Panevėžys nedarbo lygiu vis dar lenkia didžiuosius šalies miestus. Rugpjūčio 1 d. duomenimis, Panevėžio teritorinės darbo biržos aptarnaujamoje teritorijoje darbo neturėjo 12,5 proc. darbingo amžiaus gyventojų, įregistruoti net 21068 bedarbiai. Lyginant su liepos mėnesiu, nedarbo rodiklis padidėjo 0,1 proc.
Trūksta kvalifikuotų darbuotojų
Susiklosčiusi paradoksali situacija – biržą apgulę klientai, tačiau darbdaviai virkauja, kad trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Daugiausia darbuotojų trūksta transporto, informacinių technologijų, tekstilės ir maisto gamybos sektoriuose.
Pasak Panevėžio darbo biržos direktoriaus pavaduotojos Audronės Biguzienės, yra dvi priežastys. Darbdaviai ieško kvalifikuotų darbuotojų, bet nenori mokėti didelių atlyginimų. Žmonės, ypač tikri savo srities specialistai, savo ruožtu atsisako menkai mokamų darbų.
Kita vertus, kam dirbti, jeigu tiek pat gali gauti ir nieko neveikdamas. „Sekundės“ kalbintas Saulius teigė, kad jam neapsimoka dirbti.
„Kam nugarą lenkti už kokį tūkstantį litų, tada nebegausiu kompensacijų už šildymą, socialinių išmokų, reikėtų mokėti vaikui už darželį, o vyresnėlis netektų nemokamų pietų mokykloje, patys suskaičiuokite ir pamatysite, kad man dirbti tikrai neapsimoka“, – teigė vyriškis.
Nenori dirbti už minimumą
Bedarbių gretas papildė ir 785 absolventai, 199 iš jų pasiūlytas darbas. Anot A.Biguzienės, praktiškai visi absolventai registravosi Darbo biržoje birželio ir liepos mėnesiais. Tačiau dalis jų, kaip pripažino pavaduotoja, tik tam, kad nereikėtų mokėti sveikatos draudimo mokesčio.
„Kad tiek daug, tai – natūralus procesas: absolventai baigia universitetus ar profesines mokyklas, tad imasi ieškotis savo pirmojo darbo“, – kalbėjo pavaduotoja.
Vienos nedidelės bendrovės vadovas E.Kazlauskas teigė jaunų žmonių vengiantis priimti į darbą todėl, kad jie nėra lojalūs, investuojami pinigai jiems mokyti, bet jaunuoliai netrukus pabėga.
„Jauni žmonės nori iš karto gero darbo ir daug pinigų, nesutinka dirbti už minimalų atlyginimą. O darbdaviai vengia patikėti didelės atsakomybės reikalaujantį darbą patirties neturinčiajam. Kita priežastis – ne visi jauni žmonės moka prisistatyti, neturi reikiamų žinių ir patirties, juk dažnai universitetus baigusieji turi daug teorinių žinių, bet – ne praktinių“, – samprotavo E.Kazlauskas.
Renkasi emigraciją
Daugelis panevėžiečių priversti geresnio kąsnio ieškotis užsienyje.
Gintaras D., kelis mėnesius padirbėjęs už truputį daugiau nei minimalų atlyginimą, metė darbą, susikrovė lagaminus ir išvyko į Angliją. „Nebemokėčiau gyventi Lietuvoje, kai toks atlyginimas ir kainos parduotuvėse“, – prisipažįsta vaikinas.
Tokiu pat keliu pasuko ir Kristina Ž. Teisės ir verslo kolegijoje baigusi buhalterijos specialybę, ji Panevėžyje dirbo daugiau kaip metus, tačiau mažinant etatus buvo atleista. Tad liko tik emigracija, nes po ilgų paieškų taip ir nerado buhalterės darbo. Į Airiją emigravusi jauna moteris dirba nekvalifikuotą fizinį darbą.
Jurgita M., Vilniaus universitete įgijusi ekologijos magistro laipsnį, paliko menkai mokamą darbą ir išvyko į Londoną. Ten dirba tarptautinėje metro stotyje ir gali tikrai sau daugiau leisti, pavyzdžiui, savaitgalį nuvykti į Paryžių.
Svečiose šalyse pinigais nelyja, tačiau bent jau turimas darbas ir gaunamas orumo nežeminantis atlyginimas. Panevėžiečiai, kaip ir daugelis emigrantų, dirba mažai kvalifikuotą darbą, retam pasiseka gauti išsilavinimą atitinkantį, tačiau net ir minimalus atlyginimas leidžia ne tik patenkinti būtiniausius poreikius.
