2008 metai, kuriuos palydime, iš pradžių buvo sugalvoti tik kaip Skaitymo metai, bet vėliau jie tapo ir Sąjūdžio metais. Valdžiai toks dvigubas metų įvardijimas buvo netikėtas, bet, kai „Respublikos“ dienraštis paragino metus, pasitinkant Sąjūdžio 20 metų sukaktį, paskelbti Sąjūdžio metais, nebebuvo kur dėtis. Pernelyg giliai nuostabūs prisiminimai apie Sąjūdžio laikus yra įaugę į vidutinės bei vyresnės kartos Lietuvos žmonių atmintį. Didelė takoskyra skiria šių dienų šalies politinį gyvenimą nuo tada puoselėtų vilčių, kokia turėtų būti nepriklausoma Lietuvos valstybė.
Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad ir iki šio paraginimo valdžia ruošėsi įvairiais renginiais pažymėti Sąjūdžio dvidešimtmetį, tačiau norėjo, kad sąjūdininkai kalbėtų tik apie istoriją, kaip tos istorijos gyvi liudininkai, nesikišdami į šių dienų Lietuvos problemas. Tačiau ,,Respublikos“ dienraščio kreipimasis pasiūlė ne tik prisiminti Sąjūdžio dvasią, nuostabią tų dienų nuotaiką, bet ir gyventi šiandien, remiantis Sąjūdžio vertybėmis, pabrėždamas, kad Sąjūdžio pamokos yra vertingos ir šiandien Lietuvoje. Per šiuos metus, kai vyko ir Seimo rinkimai, valdžios partijos pralaimėjo.
Tų pačių 2008 metų įvardijimas, kaip Skaitymo ir Sąjūdžio metų, turėjo ir simbolišką reikšmę. Sąjūdžio veikloje dalyvavo daug rašytojų, poetų, kitų profesijų meno, kultūros žmonių. Tai jų parašytos knygos, eilėraščiai, publicistiniai straipsniai, gyvas žodis Sąjūdžio mitinguose davė pradžią Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui, pažadino tautą naujam gyvenimui.
Sąjūdžio veikla buvo tiesiogiai susieta su laisvosios spaudos gimimu. Į nacionalinio judėjimo veiklą įsijungė nemaža žurnalistų, naujai pažvelgusių į Lietuvos realybę. Atsidūrę Sąjūdyje, jie tapo laisvojo žodžio skleidėjais. Vis daugiau atsirado žurnalistų, atsisakiusių rašyti netiesą arba nutylėti sovietinio gyvenimo blogybes Taip pavyko palaužti vieną iš paskutinių sovietinės valdžios bastionų, kuris rėmėsi daugybe apribojimų ir tiesos iškraipymu. Lietuvos televizijos tiesioginė transliacija iš Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo tapo galimybe šimtams tūkstančių žmonių mūsų valstybėje ir milijonams užsienyje pažvelgti į Lietuvos realią būklę, jos praeitį ir ateitį. Šį Steigiamąjį sąjūdžio suvažiavimą stebėjo daugybė žurnalistų iš viso pasaulio, o jiems talkino išsilaisvinę iš cenzūros ir priespaudos Lietuvos žurnalistai. Tai buvo pradžia Lietuvos kelio į pasaulį, kurį vėliau savo darbais pabaigė politikai ir diplomatai.
Šis kelias buvo neįmanomas ne tik be Sąjūdžio, bet ir be laisvos spaudos. Ir apie vieną, ir apie kitą šiandien kol kas galime kalbėti tik su tų dienų nostalgija. Skaitymo metais norėjosi tikėtis ne tik naujo valdžios požiūrio į knygas, literatūrą, rašytojų ir bibliotekininkų gyvenimo sąlygas, bet ir į spaudą bei žurnalistiką. Tai neįvyko. Iki rudens Lietuva gyveno rinkimų į Seimą nuotaikomis, o tada apie spaudos objektyvumą kalbėti ypač sunku. Po rinkimų nauja valdžia, motyvuodama ekonomine krize, uždėjo naują mokesčių naštą rašytojams, poetams ir žurnalistams, lyg užmiršusi, ką Lietuvai ir politikams, priėmusiems šį sprendimą, davė laisva spauda.
Politikai ir politikos technologai pirmieji pagauna žmonėms brangius žodžius ir panaudoja juos savo tikslams prieš rinkimus. Sąjūdžio ir tautos prisikėlimo idėja Sąjūdžio metais, sutapusiais su rinkimais į Seimą, tapo politinės retorikos dalimi. Suvokdami ,,Sąjūdžio“ žodžio svarbą pirmieji jį panaudojo liberalai, atskilę nuo liberalcentristų. Taip gimė Liberalų Sąjūdis. Tautos nuotaikomis netruko pasinaudoti ir pramogų pasaulio įžymybė Arūnas Valinskas. Kai jis nusprendė eiti į politiką, jo vėliava tapo tauta ir jos prisikėlimas. Gimė Tautos prisikėlimo partija.
Daugiausia sąsajų su Sąjūdžiu iš patekusių į parlamentą politinių partijų turi Tėvynės Sąjunga-krikščionys demokratai. Šios partijos gretose į Seimą pateko nemaža Sąjūdyje aktyviai veikusių asmenų. Ar tai, kad į valdžią po rinkimų pateko partijos, kurios sieja save su Sąjūdžiu ir tautos prisikėlimu, leidžia tikėtis, kad Sąjūdžio vertybės bus įgyvendintos?
Laikas parodys. Ne valdžios išsakomi žodžiai, o jos darbai parodo tikrą požiūrį į vertybes. Nežinia, ar sąjūdininkai valdančiojoje partijoje sugebės įtikinti kitus kolegas Seime įgyvendinti šiuos tikslus ir uždavinius. Neaišku, ar politikai Seime turės ryžto sukurti teisingumą Lietuvoje, nes toks uždavinys dažnai kertasi su galingų finansinių-politinių grupių interesais, kuriuos neretai gina slaptosios tarnybos, teismai, teisėsauga. Bet kuriuo atveju tokioje kovoje laisvas žodis galėtų būti dorų politikų sąjungininkas. Kaip Sąjūdžio metais. Vis dėlto Seimo sprendimai prieš Kalėdas nepadėjo naujajai valdžiai sutelkti šią paramą geriems darbams. Nepaisant to, būtų labai svarbu remti šios Vyriausybės pastangas, kai jomis bus siekiama sugrąžinti Sąjūdžio vertybes į šių dienų Lietuvą. O valdžiai svarbu būtų nedaryti žingsnių, kurie šiems tikslams prieštarautų.
Sąsaja tarp Skaitymo ir Sąjūdžio nesibaigia veikla, sudrebinusia Lietuvą prieš dvidešimt metų. Ji neturėtų nutrūkti ir pasibaigus Skaitymo bei Sąjūdžio metams. Tai gali būti naujos bendrystės pradžia mūsų tautoje ir visuomenėje. Tie, kas sieja save su Sąjūdžiu, suvokdami spausdinto žodžio ir Sąjūdžio sąsajos svarbą turėtų paremti rašytojus, poetus ir žurnalistus, o šie galėtų vėl įsijungti į veiklą valstybės ir žmonių labui. Nuo to laimėtų visi. Tada būtų galima pasakyti, kad neatsitiktinai 2008 metai tapo ne tik Skaitymo, bet ir Sąjūdžio metais ir dar daug bendrų darbų laukia ateityje.
