„Graikijoje man pasakė, kad Lietuva pirmauja medicinoje ir kad padės mano vaikui. Atvykus supratau, kad visiškai ne“, – dalinosi viena atvykėlė.
„Man sakė, kad čia pabėgėliai gyvena šauniai. Pasidomėjau ir radau, kad patys lietuviai bėga iš šalies, ekonominė situacija nėra gera, pašalpos labai mažos“, – kalbėjo kitas.
„Bėgau nuo karo, sulaikymo, prievartavimo, visų dalykų, kurie liečia moteris“, – sakė 48-erių moteris.
Tai – tik keletas Lietuvoje šiuo metu gyvenančių pabėgėlių pasisakymų iš studijos „Prieglobsčio prašančių asmenų perkėlimas į Lietuvą: migrantų patirtys, ekspertų vertinimai, Lietuvos gyventojų nuostatos“. Pabėgėlių lūkesčius ir nusivylimus apibendrinusi Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė nurodė, kad didžioji dalis pabėgėlių tiesiogiai nepasirinko Lietuvos.
„Iš tirtųjų migrantų nė vienas tiesiogiai nepasirinko Lietuvos – jie čia buvo paskirti pagal programą. Vieni norėjo vykti bet kur, kur saugu, registravosi į programą, ir jiems buvo paskirta Lietuva. Kiti vyko į Europą, Vokietiją ar Švediją, tačiau nepavykus jie buvo sustabdyti ties Makedonija ar kita siena ir tuomet jie vėl registravosi į programą. Tad čia yra daugiau Lietuvos pasirinkimas nei prieglobsčio prašytojų“, – kalbėjo A. Sipavičienė.
Nežinojo tokios šalies
Moteris nurodo, kad iki tol, ko pabėgėliai buvo priskirti programai, faktiškai nė vienas nieko nežinojo apie Lietuvą – daugelis net nežinojo tokio pavadinimo ar kur ji yra geografiškai.
„Kai jie sužino, kad bus perkeliami į Lietuvą, tada jie gauna informaciją, tačiau tuomet jie jau faktiškai neturi galimybės rinktis, nes jie arba perkeliami į Lietuvą, arba lieka Turkijoje, Graikijoje, Italijoje. (...) Kas juos dar prieš atvykstant pradeda neraminti, kad jie pamato, kad patys lietuviai iš Lietuvos bėga. Tada jie sako: kaip tada mes čia gyvensim?“ – sako A. Sipavičienė.
Atvykus į Pabėgėlių centrą Rukloje, dauguma pabėgėlių, sako ji, gana teigiamai vertina centrą – čia jiems problemų nekyla, čia jie jaučiasi saugiai. Nerimauti atvykėliai pradeda galvodami apie tą laiką, kai jiems reikės iš centro išsikelti. A. Sipavičienė išskiria tris pagrindines pabėgėlių nerimo priežastis: būstas, darbas ir lietuvių kalba.
„Ko mes prašome, tai yra būstas, iš tų pinigų. Ką gausime, prasimaitinsime, jeigu man bus suteiktas būstas, aš gal net dirbčiau neatlygintinai, tegul tik duoda būstą, ir viskas“, – studijoje cituojamas pabėgėlis.
„Aišku, Lietuva mums nieko neskolinga, tai mes negalime nieko prašyti, bet pažiūrėkime, ar šeima gali išgyventi už tokius pinigus, kuriuos mes gautume, ir dar nuomotis būstą“, – kalbėjo kitas.
A. Sipavičienė nurodė, kad ne vienas pabėgėlis pabrėžė, kad jei sutvarkytas darbas, būstas, jiems pašalpos ne taip svarbu, jie jau kaip nors išgyvens.
Dairosi į kitas šalis
Vertinant ateities perspektyvas, moteris pabrėžė, kad dalis pabėgėlių jau susirašinėja su kitomis valstybėmis ir siunčia joms gyvenimo aprašymą.
„Dalis pabėgėlių nori išvykti į Vokietiją, kartais minima ir Graikija, Turkija ar net Sirija. Turėjome jau kelis prašymus grąžinti į Turkiją, Graikiją ar Siriją. Antra grupė pabėgėlių norėtų likti čia, tik nežino, ar tai sugebės padaryti ir kol kas yra neapsisprendę“, – kalbėjo ji.
Lietuviai netiki
Visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Spinter tyrimai“ vadovas Ignas Zokas spaudos konferencijoje pastebėjo, kad dauguma šalies gyventojų netiki, kad į Lietuvą atvyksta nuo karo baisumų bėgantys žmonės.
„Gajus mitas, kad atvyksta ekonominiai migrantai, ieškantys geresnio gyvenimo Lietuvoje ir jie nori atvažiuoti čia ir atimti iš mūsų darbo vietas ir pan. Tik 28 proc. mano, kad tai yra karo pabėgėliai. Merginos, kurios darė kokybines apklausas ir kalbėjo su pabėgėliais, braukė ne vieną ašarą. Už tų istorijų yra sulaužyti ir sudėtingi likimai“, – kalbėjo I. Zokas.
Sociologas nurodė, kad pagrindiniai argumentai, kodėl lietuviai nesvetingai nusiteikę pabėgėlių atžvilgiu, yra ekonominiai. I. Zokas pažymėjo, kad 46 proc. apklaustųjų lietuvių mano, kad neturime pakankamai pinigų priimti tiek pabėgėlių. Taip pat žmonės, sako I. Zokas, mano, kad, atvykus pabėgėliams, žmonės nebegalės išeiti į gatvę, o moterys nebesijaus saugios viešoje vietoje. Dauguma lietuvių, pastebi sociologas, į pabėgėlius reaguoja neutraliai, stengiasi jų nepastebėti.
„Mūsų matymu, viskas daroma iš reikalo ir gaunasi tokia lietuviška veseilia, jei taip galima pajuokauti: nuotaika kitaip atrodo, nemoka kalbos, meldžiasi kitiems dievams, tėvai tarsi sutaria, bet jaunikis tarsi ir pats nelabai nori ženytis, o jaunoji seniai svajoja apie kitą meilužį Vokietijoje, o tam niekas neprieštarauja. Galbūt kiek sarkastiškai pasakyta, bet tokia dabar yra realybė“, – kalbėjo I. Zokas.
Pašnekovas pažymi, kad pabėgėliams, atvykus į Lietuvą, dažnai būna šokas, todėl svarbu, kad pačių lietuvių požiūris į juos keistųsi.
19-ka metų Lietuvoje gyvenantis libanietis Hichamas Ibrahimas dirba vertėju, todėl su pabėgėliais, gyvenančiais Rukloje, matosi nuolatos.
„Pirmiausia perduodu Lietuvos žmonėms šiltus linkėjimus nuo mūsų svečių, gyvenančių pabėgėlių priėmimo centre. Kol adaptacijos laikotarpis eina, jie jaučiasi ramūs, jaučiasi užtikrintumas, jie patenkinti Centro teikiamomis paslaugomis, bet kai pradeda galvoti apie ateitį ir perspektyvas, atsiranda nerimas ir nežinomybė: kas su mumis bus, ką mes dirbsime. Tad kyla nerimas ir baimė iš nežinojimo“, – kalba jis.
Per maži atlyginimai
H. Ibrahimas sako, kad pirmoji pabėgėlių problema – tai kalbos nemokėjimas. Integracija į visuomenę, sako jis, yra lygu kalbos žinojimui ir mokėjimui. Kol šito nėra, kalba H. Ibrahimas, vargu, ar galime tikėtis, kad tie žmonės įsilies į darbus.
„Problema su siūlomais darbais yra ta, kad atlyginimai yra per maži, ir iš jų neįmanoma išgyventi. Problemos kyla ir dėl būsto paieškos. Skelbimuose yra daug butų, bet, kai žmonės sužino, kas nori nuomotis butą, tada mūsų svečiams nuomoti nelabai nori. Čia yra dvi medalio pusės. Kadangi viešoje erdvėje yra daug informacijos apie pabėgėlius, lietuviai ima abejoti – gal išnuomavus butą, po mėnesio žmogus išvyks.
Kitas dalykas – tarp atvykusiųjų yra žmonių, kurie nori siekti aukštųjų mokslų, doktorantūros. Problema gali būti ta, kad jiems teks mokėti už mokslus, o jie finansiškai nepajėgūs to daryti“, – teigia H. Ibrahimas.
Lietuviai nesisveikina
Vyras sako, kad labiausiai, kas pabėgėlius žeidžia iš lietuvių pusės – tai grįžtamojo ryšio nebuvimas.
„Eidami link parduotuvės, gatvėje, jie sveikinasi su vietiniais, bet deja niekas jiems tuo pačiu neatsako. Pagrindinis dalykas – jie jaučiasi labai ramūs, kol gyvena ten (Pabėgėlių centre –red.), o ateityje yra nerimas dėl nežinomybės“, – sako vyras.
Prieš mėnesį Rukloje jaunuoliai lietuviai buvo užpuolę dvi pabėgeles, tačiau dėl šio incidento, H. Ibrahimo teigimu, aistros jau nurimusios.
Pernai Lietuva įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlių, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga.
