„Atvažiavome čia, nes nebeįmanoma gyventi Sirijoje dėl bombardavimų, raketų, antskrydžių. Tad buvome priversti palikti savo šalį. Tikrai nesvarsčiau galimybės imtis ginklo. Mes buvome priversti išvykti kaip tik todėl, kad tų ginklų nenešiotume – nei už Asado režimą, nei už kitas ginkluotas grupuotes“, – išskirtiniame interviu tv3.lt sakė Mohamedas.
Siaubinga baimė
Vyras pasakoja, kad tą pačią dieną, kai sukilėliai įsiveržė į jo miestą, prasidėjo antskrydžiai, per kuriuos žuvo jo brolio žmona.
„Kai prasidėjo antskrydžiai, nebeliko nieko – mano parduotuvė taip pat buvo sugriauta, praradau ir prekes, ir pinigus. Daug pastatų smarkiai nukentėjo nuo antskrydžių, didelė dalis jų yra sugriauti – tarp jų ir mano parduotuvė.
Tai buvo baisios akimirkos. Įsivaizduokite: tą pačią dieną, kai prasidėjo antskrydžiai, mes sėdėjome automobilyje, bėgome iš miesto, o aplink mus tris-keturis kartus buvo paleistos bombos iš oro. Buvo norima, kad niekas negalėtų pabėgti, liktų mieste ir kad kuo daugiau civilių būtų nužudyta.
Mes pabėgome link Turkijos sienos, ten yra mūsų kaimai. Pabuvome ten 4-5 mėnesius, nes buvo šiek tiek saugiau, bet po to ir ten prasidėjo bombardavimai ir šaudymai, tad buvome priversti išvažiuoti į Turkiją“, – pasakojo Mohamedas.
Norėjo į Vokietiją
Vyras neslepia, kad su šeima norėjo patekti į Vokietiją, nes ten gyvena jo brolis ir sūnėnas, tačiau jau keliavę link Makedonijos sienos jie sužinojo, kad į Vokietiją patekti nebegali, tad Mohamedo šeima patraukė link Graikijos.
„Graikijoje mums pasakė taip, kad išeitis yra registruotis pagal perkėlimo programą, mums buvo duotos pasirinkti 8 valstybes iš Europos Sąjungos, tačiau tarp jų Lietuvos nebuvo. Tad mes paprasčiausiai buvome čia paskirti. Aš žinojau apie Baltijos šalis ir Lietuvą, bet tik tiek – kad ji tokia yra, o daugiau informacijos neturėjau. Paskui tiesiog sutikome vykti į mums paskirtą šalį“, – pasakojo Mohamedas.
Į Lietuvą šeima atvyko rugsėjo gale ir pirmas įspūdis, sako vyras, buvo tikrai neblogas: jam patiko gamta ir net šalčio neišsigando.
„Lietuvoje yra gera: gamta graži, yra upės, miškai, nedideli atstumai tarp miestų. Sąlygos Pabėgėlių centre mums taip pat atrodo geros. Su darbuotojais bendraujame gražiai, šypsomės vienas kitam, ko paprašome, mums padeda. Esame labai dėkingi centro direktoriui už jo elgesį su mumis – jis visada suranda problemų sprendimą, mums labai padeda. Bendrai vertinant – viskas labai gerai. Taip pat esame labai dėkingi vertėjui, nes visi mūsų rūpesčiai, galvos skausmai perduodami jam, ir jis mums labai padeda“, – kalbėjo jis.
Lietuviai abejingi
Mohamedas sako suprantantis, kad lietuvių ir sirų kultūra, įpročiai ir tradicijos skiriasi, tačiau vis tiek nebūna malonu, kai eidamas gatve Rukloje jis sveikinasi su vietiniais, o niekas jam neatsako tuo pačiu.
„Kai mes einame gatve, mes mėgstame sveikintis vieni su kitais – gal čia kitaip, gal čia tas nepriimtina, mes to dar nežinome. Kai išmoksime kalbą, gal galėsime su lietuviais laisviau bendrauti, gal tada mus ir priims kitaip. Gal ir mūsų išvaizda lietuviams netinka, bet mes nematome jokių rasizmo išpuolių ar išraiškų“, – kalbėjo vyras.
Nenori išnuomoti
Siras sako, kad pagrindiniai sunkumai yra su būsto paieška.
„Aš planuoju likti Lietuvoje ir net vakar savo socialiniai kuratorei daviau sąrašą iš 20 butų, tačiau žmonės, sužinoję, kad esu siras, iškart pasako, kad butas išnuomotas ar dar kažkas. Tai yra didžiausia mūsų problema.Pagrindinis klausimas yra „kodėl taip vyksta?“. Lieka kartus jausmas“, – kalba jis.
Mohamedas sako, kad jis planuoja likti Lietuvoje – sunkios būstos paieškos jam ne priežastis išvykti. Be to, vyras sako, kad savo vaikams jau rado darbą Kauno paukštyne, jam Darbo birža taip pat galimai pasiūlys darbą elektroninių detalių gamykloje.
„Aš, aišku, norėčiau dirbti pagal taikomosios chemijos specialybę, bet tam reiktų labai gerų kalbos įgūdžių. O lietuvių kalbos pamokas kartais tenka praleisti, nes turiu ieškoti būsto, arba turiu tvarkyti leidimo procedūras, tai viskas po truputį. Skirsim daugiau laiko kalbai, kai išeisim iš centro, o tai įvyks po mažiau nei mėnesio. Mes išeisim gal ir anksčiau, kai tik rasim butą“, -sako vyras.
Mohamedas sako, kad į Siriją grįžti, be abejo, jis norėtų. Vyras sako, kad, jeigu baigtųsi karas, jis kitą dieną išvyktų namo.
Diena Pabėgėlių centre
Vyras papasakojo ir kaip praeina jo diena Pabėgėlių centre:
„Atsikeliame maždaug aštuntą valandą, papusryčiaujame, nueiname pas gydytoją, jei turime klausimų – turime labai gerą daktarę centre. Jei nereikia tvarkyti dokumentų, prasideda pilietinio orientavimo kursai, paskui – lietuvių kalbos kursai, nuo 15.30 val. Tada, jeigu ko trūksta namams, nueini į parduotuvę, o vakare sėdime ir pakartojame, ką gavome per dieną“, – pasakoja Mohamedas.
Mažos išmokos
Vyras sako, kad pinigų, kuriuos gauna Pabėgėlių centre – 61 euro – tikrai neužtenka. Tuo, sako jis, Lietuva ir skiriasi nuo kitų valstybių.
„Kitose valstybėse pabėgėliams suteikiamas būstas bei yra šiek tiek didesnės išmokos, o čia ne“, – kalba jis.
Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje atvykėliai dabar gyvena tris mėnesius, integracijos laikas, persikėlus į savivaldybes trunka iki 12 mėn. Pabėgėlių priėmimo centre gyvenantis asmuo per mėnesį gauna 61 euro išmoką.
Vienkartinė pašalpa asmeniui įsikūrimui savivaldybėje siekia iki 204 eurų, Šeimai įsikūrimui bus galima skirti ne daugiau 612 eurų. Viso dydžio pašalpa bus mokama tik pirmus šešis mėnesius, o nuo 7 iki 12 mėnesio mažinama pusiau. Tad šiuo metu skiriamos kasmėnesinės išmokos – 204 eurai vienam, 306 eurai dviems ir 408 eurai trims asmenims – praėjus pusmečiui atitinkamai mažės iki 102, 204 ir 306 eurų. Jei asmenų šeimoje daugiau nei trys, už kiekvieną papildomą šeimos narį šeimai papildomai skiriamas 51euras, tačiau ši suma po 6 mėnesių gyvenimo savivaldybėje taip pat sumažėja pusiau – iki 26 eurų. Beje, nepaisant to, kiek bus šeimos narių, kasdienėms reikmėms viena šeima galės gauti ne daugiau nei 510 eurų.
Be minėtų, išmokų šeimoms gali būti skirta po 60 eurų vaikų darželiui, pašalpa mažamečiams vaikams (iki 2 metų – 28,5, nuo 2 metų – 15 eurų), taip pat kitos vienkartinės išmokos.
