1949 m. Vasario 16–osios deklaracija, kurią priėmė Lietuvos partizanų vadai, yra įrodymas, kad nors mūsų šalis buvo okupuota, ji nebuvo nugalėta, teigė šios deklaracijos metinių minėjimo ceremonijos dalyviai.
Vilniuje švenčiant Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną prie Krašto apsaugos ministerijos, šalia generolo Jono Žemaičio–Vytauto paminklo, surengta ceremonija, skirta paminėti 1949 m. vasario 16–osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos paskelbimo 63–ąsias metines.
Renginyje dalyvavo Seimo pirmininko pavaduotojas Česlovas Stankevičius, Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas, krašto apsaugos sistemos vadovybė, Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai, įvairių visuomeninių organizacijų atstovai, vilniečiai ir miesto svečiai.
Kreipdamasi į susirinkusius krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė sakė, jog ir 1949–ųjų vasario 16–oji turi surasti savo vietą ne tik Lietuvos istorijoje, bet ir lietuvių širdyse.
„1949–ųjų metų vasario 16–ąją mes vis dar atrandame, – pastebėjo ministrė. – Ji vis dar nėra tiek giliai kiekvieno lietuvio širdyje, kiek yra 1918–ųjų metų vasario 16–oji. Tačiau tai yra labai svarbios, viena kitą papildančios datos ir šventės“. Krašto apsaugos ministrė savo kalboje taip pat sakė pastebinti, kad Lietuvos visuomenėje daugėja meilės savo šaliai. „Patriotizmas tikrai nėra praeitis. Jis ateina, sugrįžta, su kiekvienais metais jo matau vis daugiau ir daugiau“, – pažymėjo R. Juknevičienė.
Sveikindamas susirinkusiuosius Valstybės atkūrimo dienos proga Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius sakė, kad kova už laisvę nesibaigė ir tuomet, kai žuvo paskutinysis ginkluotas Lietuvos partizanas, ji tęsėsi iki pat 1990–ųjų kovo 11–osios.
„Lietuvių tauta žino laisvės kainą. 1949 metų vasario 16–osios deklaracija buvo įrodymas dar kartą, kad nors mes buvome okupuoti, bet nenugalėti“, – pabrėžė kariuomenės vadas.
Visų žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimas buvo pagerbtas tylos minute. Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopa atliko tris salves – už Lietuvos valstybę, Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, už 1949–ųjų vasario 16–osios deklaracijos signatarus.
Šią 1949–ųjų deklaraciją, partizanų deklaraciją, krašto apsaugos sistemos vadovybė įteikė renginyje dalyvavusių jaunimo organizacijų atstovams – jauniesiems šauliams, skautams ir ateitininkams.
Renginio metu partizanų dainas dainavo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos choras „Kariūnas“, savo mintimis apie Vasario 16–osios reikšmę pasidalijo jaunoji šaulė Odeta Buožiūtė.
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba 1949 metų vasario 16 d. susirinkusi Minaičių kaime, netoli Baisogalos, priėmė istoriškai svarbią deklaraciją. Joje kovotojai už laisvę okupuotoje šalyje paskelbė, kad suvereni Lietuvos valdžia priklauso tautai, Lietuvos santvarka yra demokratinė respublika. Taip pat deklaracijoje partizanai išdėstė laisvės kovos tikslus ir politinę programą. Dokumentą pasirašė visi tuometinės Lietuvos partizanų vadai. Deja, deklaracija nebuvo viešai paskelbta Lietuvoje, nebuvo ji nusiųsta ir į Vakarų demokratines valstybes. Sovietų vykdytos represinės priemonės užkirto kelius ryšiams su emigracija.
Per kelerius metus Lietuvos laisvės kovos sąjūdis ir jo vadovybė patyrė daug netekčių. Taip ilgus dešimtmečius apie šį dokumentą nieko nežinota. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę vienas deklaracijos egzempliorius rastas išlikusiame KGB archyve. Dar vienas egzempliorius – iškastame partizanų archyve. 1999 sausio 12 d. Lietuvos Seimas priėmė įstatymą, kuriuo 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos priimtą deklaraciją pripažino Lietuvos valstybės teisės aktu.
Nė vienas iš deklaraciją pasirašiusių partizanų nepriklausomos Lietuvos nesulaukė. Žuvo Bronius Liesis–Naktis, Aleksandras Grybinas–Faustas, Juozas Šibaila–Merainis, Petras Bartkus–Žadgaila, Leonardas Grigonis–Užpalis, Vytautas Gužas–Kardas. Adolfas Ramanauskas–Vanagas ir Jonas Žemaitis–Vytautas buvo suimti ir sušaudyti.