Pagrindinė grėsmė lietuvių kalbai ne žargonas ar svetimžodžiai, o atviras chamizmas ir pagarbos stoka?

Dar 2012 m. savo disertacijoje televizinę kalbą tyręs sociolingvistas Giedrius Tamaševičius pastebi, jog šiandien pati viešoji kalbėjimo erdvė yra stipriai išsisluoksniavusi, o joje egzistuojantys kalbėtojai geba prisitaikyti prie labai skirtingų auditorijų, todėl tarp jų išgirsime kalbančių tiek gatvės kalba, tiek tų, kurių kalba pabrėžtinai formali. 

„Šiandien  sunku pasakyti, kiek mes turime žiniasklaidos priemonių, kalbėtojų ir transliuotojų, nes mes kiekvienas per savo socialinį tinklą galime kalbėti, turėti savo auditoriją ir ją vienaip ar kitaip bandyti pagauti per tam tikrą kalbėjimo būdą. Iš gana apibrėžtos viešosios komunikacijos sąvokos, mes perėjome į super-įvairovę, polifoniją, bet principas išlieka tas pats – atsižvelgimas į auditoriją. Kita dalis kryptingai orientuojasi į rimtą, solidų, ganėtinai formalų kalbėjimą“, – teigia G. Tamaševičius ir pažymi, kad šį lauką stebėti šiandien dar įdomiau. 

Pagrindinė grėsmė kalbai – ne žargonas, o etikos stoka 

„Power Hit Radio“ radijo laidos „Šok į kelnes“ laidų vedėjai Saulius Baniulis ir Elena Karalienė pastebi, jog su klausytojais bendrauja tarsi su geriausiais draugais, tad nieko nuostabaus, jog retkarčiais prasprūsta anglicizmai.

„Mes nesame visuomeninis transliuotojas, kuris privalo atitikti visas normas ir taisykles. Jei matome, kad buityje žmonės sako „monitorius“,  mes irgi vartojame šį žodį ir tikrai jo nekeičiame į „vaizduoklį“. Aišku, tokiais žodžiais nepiktnaudžiaujame ir neskatiname to daryti, o jei vienas kitą pagauname, tai dažnai pasijuokiame iš to“, – sako E. Karalienė.

Jai pritaria ir „Power Hit Radio“ programų direktorius ir laidų vedėjas Saulius Baniulis, bet pabrėžia, jog tarp noro būti arčiau klausytojų ir kalbėti jų kalba bei norminės lietuvių kalbos ribą nubrėžia pagarba kalbai. „Nemanau, kad kažkas blogo yra įterpti į kalbą žargono, bet svarbiausia nedaryti to kažkaip tyčia, nes manai, kad tai madinga. Be žargono neapsieisi, bet saikas svarbu“, – teigia S. Baniulis. 

Jis pastebi, jog turinio kūrėjai, ypač jauni, dažnai kalbėdami maištauja, nevengia keiksmažodžių, bet kartais tai peržengia ribas. „Tikrai yra podkastų, kur, akivaizdu, jog keiksmažodžiais yra piktnaudžiaujama. Iš vaikystės prisimenu, kad keiktis gatvėje, ypač prie vyresnių žmonių buvo neteisinga, negražu. Dabar, atrodo, viskas apsivertė ir socialinėje erdvėje be to neišsiverčiama“, – sako S. Baniulis. 

Apie tai kalba ir sociolingvistas Giedrius Tamaševičius: „Kartais pastebimi tam tikri kraštutinumai kalboje siekiant natūralumo, familiarumo, betarpiško bendravimo. Pavyzdžiui prieš dešimtmetį viena kalbininkė Danijoje sureagavo į tam tikras nacionalinio transliuotojo laidas vaikams ir teigė, kad jose per daug keikiamasi. Tai buvo ne jos asmeninė nuomonė, tokią išvadą ji padarė, remdamasi savo tyrimais, nes tų laidų kalba nėra ta kalba, kurią vaikai natūraliai girdi savo aplinkoje. Perdėtai prikišti įvairūs žodeliai, keiksmažodžiai yra bandymas imituoti natūralumą, bet tai toli gražu nereiškia, kad tokia laida sulauks didelio populiarumo.“

Filologas pastebi, kad šiandien didžiausia grėsmė kalbai yra visai ne svetimžodžiai ar kitos kalbos klaidos, o etikos stoka. „Nesinori vartoti žodžio grėsmė, gal labiau bėda, bet vienur ar kitur vis išlenda atviras chamizmas, su kuriuo vis dažniau susiduriame, pavyzdžiui, politikų kalboje. Visa tai susiję su bendrąja kultūra, išsilavinimu, supratimu, kas dera, o kas nedera bendraujant su kitu žmogumi. Technologijos neretai taip pat generuoja konfliktus, kurių metu peržengiamos normalaus kalbėjimosi ribos“, – sako G. Tamaševičius. 

Perdėtas išgąstis dėl viską užvaldančios anglų kalbos 

Nors viešojoje erdvėje vis dar pasigirsta nuogąstavimų dėl anglų kalbos, išstumiančios gimtąją kalbą, tačiau filologas G. Tamaševičius į situaciją žvelgia ramiai ir realistiškai. 

„Taip, tai yra diskusijų elementas. Kalbos tyrėjai turi stebėti, ar vyksta kažkokie esminiai pokyčiai kalbos vartosenoje, ar pereina ir kiek pereina į tai, kaip žmonės rašo, bet tai yra atskiras tyrimų laukas. Diskusijose dėl anglų kalbos pirmuosius išreikštus susirūpinimus surastume dar devyniasdešimtaisiais metais, bet per beveik trisdešimt penkerius metus lietuvių kalba nepasidarė labiau sužalota, nenukentėjo“, – teigia sociolingvistas. 

Visgi laidų vedėja Elena Karalienė, aktyviai veikianti socialiniuose tinkluose, pastebi, jog kartais kurdama turinį jaunoji karta peržengia ribas: „Aš labai myliu lietuvių kalbą ir man šiek tiek gaila dėl jaunosios kartos – matau įvairius vaizdo įrašus socialinėje erdvėje, kur kas antras žodis yra angliškas. Jaunimas ginasi, kad kalba savo bendraamžiams ir jie visi viską puikiai supranta, bet man tai – mūsų kalbos darkymas, kuris prisideda prie jos nykimo.“

Laidų vedėjas S. Baniulis pabrėžia, jog angliškų žodžių bendraujant su auditorija išvengti neįmanoma, bet kartais pamirštama riba tarp natūralumo ir pasidavimo masinei angliškų žodžių bangai. „Vartojam ir angliškų ar slaviškų žodžių, nes tai tam tikra prasme mūsų istorijos dalis. Amerikiečiai savo kalboje turi ispaniškų žodžių, kuriuos vartoja kasdien, tai mes, natūralu, paįvairinam kalbą angliškais žodžiais. Bet kai tu matai, kad lietuvišką žodį pasakyti yra lengviau negu anglišką, tai kam sakyti anglišką, kam laužyti liežuvį be reikalo tam, kad įtiktum auditorijai“, – teigia jis. 

Baudžiančios kalbos institucijos praeityje

Nuo 1997 m. galiojęs Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas, kuriuo remdamasi Valstybinė kalbos inspekcija skirdavo baudas ar įspėjimus žiniasklaidos priemonių atstovams, nesilaikantiems kalbos normų, buvo panaikintas dar 2019 m.  

Kalbėdamas apie ankstesnius darbo radijo eteryje metus S. Baniulis prisimena, jog pastabų iš Valstybinės kalbos inspekcijos sulaukdavo ir radijo laidų vedėjai. „Daugiausia kliūdavo dėl kirčiavimo arba bendraties vartojamos po žodžio „kad“, bet dabar tas „juodasis“ kalbos klaidų sąrašas jau tam tikra prasme išbalintas. Baigėsi tos dienos, kai vielabraukiai ir vaizduokliai buvo paruošti vartojimui žodžiai. Dabar niekas nesibrauna į kasdieninį žmogaus gyvenimą ir jo kalbą. Kalbininkai anksčiau taip sunkiai dirbo tą darbą, kad net neatsižvelgdavo, jog vedėjas galbūt vaidino tam tikrą personažą ir sąmoningai žodį netaisyklingai sukirčiavo“, – šypsosi S. Baniulis. 

Liberalesnį kalbos institucijų požiūrį į šiandienines kalbos taisykles pastebi ir sociolingvistas G. Tamaševičius. „Natūraliai vyksta tam tikra evoliucija ir mes jau seniai nebegirdime kalbos apie griežtas sankcijas ar papeikimus. Yra fiksuojami kalbos faktai, pateikiamos rekomendacijos, o institucijos, kurios buvo susiję su sankcijomis ir bausmėmis, man atrodo, pamažu praranda prasmę. Ta institucija egzistuoja, bet mes nelabai apie ją girdime ir natūraliai vis labiau keliami klausimai, kiek tai yra prasminga ir reikalinga“, – sako G. Tamaševičius. 

Dažniau pastebimos rašybos klaidos – socialinių tinklų pasekmė?

„Power Hit Radio“ laidų vedėjai E. Karalienė ir S. Baniulis aktyvūs ne tik eteryje, bet ir socialiniuose tinkluose, kur bendrauja su sekėjais, skaito jų komentarus ir į juos atsako, o tarp komentatorių toli gražu ne visi išmano lietuvių kalbos taisykles. 

„Man, rodosi, kad dėl socialinės erdvės prieinamumo, tiesiog atrodo, kad daugėja beraščių. Anksčiau nematydavai jų tiesiog, o dabar kas nors parašo komentarą ir labai matosi“, – sako S. Baniulis.

Bendraudama socialiniuose tinkluose nedaryti rašybos ar skyrybos klaidų, rašyti žinutes lietuviškomis raidėmis stengiasi ir E. Karalienė ir tuo didžiuojasi. „Kartais gerai prisiminti, ar tame naudininko linksnyje visgi reikia nosinės, ar ne“, – šypsosi laidų vedėja.