Pagerbti tragiškai žuvusiesiems artimieji sugalvoja įvairiausių būdų. Pakelėse degančios žvakelės ir gėlių krepšeliai jau nieko nestebina, o kartais šalia nelaimės vietos pastatomi didžiuliai paminklai.
Žemė priklauso valstybei
Prieš keletą savaičių ant Kauno marių kranto Drąsiaus Kedžio atminimui pastatyta balto angelo, rankoje laikančio žibintą, skulptūra. Prie paminklo pritvirtinta lentelė su išraižytu užrašu: „Palaiminti persekiojami dėl teisumo, jų yra dangaus karalystė“.
Šią skulptūrą savo lėšomis pastatė Panevėžio rajone įsikūrusio labdaros ir paramos fondo „Biblijos studijos“ vadovas Alvydas Veberis. Prieš keletą metų ją buvo įsigijęs iš vilniečio meistro Jano Jankevičiaus ir pasistatęs savo sodybos kieme, tačiau sukrėstas D. Kedžio ir jo dukrelės dramos, A. Veberis nutarė baltąjį angelą „įkurdinti“ toje vietoje, kur buvo surasti D. Kedžio palaikai.
Šiaip ar taip, gamtosaugininkai susirūpino, kad šis be jokių leidimų pastatytas paminklas gali daryti žalą gamtai. Regioninio parko specialistai kol kas nenusprendė, kaip elgtis, bet skulptūros nugriauti neketina, mat ji priskiriama paprastiems statiniams, kuriems, jeigu jie neviršija 2,2 metro aukščio, specialūs leidimai nereikalingi. Tiesa, kartu su iš akmenų sumūrytu pagrindu ši angelo skulptūra siekia 2,5 metro, tad svarstomos galimybės kreiptis į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją.
Gamtosaugininkų galvos skausmą puikiai supranta ir kelininkai, kuriems dažnai tenka net teismų duris varstyti, kad būtų galima iškeldinti savavališkai pakelėse pastatytus gedulo simbolius. Tad šįkart palikime baltąją angelo skulptūra stovėti marių pakrantėje ir panagrinėkime šalia kelių išdygusių paminklų likimą.
Žuvusių plėšikų atminimui
„Paminklų ir kryžių vieta kapinėse“, – vienbalsiai tvirtina kelininkai, tačiau to dažnai nepaisoma. Kasmet ne tik šalia rajoninių kelių, bet ir magistralinių greitkelių pakraščiuose pastatoma bent po keletą didesnių ar mažesnių žuvusiems kelyje pagerbti skirtų paminklų.
Paminklas pakelėje atsirado trečiosioms ne kartą reikalų su teisėsauga turėjusių Michailo L. (24 m.) ir Andriaus T. (29 m.) žūties metinėms. Būtent panašiu metu šie jauni vyrai prieš trejetą metų apiplėšė iš „Snoro“ banko litus į eurus išsikeitusią Kaliningrado srities gyventoją Tatjaną K., bet su 40 000 eurų grobiu sprukdami nuo policijos trenkėsi į elektros stulpą ir žuvo vietoje.
Iš pradžių keletas rusakalbių asmenų paprašė Pagėgių savivaldybės leisti įamžinti draugų žūties vietą, tačiau tokie leidimai nebuvo išduoti. Tada paminklas buvo pastatytas savavališkai.
Pagėgių meras Virginijus Komskis puikiai prisimena šią istoriją. Toks įžūlumas tada jį labai supykdęs. „Šiandien toje vietoje paminko nebėra, tačiau tam, kad jis būtų pašalintas, reikėjo nemažai laiko ir jėgų“, – sakė V. Komskis.
Nesiryždama pati išmontuoti nelegaliai pastatyto paminklo, Pagėgių savivaldybė tąkart kreipėsi ir į Automobilių kelių direkciją prie Susisiekimo ministerijos, ir į magistralinį kelią prižiūrinčią valstybės įmonę „Klaipėdos regiono keliai“, Tauragės viršininko administraciją, Pagėgių policijos komisariatą. Prašyta pašalinti savavališkai pastatytą paminklą ir nubausti pažeidėjus.
Kelininkai buvo įpareigoti pašalinti paminklą, o policija greitai išsiaiškino, kad jį nukalė šilutiškis Egidijus Prozoraitis. Šis nesigynė, jog paprašytas žuvusiųjų draugų už kelis šimtus litų sutiko iškalti paminklą – girdi, jeigu ne jis, tai kas nors kitas būtų tai padaręs. Paminklakalio netrikdė ir prašymas ant paminklo iškalti ne tik užrašus rusų kalba, bet ir pistoletus. E. Prozoraitis teisinosi negalintis nieko smerkti, juolab kad nusikaltėliai už savo darbelius sumokėjo gyvybėmis. Nustatyti užsakovų tapatybės nepavyko, tad protokolas buvo surašytas tik paminklakaliui, o jis per daug nesispyriodamas baudą susimokėjo.
„Pasiskolino“ karių paminklą
Dar viena panaši istorija, tik su visai skirtinga pabaiga, nutiko Širvintų rajone. Pernai daugiau kaip 22 tonas sveriantis ir 1,8 metro aukščio siekiantis laukų akmuo dviem kranais ir kita sunkiasvore technika buvo atgabentos į Davonių kaimą. Čia jis buvo pastatytas 2008 metų balandžio 12-ąją per eismo avariją kelyje Musninkai–Vytinė žuvusio prieštaringai vertinamo Širvintų verslininko Kęstučio B. atminimui.
Taip savo geriausią draugą pagerbti sugalvojo širvintiškis Gediminas Žadeika (55 m.). Prie akmens pritvirtintoje marmurinėje plokštelėje užrašyta, jog toje vietoje, nesulaukęs 48-ojo gimtadienio, žuvo K. B., o jo gedi draugai. Paminklas po pastatymo buvo pašventintas, šalia uždegtos žvakės, padėta gėlių.
Sujudimas dėl be jokių leidimų pastatyto akmens kilo tik tada, kai jis jau stovėjo.
Vietiniai gyventojai neslėpė pasipiktinimo, jog keletą dešimtmečių netoli Mančiušėnų kaimo ant kalvelės prie kelio stovėjusį paminklinį akmenį dabar primena tik žiojėjanti duobė su betono likučiais. Anot Gelvonų seniūnijos gyventojų, maždaug 1960 metais iš laukų atridentas akmuo buvo skirtas žuvusiems sovietų kariams atminti. Kaimo pradinės mokyklos mokinius prie jo priimdavo į pionierius, čia vykdavo iškilmingi Pergalės dienos paminėjimai. Tai, kad šis akmuo savavališkai perstatytas į kitą vietą, vietinius gyventojus labai suerzino.
Pats G. Žadeika tąkart tikino jokių įstatymų nepažeidęs, mat akmuo jokios istorinės vertės neturįs, į jokius sąrašus neįtrauktas. Tiesa, leidimo tą akmenį pastatyti prie kelio jis ir neprašęs, mat pats nusprendęs, kad to nereikia.
Tokiu G. Žadeikos elgesiu buvo pasipiktinęs ir Gelvonų seniūnas Lionginas Juzėnas, ir Širvintų rajono meras Kęstutis Pakalnis. Pastarasis viešai pareiškė, jog tas paminklinis akmuo pastatytas „neoficialiai ir nelegaliai“.
Vis dėlto, kaip informavo L. Juzėnas, akmuo ten tebestovi ir šiandien. „Aistros nurimo, kalbos aptilo, o paminklas tebestovi“, – sakė seniūnas. Esą gerai bent tai, kad akmuo niekur iš seniūnijos nebuvęs išvežtas – tik pastatytas kitoje vietoje.
Vienu metu buvo pasklidusi informacija, esą dėl šio nelegaliai pastatyto paminklo Širvintų policijoje pradėtas ikiteisminis tyrimas, bet netrukus paaiškėjo, kad į teisėsaugą niekas nė nesikreipė.
Kelininkai žvakių negesina
Kelių policijos Eismo priežiūros tarnybos viršininkas Gintaras Aliksandravičius atlaidus žuvusius artimuosius pakelėse norintiems pagerbti draugams ir giminėms. Vis dėlto, anot jo, ribos neturėtų būti peržengiamos.
„Kiek teko bendrauti su bažnyčios atstovais, keliuose žuvusiesiems uždegti žvakeles ar padėti gėlių yra įprasta daugelyje šalių. Tačiau kai be leidimų iškyla didžiausi monumentai, nėra gerai“, – teigė G. Aliksandravičius. Jis nemanąs, kad tos žvakės ar gėlės blaško vairuotojų dėmesį, greičiau atvirkščiai – verčia susimąstyti. „Dėmesį kur kas labiau blaško dideli reklaminiai stendai, kabantys kone prie kiekvienos bent kiek strategiškai svarbesnės kelio atkarpos. O keletas žvakučių niekam jokios žalos tikrai nedaro“, – tikino Eismo priežiūros tarnybos viršininkas.
„Įstatymai draudžia pakelėse statyti įvairius paminklus, kryžius ir kitus gedulo ženklus. Jiems vieta kapinėse, o ne prie kelio. Tokie dalykai blaško vairuotojų dėmesį, trikdo kelininkų darbus – kelių valymą, žolės pjovimą“, – sakė svarbiausias Lietuvos magistrales prižiūrinčios valstybės įmonės „Automagistralė“ direktorius Vladislovas Molis.
Smulkesnių gedulo ženklų, nors ir jie nelegalūs, kelininkai nepuola šalinti. „Dažniausiai gėlės ir žvakės šalia kelių atsiranda po savaitgalių. Degančių žvakelių tikrai neliejame vandeniu – palaukiame, kol jos sudegs, o tada surenkame kartu su nuvytusiomis gėlėmis“, – sako V. Molis.
Kaip paaiškino „Automagistralės“ direktorius, pagal įstatymus valstybei priklausančioje kelio juostoje, kurios plotis siekia 18–39 metrus, negali būti jokių statinių ar konstrukcijų. Tai numato Kelių įstatymas. Norint pastatyti kad ir menką medinį kryželį, reikalingas ne tik kelio ir žemės savininko leidimas, bet ir Automobilių kelių direkcijos „palaiminimas“.
Savo ruožtu Kelių direkcija nelinkusi dalinti tokių „palaiminimų“. Kaip sakė Kelių priežiūros skyriaus viršininkas Jonas Pisarskas, per metus paprašoma vos po keletą leidimų šalia kelio įrengti vienokį ar kitokį paminklą. Dažniau statybos vykdomos savavališkai. „Dėl paprastų, mažų gedulo ženklų – keliasdešimties centimetrų kryželio ar iš keleto akmenų sudėto aukuro – niekas į mus nesikreipia. Dažniausiai leidimų prašoma, kai ketinama statyti didesnį statinį“, – sakė J. Pisarskas.
Anot J. Pisarsko, nelegalūs statiniai pavojingi ne tik todėl, kad blaško dėmesį, bet dar ir dėl to, kad automobiliui atsitrenkus į tokį paminklą gali kilti pavojus gyvybei. Taigi kelininkams ne kartą yra tekę pašalinti savavališkai pakelėse pastatytus statinius.
„Kas bus, jeigu kiekvienas, kuris sugalvos, pradės statyti visokiausius paminklus ir skulptūras? Pakelės primins kapines. O taip neturi būti. Manau, kad visiems žuvusiems žmonėms atminti pakanka vieno paminklinio aukuro, kuris 2003 metais buvo pastatytas aukščiausioje automagistralės Kaunas–Klaipėda vietoje, Šilalės rajone“, – įsitikinęs J. Pisarskas.
Giedrė Poteliūnaitė
