Rusija ir Afganistanas – tos šalys, kurių piliečiai dažniausiai pasiprašo Lietuvos valstybės apsaugos. Birželio 20-ąją minima Pasaulinė pabėgėlių diena, todėl šia proga kalbiname Rukloje (Jonavos r.) esančio Pabėgėlių priėmimo centro direktorių Vytautą Beišiną.
– Kaip ši diena minima Pabėgėlių priėmimo centre? – Balsas.lt paklausė V. Beišino.
– Švęsdami Pasaulinę pabėgėlių dieną kviečiame visus pabėgėlius, kurie gyvena Pabradėje, Rukloje ar apylinkėse. Laukiami visi, net ir tie, kurie jau yra įleidę šaknis Lietuvoje bei praėję integracijos procesus. Turbūt svarbiausias šventės akcentas yra nacionaliniai valgiai, kuriuos paruošiame pagal čia esančių žmonių receptūras.
– Kiek šiuo metu yra pabėgėlių?
– Iki šių metų kovo mėnesio pabėgėlių skaičius svyravo nuo 15 iki 17. Šiomis dienomis centre glaudžiasi 32 žmonės, bet šis skaičius nuolat auga. Neseniai Lietuvoje apsigyveno dvi šeimos iš Afganistano. Artimiausiu metu laukiame šešių pabėgėlius iš Maltos, todėl netrukus pabėgėlių skaičius pasieks 40. Dėl Maltos atvejo pirmas apsikeitimas jau įvyko, todėl trūksta tik atvykti norinčių žmonių apsisprendimo. Mes esame pasiruošę priimti. Maltoje pabėgėlių koncentracija yra per didelė, todėl pabėgėlius priimančios šalys yra įsipareigojusios dalintis našta.
– Kaip keičiasi šalių, iš kurių priimami pabėgėliai, tendencijos?
– Tendencijos nesikeičia praktiškai kelerius metus. Iš esmės daugiausia pabėgėlių sulaukiame iš Afganistano ir Rusijos, o baltarusių ir čečėnų kasmet mažėja. Turime pabėgėlių iš Gruzijos, Tadžikistano, Rumunijos.
– Ar daug pabėgėlių centre atsiduria nepilnamečių?
– Noriu atkreipti dėmesį, kad nepilnamečiai, kuriuos sulaiko pasienyje, pabėgėlių centre ilgai neužsibūna. Mes neturime uždaro režimo, todėl jie greitai patraukia savo keliais, kol vėl yra sulaikomi. Tokiais (pabėgimo) atvejais mūsų misija yra tik informuoti atitinkamas tarnybas. Šiuo metu pabėgėlių centre yra vos vienas nelydimas nepilnametis. Nors metų pradžioje jų buvo net 18.
– Kokios tipiškos Lietuvoje atsidūrusių kitų šalių piliečių problemos?
– Neturime teisės jų klausti, kodėl nutarė palikti savo šalį. Jeigu jie yra nekalbūs, kamantinėti negalime. Todėl apie problemas sužinome tik tais atvejais, kai jie patys nusprendžia išsipasakoti. Bet susiduriame ir su tam tikrais kuriozais. Tarkime, vietnamiečiai nemoka jokios kalbos, išskyrus savo vietinę. Todėl iš jų sužinoti kažką yra beviltiška. Pakanka problemų samdyti vertėją, kad pavyktų sutvarkyti esminius reikalus, o apie „išsipasakojimą“ negali būti nė kalbos.
Atviresni pabėgėliai pasakoja, kad gimtąsias šalis palieka dėl šeimyninių konfliktų arba nestabilumo. Tačiau koks konkrečiai nestabilumas užgula jų pečius, neįvardija. Dar viena priežastis – susirasti darbą.
– Kokius darbus gali dirbti pabėgėliai?
– Būtina paminėti, kad nelydimi nepilnamečiai Lietuvoje nedirba. Lieka tik suaugusieji, kurių pusei darbo galimybės apskritai nėra įdomios. Tačiau kita pusė, kuriuos galima būtų įvardyti kaip tikrus pabėgėlius, mokosi kalbą ir ieško darbo. Jie išsilaiko konstitucinius pagrindus. Kaip pavyzdį galiu paminėti, kad trys pabėgėliai dirba mūsų centre. Jie parodė iniciatyvą ir to nusipelnė.
Kiti pabėgėliai sėkmingai dirba tolimųjų reisų vairuotojais, kavinėse, sandėliuose. Yra keletas žmonių, kurie įsitaisė statybų sektoriuje. Suprantama, kad ne viskas jiems sekasi, todėl kartais prireikia mūsų pagalbos. Pabėgėliai nėra beviltiški. Nors dalies jų pagrindinis tikslas išbūti įstatymuose numatytą terminą ir vėl kelti sparnus į kitą valstybę. Tokie žmonės ieško laimės, bet taip blaškydamiesi retai ją suranda. Noriu atkreipti dėmesį, kad tie, kurie iš mūsų centro pabėgo ir pakartotinai įkliuvo yra sulaikomi ir deportuojami į kilmės šalį.
Pasitaiko atvejų, kad gyvendami Lietuvoje pabėgėliai susilaukia vaikų. Visai neseniai mūsų centre gyvenanti afganistaniečių šeima susilaukė vaikelio. Bet kokiu atveju, jie laisvi žmonės. Gali važinėti ir laisvai judėti po Lietuvos Respubliką. Iki trijų mėnesių gali išvažiuoti į bet kurią ES šalį. Jie turi teisę sportuot, rodyti kulinarinius sugebėjimus. Pabėgėliai puikiai dalyvauja kultūriniame gyvenime. Jie tikrai nėra atskirti nuo pasaulio.
– Kiek laiko įprastai Lietuvoje gyvena pabėgėliai iš kitų šalių?
– Ilgiausiai pabėgėlių centre galima gyvento nuo 8 iki 18 mėnesių. Savivaldybėse jų integracija numatyta metams. Bet jei asmenys priklauso pažeidžiamų žmonių grupei – invalidai, mažamečiai vaikai, sergantys sunkiomis ligomis – jų viešnagė gali būti pratęsta iki 60 mėnesių. Per 16 Pabėgėlių priėmimo centro gyvavimo metų iš viso buvo apie 2300 pabėgėlių, iš jų apie 8–10 proc. priklausė pažeidžiamų asmenų grupei.
– Kokių konfliktų pasitaiko, kai susiduria skirtingų tikėjimų ir kultūrų atstovai?
– Dvejus metus užimu direktoriaus pareigas ir per šį laiką konfliktų dėl tautybių skirtumų nepasitaikė. Dauguma čia esančių išpažįsta islamą. Jie savo religines apeigas atlieka kambariuose. Todėl jokių blogybių nėra. Nepasitaikė ir muštynių. Be abejo, jokiu būdu nesakau, kad viskas yra tik gražu ir tik gerai. Mažų konfliktų pasitaiko, bet jie yra pakankamai lengvai išsprendžiami.
Pabėgėlių priėmimo centras Rukloje (nuotr. Balsas.lt)
