsiimti Vilnių. Naciai žadėjo paremti lietuvių žygį vokiečių karo aviacija, šarvuočiais ir sunkiąja artilerija.
„Müßen Sie rasch denken, rasch marschieren“ (Turite greitai galvoti ir greitai žygiuoti), – ragino Vokietijos pasiuntinys dr. Zechlinas Lietuvos užsienio reikalų ministrą J. Urbšį jau vykstant karo veiksmams Lenkijos teritorijoje 1939 m. rugsėjo pradžioje. Nors Lietuvos atstovas Berlyne Kazys Škirpa labai aktyviai rėmė tokį Vokietijos siūlymą, tikėjęsis, kad žygis į Vilnių būtų įgalinęs Lietuvą „išvengti sovietų kilpos – 1939 m. spalio 10 d. sutarties su Sovietų Sąjunga – ir išsaugoti savo nepriklausomybę bent iki Maskvos-Berlyno ašies lūžio“, tačiau Lietuva ir šį kartą rinkosi „nesikišimo politiką“.
Žinoma, sunku prognozuoti, kokių pasekmių būtų turėjęs toks Lietuvos žygis prieš anglosaksų sąjungininkę. Politinės kompromitacijos tam tikru metu greičiausiai nebūtų išvengta. Bet, antra vertus, faktas, jog Lietuva nepasidavė Vokietijos vyliams ir nepuolė Lenkijos, kaip Lenkija buvo padariusi Čekoslovakijos atžvilgiu arba Sovietų Sąjunga tos pačios Lenkijos ir Baltijos valstybių atžvilgiu, ir lietuvių tautos rankos liko nesuteptos agonijos kančiose gulinčios lenkų tautos krauju, šiandien prisimenamas kur kas rečiau ir vertinamas menkiau negu buitinės plotmės lietuvių-lenkų problemos, sureikšminamos iki politinio lygmens ir keliamos menkaverčių politikų tiek Lietuvoje, tie Lenkijoje.
Pagaliau ultimatyviai sovietų primesta 1939 m. spalio 10 d. „savitarpio pagalbos” sutartis, pagal kurią Lietuva sutiko su bolševikų karinėmis bazės savo užnugaryje, irgi buvo pasitikta nuolankiai, be valios ir ryžto prisiimti istorijos iššūkį bei atsakomybę. Sovietų karinių bazių, kontingento skaičiumi beveik prilygstančių nepriklausomos valstybės reguliariai kariuomenei, įsileidimas užnugarin faktiškai buvo tolygus atsisakymui ateityje ginti savo valstybingumą. Todėl 1940 m. birželio 14 d. Maskvos ultimatumas bei jo pasekmės jau buvo tik laiko ir aneksijos technikos klausimas.
Istorija yra pamokanti tuo, kad ji skaudžiausiai teisia neryžtinguosius, kritiškų išbandymų valandomis bandančius išvengti atsakomybės ir mėginančiuosius galimai saugiau užsiglausti už stipresniojo pečių, tikintis tokiu būdu pergudrauti likimą. Bet šitai, paprastai, yra neįmanoma – toks elgesys atpažįstamas ir atitinkamai vertinamas.
Ar ne istorinis paradoksas, kad suomiai, kurie skirtingai nuo lietuvių priėmė nacių pasiūlymą jungtis į bendrą kovą „už naują Europos tvarką“ ir drauge su Vokietijos vermachtu puolė Sovietų Sąjungą 1941 m. vasarą, dėl savo sąjungos su holokausto organizatore nėra persekiojami, tuo tarpu lietuviai, kurie vieninteliai Europoje sėkmingai pasipriešino nacių pastangoms sudaryti Lietuvoje SS batalioną, iki šiol vaizduojami kaip baisiausi karo nusikaltėliai dėl tikrų ar tariamų nusikaltimų žmoniškumui.
Šios istorinės reminiscencijos moralą labai taikliai yra apibendrinęs išeivijos kultūrininkas ir visuomenės veikėjas Stasys Barzdukas: negynėm laisvės, kai tai daryti privalėjom, turėdami savo valstybę ir tam parengtą kariuomenę, bet išėjom dėl jos kovoti tada, kai likom neorganizuoti ir be vadovybės (cituota iš atminties).
Pirmosios Respublikos gyvybės kaina patirtą pamoką, jog negali būti patikimos užsienio politikos, kai nėra išmintingos, efektyviu visuomenės įjungimu į valstybės valdymą grindžiamos vidaus politikos, manyčiau, galėtų suprasti ir dabartiniai Lietuvos vairuotojai, net jeigu jie būtų ir „specialistai“.
