Dabar šeimą prislėgė gedulas dėl kūdikio netekties ir kraupūs įtarimai, kad vaikelio gyvybė galėjo būti išgelbėta. „Kur dėti šitą pabaisiuką“, – tokius pirmus žodžius tvirtina išgirdusi dvidešimtą nėštumo savaitę negyvą kūdikį Respublikinėje Panevėžio ligoninėje pagimdžiusi 33-ejų Ilona Kolosovaitė.
Iš visų jėgų gelbėjusi vaikelio gyvybę moteris įsitikinusi, kad medikai padarė didelę ir neatitaisomą klaidą. Būna stebuklų, kai išgyvena 23-iąją nėštumo savaitę gimę kūdikiai. Tačiau Lietuvos piliečiais tampa ir savaitę anksčiau gimę, tik dažniausiai mirštantys vaikai.
Turint šį statusą jau galima registruoti jų mirti, kartais ir gimimą. 22-iejų savaičių neišgyvenusius naujagimius medicinos personalas paprastai atiduoda tėvams palaidoti.
Tokio kūdikėlio laidotuvių apeigos skiriasi nuo suaugusiojo – čia nebūna šarvojimo, bet baltu apdaru apsirengęs kunigas į amžino poilsio vietą mažylį palydi kaip žmogų.
Tokio išėjimo ir Lietuvos piliečio statuso jau nebeturės Subačiuje, Kupiškio rajone, I. Kolosovaitės šeimoje labai lauktas ir vos 20 savaičių gimęs mažylis.
Jis tapo medicinos, kuri, nelaimingos moters nuomone, ir pražudė jos vaiką, atlieka.
Kraupi žinutė
„Manau, Panevėžio ligoninės gimdykla neatsakingai nužudė mano kūdikį. Norėčiau kad būtų pradėtas tyrimas“, – tokį pranešimą spalio 27-osios paryčiais gavo „Sekundės“ žurnalistai.
Šią kraupią žinią viešumai pasiuntė Ilonos gyvenimo draugas Dainius, laukdamas, kol baigsis jo mylimosios kančios Panevėžio ligoninėje – moteris čia atvežta gimdyti. Į ligoninę subatėnė, pasak jos vyro, atvyko nubėgus vaisiaus vandenims ir dėl rizikos nėščiosios gyvybei teko imtis baisiausių priemonių.
„Jau baigta, praradome tai, ko visada troškome, – mergytę“, – po paros dar kartą pranešė vaiko netekties skausmo prislėgtas Dainius. Po dviejų dienų sutuoktiniai jau buvo namuose.
Jų vaikelis liko pas medikus ekspertizei. Galutinius tyrimo, kodėl mirė naujagimis, rezultatus porai pažadėta atsiųsti po poros savaičių. Jų laukdami tėvai vis tiek ryžosi papasakoti, ką jiems teko išgyventi.
Sunkus nėštumas
„Mano nėštumas buvo šiek tiek komplikuotas. Placenta buvo žemai ir nuolat pakraujuodavau. Gydytojai ramino, kad taip dažnai būna, augant vaisiui viskas susitvarkys.
Tereikia kantrybės ir laiko – taip sakė jie“, – pasakojo Ilona. Dėl pavojaus kūdikiui ji kas savaitę lankė nėštumą prižiūrėjusią gydytoją savo Kupiškio rajono savivaldybės pirminės asmens sveikatos priežiūros centre.
Nuo rugpjūčio turėjo nedarbingumo pažymėjimą ir visą laiką, kaip pati sako, gulėjo koja ant kojos, nieko nedirbo, stengėsi nepavargti – saugojosi, kiek įmanydama.
Visą tą laiką moteriai paskaudėdavo tai nugarą, tai pilvą, todėl jai buvo atliktos tam tikros procedūros, kurias Ilona vadina išplovimu. Po jų sveikata pradėjo blogėti, o rugsėjį nėščioji paguldyta į Panevėžio ligoninę dėl nedidelio gimdos uždegimo. Tokie patys negalavimai pasikartojo ir spalį.
Dvi savaites Kupiškio rajono gyventoja vėl buvo gydoma Ginekologijos skyriuje. „Ligoninėje padarė tyrimus ir pasakė, kad nedidelis uždegimas. Bet man atrodė, jog viskas tik blogėja, ėmiau stipriau kraujuoti.
Gydytojai pasakė, kad tai normalu – esą valosi. Aš pasitikėjau – jei medikai taip sako, vadinasi, viskas taip ir yra“, – kalbėjo kūdikio netekusi Ilona. Kai seselės vidurį nakties pasiteiravo ligonės, ar jai dar nebėga vandenys, moteris sutriko. Juk visi iki tol ją ramino, kad nėra nieko baisaus.
„Gulint ligoninėje tas dvi savaites vis labiau ėmė atrodyti, kad visi nusiteikę blogiausiam. Apskritai pagal juos mano kūdikis tada dar nebuvo vaikas, o galiausiai tapo medicinine atlieka“, – graudinosi motina.
Gimdė į sauskelnes
Nepaisant blogų ženklų, subatėnė patikėjo, kad gydyta kažkokiomis esą lengvo poveikio tabletėmis ir paleista namo kovo mėnesį susilauks trokštamo mažylio.
Tokia šviesi viltis žlugo vos ne tą pačią dieną. Spalio 26-osios naktį Ilonai nubėgo vandenys ir ji vėl išvyko į ligoninę. Paaiškėjo, kad nėščiajai stiprus gimdos uždegimas.
„Ar per dieną sveikam žmogui gali nutikti tokie dalykai? Mačiau, kaip mane iki gimdymo gydžiusi gydytoja prieš paleisdama namo lyg suabejojo savo sprendimu, palaikė parą ir paskui vis tiek išleido. Nebuvo jokių tyrimų atlikta prieš grįžtant namo.
Jie man padaryti tik paguldžius dėl uždegimo spalio pradžioje. Tuo net slaugės stebėjosi“, – prisiminė I. Kolosovaitė.
Nubėgus vaisiaus vandenims, anot jos, medikai ėmė gydyti stipriais antibiotikais ir netrukus skatino gimdymą. „Jaučiau vaikelio judesius, mačiau jo širdelę echoskopo ekrane ir man pasakė, kad reikia gimdyti. Tai buvo nepakeliama. Atsisakiau, tik niekas neklausė, nes kilo pavojus mano gyvybei“, – pasakojo Ilona.
Tai, kas vyko toliau, nesuvokiama. Pašnekovės teigimu, ji gėrė tabletes kas šešias valandas ir palikta viena palatoje laukė gimdymo. Paskutinės valandos buvo nepakeliamos. „Paliko vieną ir liepė gimdyti į sauskelnes. Su jomis vaikelis ir liko prie manęs, kai prireikė operacijos.
Mačiau, kad tai buvo sprindžio žmogutis su kojytėmis, rankytėmis ir net plaukais. Išgirdau, kaip slaugė paklausė, kur dėti šitą pabaisiuką. Atsibudusi jo jau neberadau, bet visas tas vaizdas man stovi iki šios dienos, negaliu miegoti, sapnuoju ir nepamirštu“, – pasakojo su netektimi nesusitaikanti motina.
Nejautė dėmesio
Ilona su vyru nuolat kelia klausimą, ar nebuvo galima laiku išgydyti jos uždegimo, ar reikėjo išleisti namo nepasveikusią. „Vaikas buvo sveikas, judrus, tik mano sveikata jo neišsaugojo. Jei būtų padarę tyrimus, matę, kad dar nepasveikau, gal aš ir dabar tą pilvą glostyčiau“, – svarstė Ilona.
O jos vyras stebėjosi, kaip kitos nėščiosios ir tris, ir keturis mėnesius guli ligoninėje, kad tik neprarastų vaiko.
Po dviejų savaičių, anot jo, Ilona būtų galėjusi patekti į Patologijos skyrių, pašnekovo nuomone, gal ten būtų sulaukusi daugiau dėmesio. Dainius spėja, kad tokį medikų abejingumą patyrė dėl savo socialinės padėties. Mažame miestelyje gyvenanti šeima nėra pati turtingiausia, bet tvarkinga, jų namai švarūs.
Dainius dėl pavojingos ligos prarado darbingumą, o žmona dirbo iki pat nėštumo bėdų. „Spalio 6 dieną baigsis nedarbingumo pažymėjimas ir jau noriu eiti dirbti – sunku namuose viską išverti, pradėjo pienas gamintis, nepamirštu vaiko ir viso to siaubo“, – kalba I. Kolosovaitė.
Didžiausią šios nelaimės kaltę Ilona mato ją gydžiusios gydytojos Skaidrės Alantaitės darbe. Gimus negyvam kūdikiui moteris iš viso atsisakė šios medikės pagalbos.
Tačiau pašnekovė įsitikinusi, kad atsakomybę už neišsaugotą vaiko gyvybę turėtų prisiimti visas skyrius. „Viso gydymo metu atrodė, tarsi manęs vengtų. Gal kyšio kas laukė? Jei kas tik ateidavo į palatą, tuoj pat ir išeidavo, nespėjus nieko išsiaiškinti.
Kartą gavau pastabą, kad nesilankau pas savo gydytoją, dantų netvarkau. Turiu nėštumo kortelę, kuri pilna įrašų, joje ir dantų gydytojo pastaba, kad mano dantys sveiki“, – prisimena subatėnė.
Nebegali tylėti
Ilona prisipažįsta esanti kukli ir jai niekada nebuvo drąsu reikšti pretenzijas, ieškoti teisybės.
Dėl to moteris pyksta negalėjusi apsiginti, kol dar nebuvo per vėlu. Kalbėti su medikais I. Kolosovaitė nepajėgė ir iš karto po tragedijos, nes jautėsi viena palikta likimo valiai.
Tačiau dabar Ilona tylėti nebenori. Respublikinei Panevėžio ligoninei ji surašė oficialų skundą dėl medikų darbo. „Vienuolika metų laukėme šito vaikelio ir per dvi dienas mūsų laimė apvirto aukštyn kojom“, – tvirtina vienuolikmetį sūnų auginanti motina.
Dabar jai dar kartą bandyti pastoti dėl sveikatos leista tik po metų. Ilona tiki, kad kada nors vis tiek sūpuos antrą atžalą. Dabar jai reikia išverti gedulą, kurį psichologai vadina itin komplikuotu.
Tikisi apsieiti be skundo Kupiškio rajono gyventojos abejonėms pasiekus Respublikinę Panevėžio ligoninę, čia užvirė tikras širšalas. Įstaigos atstovas ryšiams su visuomene Eugenijus Ivanauskas informavo, kad pirmiausia pati nukentėjusioji turėtų parašyti oficialų skundą, o „Sekundės“, kaip trečio asmens, informacija perduota ligoninės vadovams. Tačiau dar nespėjus I. Kolosovaitei atvykti su raštu, moteris sulaukė skambučio iš ligoninės.
„Mums pasakė, kad jau nieko nebepakeisime ir skundas nieko negrąžins. Bet teisybė turi būti išaiškinta, nenorime, kad tokie atvejai kartotųsi ir kentėtų kitos šeimos“, – patikino Ilonos draugas Dainius. Gydymo įstaigos personalas iki paskutinės minutės vylėsi, kad šį įvykį bus galima išsiaiškinti tik su tėvais. „Paskutiniais duomenimis, ligoninės direktorius pirmadienį sutiko susitikti ir išklausyti tėvus.
Penktadienį susirinkimą daro pats Ginekologijos skyrius. Manau, apsieisime be skundo“, – trečiadienį kalbėjo atstovas ryšiams su visuomene E. Ivanauskas. Plačiau komentuoti situacijos ligoninė kol kas nesutinka.
Pasigenda žmogiškumo
Kūdikių netektis – vis dar tema, kuria mažai kalbama, bet statistika visame pasaulyje teigia, kad kas ketvirtas nėštumas baigiasi persileidimu. Taip pat dažnos ir kūdikių iki vienerių metų mirtys.
Tokią netektį Lietuvoje priverstos išgyventi apie 4000 šeimų kasmet. Vaiko netektis (nėštumo, gimdymo metu ar po gimimo) yra priskiriama komplikuoto gedulo patyrimui.
Sielvartas tampa komplikuotas dėl padidinto kaltės jausmo, aplinkinių ignoravimo įvykusios netekties bei dėl staigios, nelauktos ir netikėtos netekties stiprumo.
„Jei tokią netektį dar lydi dvejonės dėl kaltės, kad ir medikų, gedulą vaiko netekusiai moteriai ir jos šeimai ištverti tampa dar sunkiau“, – teigia Kaune įsikūrusios VšĮ Ugdymo ir konsultavimo centro psichologė Kristina Navickienė, konsultuojanti kūdikius praradusias mamas. Ir pati specialistė praeityje yra patyrusi tokią nelaimę, todėl sukūrė specialią interneto svetainę ir joje stengiasi kalbėtis su nelaimingomis moterimis.
Jos čia pasidalija savo nelaime su kitomis. „Išleidžiant tą moterį iš ligoninės po priverstinio gimdymo medikai pagal įstatymą privalėjo pasiūlyti jai psichologinę pagalbą.
Nemanau, kad tai buvo padaryta, nes dalis gydytojų į negyvus kūdikius iki 22 savaitės žiūri kaip į medicinos atliekas. Gal tokį jų požiūrį suformavo didelis abortų skaičius, kai nereikia tokių emocijų“, – spėjo psichologė. I. Kolosovaitė patvirtino, kad psichologinės pagalbos pasiūlymo po gimdymo nesulaukė.
Rekomendacijos ligoninėms
Pasak K. Navickienės, šeimai, kuri laukė ir planavo atžalą, ir 5, ir 40 savaičių vaikas vienodai brangus. „Motina patiria daugybę emocijų: nuo šoko iki komplikuoto gedėjimo, nesvarbu, kokio amžiaus kūdikį prarado. Moksliniai tyrimai parodo, kad tai – didelė trauma žmogui.
Nors tokie mažyliai laidoti duodami po 22 savaičių, aš visada raginu juos palaidoti ir neatiduoti likviduoti kartu su kitomis medicinos atliekomis. Kad ir kaip sunku laidoti vaiką, atsisveikinimas čia yra būtina gedėjimo dalis.
To nepadarius, po daug metų liks kaltė“, – rekomendavo psichologė. Paklausta, ar kupiškėnei Ilonai reikėtų ieškoti teisybės dėl galimos medikų klaidos, specialistė patarė daryti taip, kaip jai dabar atrodo geriausia.
Drąsa tokiu gyvenimo atveju esą labai dažnai apleidžia, bet kartais slėptis ir laikyti išgyvenimus savyje, pašnekovės teigimu, nėra geriausia išeitis.
Bet psichologė pataria gedinčiai motinai pasiruošti tvirtai medikų gynybai. K. Navickienė neseniai išsiuntė savo rekomendacijas į visas Lietuvos ligonines, kaip derėtų elgtis, kai moteris praranda vaiką, – tai dar didelė problema visuomenėje ir medicinoje.
