Už šiurpų dviejų jaunų vyrų nužudymą panevėžietis Saulius Vidugiris (44 m.), priklausęs Psichinių gaujai, buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Šį nuosprendį negailestingas žudikas apskundė ir šiek tiek laimėjo.
Puikiai ne tik Panevėžio, bet ir kitų miestų teisėsaugai žinomas S. Vidugiris it slidi žuvis vis sugebėdavo išsisukti ir išvengdavo gresiančių bausmių už savo nusikaltimus. O šių būta ne vieno – pradedant kūno sužalojimu, turto prievartavimu ir baigiant disponavimu itin dideliais narkotikų kiekiais.
Vis dėlto 2010 birželio 27-osios nakties įvykiai viename Nemuno gatvės bendrabučių S. Vidugiriui tapo lemtingi – už tada įvykdytą dviejų bejėgiškos būklės jaunų vyrų itin žaurų nužudymą, siekiant paslėpti kitą nusikaltimą, S. Vidugiris Panevėžio apygardos teismo buvo įkalintas iki gyvos galvos. Apeliacinis teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų skundus, buvo gailestingesnis ir S. Vidugiriui paskyrė 20 metų laisvės atėmimo bausmę. Kadangi bausmė buvo sumažinta pagrindiniam herojui, šiek tiek palankesnio verdikto sulaukė ir kiti jo bendrai.
Užsuko išgerti
Žiaurus nusikaltimas buvo įvykdytas dar 2010 metais. Šešis kartus teistas palangiškis Tadas L. (29 m.) nuo Klaipėdos policijos slapstėsi Panevėžyje, kur turėjo pažįstamų. Vienas jų – bendraamžis panevėžietis Mindaugas D., oficialiai – bedarbis, tačiau su sugyventine statęsis namą Panevėžio pakraštyje.
Tą birželio dieną jie, kartu su dar dviem draugais, užsuko pas panevėžietį Artūrą Kavaliauską (29 m.). Bendrabutyje esančiame jo bute susirinkusi kompanija šventė jau kelis kartus teisto buto šeimininko vieną paskutinių savaitgalių laisvėje.
Kartu su buto šeimininku A. Kavaliausku ir vieninteliu neteistu svečiu Artūru Paspiešinsku (23 m.) taurelę kilnojo ir S. Vidugiris, pravarde Griežtas, o prie jų netruko prisidėti už netikrų pinigų gamybą ir vagystes teistas Edvinas Stankevičius (26 m.).
Kas įvyko toliau, visi lemtingo vakaro dalyviai teisme pasakojo skirtingai ir kaltę vertė vieni kitiems. Su įslaptinto liudytojo ir bendradarbiauti sutikusio A. Paspiešinsko pagalba kriminalistai atkūrė tos kraupios nakties vaizdą.
Kaimynai – abejingi
Kivirčas įsižiebė tarp Tado L. ir S. Vidugirio. Pirmasis pasakė, kad jo motinos mergautinė pavardė – Vidugirytė, o tai kažkodėl labai supykdė S. Vidugirį. Prasidėjo muštynės.
Kartu su Tadu ir Mindaugu pas A. Kavaliauską viešėję du jųdviejų draugai spėjo pasprukti, o įsismarkavę A. Kavaliauskas, S. Vidugiris, E. Stankevičius ir A. Paspiešinskas kaip reikiant sulupo deramos pagarbos neparodžiusius du likusius svečius. Vyrai maždaug valandą abu nelaimėlius talžė kumščiais ir spardė, vis stengdamiesi pataikyti į galvas...
Kai ketvertas pavargo, Tadas ir Mindaugas nebepajėgė atsikelti nuo bendrabučio koridoriaus grindų, o butų kilimėliai ir namo sienos raudonavo nuo kraujo dėmių. Iš koridoriaus abu leisgyviai vyrai buvo ištempti ir numesti prie namo augančioje pievelėje.
Vėliau paaiškėjo, jog bendrabučio kaimynai ne tik girdėjo, kaip buvo daužomi Mindaugas ir Tadas, bet ir matė paskui abu gulinčius netoli namo, tačiau pagalbos kviesti neskubėjo. Pasidžiaugę, kad triukšmas pagaliau nurimo, jie apsivertė ant kito šono ir, nusprendę nesikišti į svetimus reikalus, saldžiai sumigo.
Tuo tarpu A. Kavaliauskas nutarė, jog jam reikalinga pagalba, ir paprašė sėbrų nuvežti į ligoninę – susiūti praskeltos lūpos. Iš ten kompanija pasuko parduotuvėn, nusipirko degtinės, sulčių ir pratęsė išgertuves.
Vis dėlto begeriant E. Stankevičiaus namuose A. Kavaliauskas ėmė nerimauti dėl sumuštų ir paliktų Tado ir Mindaugo. Ne, negailestingam nusikaltėliui neprabudo sąžinė ar atjauta – jis tiesiog susirūpino ar leisgyvių vyrų nepastebėjo policija ar draugai – girdi, galintys imti keršyti.
Suvežiojo po vieną
A. Kavaliauskas paskambino „pasiuntiniui“ A. Paspiešinskui, kuriam, kol pats toliau girtavo, buvo davęs „laisvą laiką“, ir liepė nuvažiuoti patikrinti, ar prie paliktų aukų nieko nėra. Iš lėto pro šalį automobiliu pravažiavęs A. Paspiešinskas A. Kavaliauskui netrukus pranešė, jog abu vyrai vis dar guli prie namo, o šalia nieko nėra.
Šiaip ar taip, buvo nuspręsta, kad sumuštųjų palikti gyvų negalima, tad visas ketvertas netrukus grįžo prie Nemuno gatvės bendrabučio. Iš pradžių sumuštus, bet sąmoningus nelaimėlius jie pabandė įgrūsti į A. Paspiešinsko Anglijoje registruoto automobilio „Peugeot 406“ bagažinę, o kai tai nepavyko, nuspręsta aukas į Bobkalnio mišką vežti po vieną. Beje, tame miške, netoliese, S. Vidugiris turėjo sodybą.
Pirmasis ant užpakalinės sėdynės atsidūrė Tadas L., o saugoti Mindaugo D. buvo paliktas A. Kavaliauskas. Už vairo sėdusiam A. Paspiešinskui S. Vidugiris nurodė važiuoti link jo namų Bobkalnio kaime, bet jų neprivažiavus paliepė sukti į miško tankmę.
Iš automobilio išvilktą Tadą S. Vidugiris ir E. Stankevičius vėl mušė. „Kas toks esi, kad gali šokti prieš mane?!“ – šūkčiojo įsiutęs S. Vidugiris ir čia pat tėškė: „Tau bus „ragas“!”.
Nesulaukęs grįžtančių sėbrų, kitą nelaimėlį saugantis A. Kavaliauskas, paskambino A. Paspiešinskui ir liepė greičiau atvažiuoti jo pasiimti. Dabar jau gargaliuojančio Tado buvo paliktas saugoti E. Stankevičius, o A. Paspiešinskas su S. Vidugiriu nuskubėjo pasiimti A. Kavaliausko bei pasmerktojo Mindaugo. Pastarasis netrukus buvo atvežtas ir numestas prie savo draugo.
Prašė pasigailėti
Supratęs, kad panevėžiečiai nejuokauja, atsipeikėjęs Tadas ėmė prašyti pasigailėti draugo: „Vyrai, Mindė ne prie ko, paleiskite jį...“ Tuos palangiškio prašymus S. Vidugiris nutildė spyriu į galvą. Staiga atsigavęs Mindaugas bandė išsigelbėti, o kadangi nebepajėgė eiti, tai ėmė šliaužti, tikėdamasis pasislėpti medžių tankmėje, bet buvo atitemptas atgal ir „pamokytas“ smūgiais.
S. Vidugiris nusiuntė A. Paspiešinską į netoliese esančius savo namus, kad šis atvežtų pavėsinėje sudėtus kastuvus. Kai šie buvo pristatyti, E. Stankevičius bei A. Paspiešinskas kibo į darbą – ėmė kasti pusmetrio gilumo duobę. Abu taip uoliai darbavosi, kad nulūžo vieno kastuvo rankena.
Tuo tarpu vis dar sąmoningi sumuštieji atsiprašinėjo ir maldavo jųdviejų pasigailėti. Verkdami jauni vyrai tikino viską pamiršiantys, tik prašė neužmušti. Tačiau nusikaltėliai jokio gailestingumo neparodė. E. Stankevičius liepė pasmerktiesiems tylėti – atseit, jau per vėlu gailėtis ir lūžusio kastuvo plokštuma ėmė daužyti Tadui per galvą. Šio aimanos ir dejonės greitai nutilo.
Abu nelaimėliai buvo nutempti į iškastą duobę ir suversti vienas ant kito. Vėliau ekspertai nustatys, jog Mindaugas buvo užkastas dar gyvas. Kol E. Stankevičius bei A. Paspiešinskas užkasė aukas, S. Vidugiris su A. Kavaliausku lūkuriavo automobilyje.
Pabėgo į užsienį
Sėbrai savo šiurpų nusikaltimą stengėsi nuslėpti – ne tik sudegino automobilį, kuriuo vežė aukas, bet ir pasinaudodami Gaidjurginių vadeivos Sigito Gaidjurgio metodu perlaidojo nužudytųjų kūnus į kitą vietą. Vis dėlto policijai užteko vos trijų parų, kad pradingę vyrai būtų surasti.
Pasinaudodami nužudymo bendrininkų tarpusavio pokalbių išklotinėmis, padedami įslaptintų liudytojų, Panevėžio kriminalistai rado Tado L. bei Mindaugo D. kūnus. Netrukus buvo sulaikyti A. Kavaliauskas bei A. Paspiešinskas, tuo tarpu S. Vidugiris ir E. Stankevičius spėjo pasprukti ir pasislėpti užsienyje. Pastarasis išrūko pas pažįstamus į Angliją, o S. Vidugiris pasislėpė Vokietijoje, kurioje jau buvo spėjęs ne tik pagyventi, bet ir pakliūti policijai – 2000 metais jis buvo deportuotas už vagystę. Vis dėlto ilgai pasislėpti abiem nusikaltėliams nepavyko ir jiedu buvo pargabenti į Lietuvą.
Per stebuklą liko gyvas
Paaiškėjo, kad slapstydamasis S. Vidugiris nesnaudė ir toliau ėjo gerai jam žinomu keliu – plėšikavo.
2011 liepos pradžioje iš Vokietijos namo per Lenkiją automobiliu su vežamu ant tralo kitu automobiliu vyko raseiniškis Regimantas Š. Jau kirtus Vokietijos-Lenkijos sieną, aikštelėje jį užkalbinęs tautietis paprašė parvežti į Lietuvą. Nieko blogo neįtaręs, vairuotojas sutiko pavežėti tautietį. Jau beveik pervažiavus Lenkiją, ties Suvalkais vairuotojas trumpam stabtelėjo ir abu vyrai išlipo pamankštinti kojų. Tuomet S. Vidugiris netikėtai iš už nugaros puolė vairuotoją smaugti. Šiam jau buvo aptemusi sąmonė, tačiau užpuolikui kiek atsipaladavus, Regimantas įkvėpė oro ir sugebėjo pabėgti, o, pasiekęs artimiausią degalinę, kreipėsi pagalbos.
Lenkų policija pradėjo tyrimą. Žinant S. Vidugirio kriminalinę praeitį galima nuspėti, kad pabėgęs Regimantas tą dieną gimė antrą kartą.
Jis tebuvo tik samdomas vairuotojas, įmonės automobiliu gabenęs Vokietijoje pirktą visureigį. Kadangi visi dokumentai liko pagrobtame automobilyje, tai S. Vidugiris greitai išsiaiškino tikruosius savininkus ir nusprendė užsidirbti. Jis paskambino į įmonę Lietuvoje ir už pagrobtų automobilių ir daiktų sugrąžinimą pareikalavo perduoti 4000 eurų (13 800 litų). Pinigus buvo nurodyta pervesti į sąskaitą užsienyje.
Netrukus paaiškėjo, kad užsidirbti panoro Lietuvos policijos ieškomas S. Vidugiris, turintis svetimus asmens tapatybės dokumentus. Jis buvo sulaikytas ir grąžintas į Lietuvą. Buvo surasti ir jo pagrobti automobiliai.
Už šį nusikaltimą Panevėžio miesto apylinkės teismas S. Vidugirį pripažino kaltu ir skyrė jam 10 metų laisvės atėmimo bausmę.
Gynėsi kaltės
Tas antrasis teismas įvyko jau tada, kai S. Vidugiris ir jo kompaniją buvo nuteisti už dviejų vyrų nužudymą. Už nužudymus juos teisė Panevėžio apygardos teismas. Teisme nusikaltėliai savo kaltę pripažino iš dalies – neneigė abu sugėrovus sumušę, tačiau tikino jų nežudę, o kaltę dėl jųdviejų mirties vertė vieni kitiems. A. Kavaliauskas bandė įsijausti į aukos vaidmenį – girdi, pats buvęs Tado L. apnuodytas kažko pripylus į jo gertą degtinę, o vėliau dar ir užpultas, sumuštas. Pats atseit per daug nemušęs, sudavęs vos porą smūgių ir kone viso nusikaltimo metu pramiegojęs mašinoje, tad atseit nieko nei matęs, nei girdėjęs. Panašios versijos laikėsi ir S. Vidugiris – kol kiti mušę, girdi, snaudęs mašinoje kartu su A. Kavaliausku. Neva blogai jautęsis ir norėjęs važiuoti namo, tik A. Paspiešinskas pasiūlęs abu nelaimėlius, kuriuos S. Vidugiris matė pirmą kartą, nuvežti kur nors atokiau ir sumušti, nes šiedu esą grasinę susidorojimu. E. Stankevičius irgi tikino, kad to žiauraus nusikaltimo organizatorius ir įgyvendintojas neva buvęs A. Paspiešinskas – vienintelis su teisėsauga bendradarbiauti sutikęs ir visiškai pripažinęs savo kaltę. Norėdamas „pridengti“ S. Vidugirį, E. Stankevičius teigė, jog šis iš tiesų visą laiką blogai jautęsis, norėjęs namo ir nusikaltimo metu miegojęs automobilyje.
Visi, išskyrus A. Paspiešinską, melavo, kad esantys tiesiog „geradariai“ – girdi, tenorėję Tadą bei Mindaugą vežti ne į mišką, o namo arba į ligoninę, tik Tadas neva pats atsisakęs vykti į ligoninę, mat buvęs ieškomas policijos... Be to, abu nelaimėliai ėmę gąsdinti ir grasinti ketvertui susidorojimu.
Griežčiausią bausmę – įkalinimą iki gyvos galvos – prokuroras prašė skirti ne tik S. Vidugiriui, bet ir A. Kavaliauskui. Vis dėlto pastarasis buvo nuteistas kalėti 19 metų. Tokią pat bausmę teismas paskyrė ir E. Stankevičiui. Abiems bausmė buvo subendrinta su ankstesnėmis: vienam pridėtas mėnuo, kitam – šeši.
Artūrui Paspiešinskui (25 m.), sutikusiam bendradarbiauti su teisėsauga ir padėjusiam atskleisti šiurpų nusikaltimą, teismas skyrė gerokai didesnę bausmę nei prašė prokuroras. Šis vaikinui siūlė skirti tik 2 metų laisvės apribojimo bausmę, tačiau teismas, nuvildamas ir prokurorus ir patį teisiamąjį, jam skyrė 5 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.
Šiuo atveju Apeliacinis teismas kažkiek atstatė teisybę ir Artūrui bausmę sumažino iki 3 metų nelaisvės. Dviem metais trumpiau kalės ir A. Kavaliauskas: vietoje 19 – 17 metų. E. Stankevičiui bausmė sumažinta pusę metų – iki 18 su puse.
TIK FAKTAI:
Iš viso S. Vidugiris teistas 7 kartus. Pirmą kartą į teisėsaugos akiratį jis pateko dar 1994 metais, kartu su kitais panevėžiečiais sulaikytas sostinės policijos. Jų automobilyje buvo aptikti 2 dujiniai pistoletai ir medžioklinis šautuvas, radijo stotelė. Sulaikytieji aiškino, neva į Vilnių atvyko aplankyti ligoninėje besigydančio draugo. Nesurinkus pakankamai įkalčių, vyrai buvo paleisti.
1998 metais S. Vidugiris, kuris tuo metu buvo V. Tuzovo-Psicho asmens sargybinis, vėl buvo sulaikytas Vilniuje. Už tai, kad girtas restorane sumušė apsaugininką, teisme savo kaltę kategoriškai neigęs S. Vidugiris buvo nuteistas 3 metams laisvės atėmimo.
Įtarus vagyste, Vokietijos policija jį buvo sulaikiusi ir deportavusi iš savo šalies. 2004 metais S. Vidugiris Panevėžyje buvo sulaikytas su puse kilogramo amfetamino ir už tai Panevėžio apygardos teismas jam buvo paskyręs kalėti 12 metų, tačiau Apeliacinis teismas jį išteisino. Teisėjus įtikino S. Vidugirio versija, kad neva jis nežinojęs, jog veža narkotikus – manęs, kad tai papildai gyvuliams.
S. Vidugiris buvo ir vienas iš kaltinamųjų rezonansinėje Vyšniukų gaujos vadeivos Gražvydo Pinigio, pravarde Dolcas, nužudymo byloje. G. Pinigis į Psichinių nemalonę pateko 2003 metais, kai išaiškino jo prabangų BMW automobilį pavogusius asmenis. Nužudytas G. Pinigis lipnia juosta surištomis rankomis ir kojomis buvo rastas išmestas ant kelio. Stprūs galvos sumušimai jam buvo padaryti anksčiau, negu jo kūnas pervažiuotas automobilio. Dėl G. Pinigio nužudymo kaltinimai buvo pareikšti 10 panevėžiečių, tarp jų – ir S. Vidugiriui. Galų gale teismas už pagrobimą ir sumušimą nuteisė kelis panevėžiečius, tačiau žudikas taip ir liko neišaiškintas. S. Vidugiriui šioje byloje kaltinimai buvo panaikinti suėjus senačiai.
Visvaldas NAUJOKAS
