Ekspertų ataskaitoje pabrėžiama, kad pagrindinės nelygybės priežastys Lietuvoje – didelis skirtumas tarp žemos ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų užimtumo, dideli darbo užmokesčio skirtumai, ribotas mokesčių sistemos progresyvumas ir silpna socialinė apsauga.
Mūsų darbdaviai, palyginti su ES vidurkiu, bene mažiausiai pelno paskirsto darbuotojams, o pusė mūsų senolių gyvena žemiau skurdo ribos. Ne geresnė padėtis ir švietimo, sveikatos sektoriuose. Ekspertai ragina valdžią pripažinti, kad nelygybė – viena didžiausių grėsmių šalies gerovei.
Realybe dar baisesnė
Socialinių mokslų daktaras, ekonomistas Romas Lazutka sako, kad realiai nelygybė Lietuvoje yra didesnė, nei skaičiuoja Europos Komisijos mokslininkai. „Šie tyrimai neaprėpia visų gyventojų. Realiai nelygybė gali būti daug didesnė, nei skelbiama“, – sako ekonomistas.
R. Lazutkos teigimu, Lietuvoje ketvirtį amžiaus nebuvo kreipiamas dėmesys į nelygybę. „Šią problemą akcentuoju seniai. Esu gavęs priekaištų, kad nelygybė yra praeities dalykas ir ideologizuotas klausimas. Esą visi nuo Dievo yra nelygus ir jokios lygybės būti negali. 25 metus Lietuvos visuomenė lygybės siekį siejo su sovietmečiu. Tačiau, kai Vakarų pasaulyje buvo susirūpinta nelygybės keliamomis problemomis, į tai dėmesį atkreipėme ir mes. Problemas sprendžiame pavėluotai, todėl jos – didžiulės“, – aiškina ekonomistas.
Darbdaviai – vieni gobšiausių Europos Sąjungoje
Lietuvoje darbdaviai bene mažiausiai pajamų skiria atlyginimams mokėti. Lietuvoje tam skiriama apie pusė pajamų. Bendrijos vidurkis – 60 procentų. Mus lenkia ir latviai su estais.
R. Lazutka sako, kad mūsų darbdaviai labai menkai vertina savo darbuotojus. Ypač užimančius žemesnes pareigas. „Lietuvoje yra vieni didžiausių skirtumų tarp vadovų ir kitų darbuotojų atlyginimų. Valstybė pas mus irgi prastas darbdavys, kuris moka mažas algas. Socialiniai darbuotojai, policininkai, medikai gauna mažas algas, kurios kelis kartus skiriasi nuo aukštas pareigas valstybiniame sektoriuje užimančių vadovų“, – sako pašnekovas.
Pensininkai palikti žemiau skurdo ribos
Ekonomistas pabrėžia, kad nepakankamas valstybės dalyvavimas perskirstant pajamas, nustumia kai kuriuos žmones į dugną. „Yra daug ekspertų, sakančių, kad nelygybė yra normalu. Tačiau Lietuvoje tai jau nėra normalu, nes nelygybė peržengė padorią ribą. Žmonės, kurie negali patys dirbti, gauna labai menkas išmokas ir atsiduria visiškame dugne. Pavyzdžiui, pensininkams išleidžiame dvigubai mažiau, nei ES vidurkis. Pusės Lietuvos pensininkų išmokos yra žemiau skurdo ribos. Vidutinė pensija – 225 eurai, kai skurdo riba – 260 eurų“, – sako ekonomistas.
R. Lazutka teigia, kad net švietimas Lietuvoje skatina nelygybę. „Vaikai, gimę neturtingose šeimose, iš karto nurašomi, marginalizuojami. Jie lieka prastose mokyklose ir net sukeliami į prastesnes klases. Tuo metu, pavyzdžiui, Vilniaus Licėjus susirenka tik iš geriausių šeimų gabiausius vaikus. Taip neturėtų būti. Klasėje turi būti visokių vaikų. Negalima vienus marginalizuoti, o kitiems iš karto sukurti idealias sąlygas“, – įsitikinęs pašnekovas.
Nusikalstamumas, depresija, emigracija – nelygybės vaisiai
R. Lazutkos teigimu, šalyse, kuriose nelygybė mažesnė, yra geresnė gyventojų sveikata, mažesnis nusikalstamumas ir sergamumas psichinėmis ligomis, net mažesnis nepilnamečių nėštumas. „Taip yra todėl, kad kai visuomenė labai nelygi, pačioje apačioje esantys žmonės jaučiasi labai prastai. Net nutukusių žmonių skaičius su tuo susijęs. Sakoma, amerikiečiai labai stori. Elitas ten tikrai nėra nutukęs. Nutukę – mažiausiai uždirbantys žmonės. Jie neturi nei galimybių, nei noro užsiimti sportu. Patiria stresą, persivalgo, nes nervinasi, jaučia, kad gyvenime negali nieko pasiekti, jaučiasi beviltiškai“, – sako ekonomistas.
Anot jo, Vakarų visuomenės drąsiai žvelgia į šias problemas ir jas nagrinėja. Tuo metu pas mus tai yra paliekama paraštėje. Lygios sąlygos suvokiamos kaip sovietų propagandos liekana.
Emigruoja, nes bijo ateities
Viena skaudžiausių pajamų ir socialinės nelygybės pasekmių – emigracija. R. Lazutkos teigimu, žmonės emigruoja ne dėl prastos ekonominės padėties, o dėl nesaugumo. „Vidaus vartojimas yra didelis ir tuo aspektu mes net lenkiame daug valstybių. Tačiau Lietuvoje vieni vartoja labai daug, o kiti negali sau nieko leisti. Dauguma žmonių neturi galimybės taupyti ateičiai. Net žmogus, kuris turi savo būstą, normalią algą, vis tiek baiminasi dėl ateities. Jei uždirbi kokias porą vidutinių algų, tu vis tiek nesi tikras dėl ateities. Jei susirgsi ar tapsi neįgalus, tu automatiška atsidursi prie skurdo ribos. Tas pats ir su pensija. Valstybė neužtikrina socialinio saugumo per lėšų perskirstymą. Todėl žmonės renkasi išvykti į šalis, kur tai geriau subalansuota“, – aiškina ekonomistas.
Didesni mokesčiai verslui – ne išeitis
Ekonomistas, mokslų daktaras Rimantas Rudzkis sako, kad lengvos išeities iš pajamų nelygybės, nėra. „Jei bandysime eiti lengviausiu keliu, įvesti progresinius mokesčius, didinti pelno mokestį įmonėms, galime gauti priešingą rezultatą. Tuoj pat verslas įsigudrins rodyti pelną ne Lietuvoje, o kokioje Latvijoje ir ten mokėti mokesčius. Todėl visų pirma reikėtų kruopščiau planuotis valstybės išlaidas. Nesame turtingi, o kai kur tikrai dar ir švaistome. Antras dalykas – kova su korupcija. Jei pavyks sumažinti korupcijos lygį, galėsime efektyviau perskirstyti lėšas per biudžetą. Tuomet tokio stipraus masto nelygybės, kaip dabar, nebebus“, – įsitikinęs profesorius.
Iš valdžios daug nesitiki
Į perspektyvą ekonomistas žiūri be optimizmo. „Ilgalaikė mano patirtis sako, kad strateginis planavimas visada buvo Lietuvos Achilo kulnas. Būčiau skeptiškas ir dėl naujos vyriausybės sėkmės mažinant pajamų nelygybę. Nematau, kad vyriausybė suburtų ekspertus, derintų skirtingų ministerijų veiksmus. Pas mus dažnai kiekviena ministerija yra atskira karalystė ir nemoka dirbti kartu. Antra didelė blogybė – mūsų visas vadinamasis elitas net nesuvokia, kad nelygybė yra problema. Norėčiau būti optimistas, bet negaliu“, – sako R. Rudzkis.
Esame ant krizės krašto
Ekonomisto teigimu, pajamų nelygybė nėra vienintelis mūsų galvos skausmas. Esą jeigu valdžia nesiims ryžtingų veiksmų, už kelių metų galime sulaukti dar vienos krizės. „Pernai Lietuva augo 2,2 proc BVP. Atrodo, šaunu, kad augo, ko čia Rudzkis kelia bangas? Bet pažiūrėkime, kaip yra iš tiesų. Pernai bankai išdavė paskolų už 3 proc BVP, palūkanos buvo beveik nulinės, nafta, dujos ir elektra buvo pigios kaip niekad, ES parama vis dar buvo didelė ir valstybė dar skolą pasididino. Ir prie visų šitų palankių aplinkybių mes išaugome tik vargingus 2 proc. O kas bus, kai palūkanos pradės kilti, nafta ir dujos pabrangs, o ES nukarpys savo paramą? O dar, pernai buvo paskutiniai metai, kai darbo jėgos skaičius augo.
Netrukus darbuotojų pradės trūkti. Visi paskutiniai resursai jau paimti. Esame ant krizės krašto. Nebent priplūs darbo jėgos iš Ukrainos, o verslas vėl kompensuos valdžios neryžtingumą ir išsisuks“, – prognozuoja R. Rudzkis.
