Vienoje suomiško kapitalo įmonėje Vilniuje dirba beveik 200 darbuotojų. Toks padalinys Lietuvoje nerūdijančio plieno gamintojams tvarko finansus, informacines sistemas, žmogiškuosius išteklius.
Atsidėkodama darbuotojams, įmonė moka ne tik algas, bet ir rūpinasi jų būsimomis pensijomis – moka darbuotojams įmokas į 3 pakopos pensijų fondą. Taip darbuotojai išvengia su atlyginimu susijusių mokesčių dalies. Pasirinkimas apytiksliai toks – gauti 180 eurų sumą į būsimos pensijos sąskaitą arba 100 eurų atlyginimą į rankas ir beveik 80 eurų atiduoti mokesčiams.
„Taip, atlyginimas pamažėja, ta gaunama į rankas suma. Bet į fondą pervedama didesnė suma, nes gaunama ir ta dalis, kuri nusiskaičiuoja nuo atlyginimo, be to, yra mokesčiai kaip lengvata tiems, kurie taip pat dalyvauja kaupime“, – pasakoja „Outokumpu“ verslo paslaugų centro vadovė Daiva Glėbienė.
Dalis darbdavių ragina Lietuvoje nustoti viltis dėti tik į pakopas ir galų gale įsteigti profesinius pensijų fondus. Verslininkų atstovas Danas Arlauskas tokių fondų naudą įsivaizduoja tokią, kad ir darbdavys, ir darbuotojų atstovai valdytų pensijų fondą bei spręstų, kur investuoti darbuotojų pensijai atidėtus pinigus, kai dabar jie palikti tik pasyviais stebėtojais.
„2, 3 pakopa kažkada puikiai veikė. Bet kai mes įžengėme į neigiamų palūkanų sritį, viskas griūna“, – teigia Darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas.
Tokių fondų profsąjungos išskėstomis rankomis jau laukia daugiau kaip dešimtmetį.
„Reikia tik noro, darbdavių ir valstybės, kad būtų sukurtas dar vienas įrankis. Kas atsitiko po mūsų iškeltų diskusijų, kad galėtų atsirasti profesiniai fondai? Kilo labai didelis ažiotažas, privatūs fondai pakėlė bangas, kad tai yra visiškai nereikalingas dalykas, užtenka 2 ir 3 pakopos. Greičiausiai, baimė dėl konkurencijos“, – mano profsąjungų pirmininkė Inga Ruginienė.
Veikiančių privačių pensijų valdytojai tikina profesiniams fondams Lietuvoje neprieštaraujantys. Tik abejoja, ar tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva naujieji fondai apsieis be dabar jau veikiančių privačių fondų pagalbos ir sukauptos patirties.
„Europiniais masteliais žiūrint, nėra tokio dydžio įmonių arba motyvacijos. Tai yra įsipareigojimas įmonei finansuoti šitą junginį, kad tokie fondai būtų atsiradę per 20 metų“, – teigia Privačių pensijų fondų atstovas Šarūnas Ruzgys.
Š. Ruzgiui antrina ir valdančiųjų atstovas Tomas Tomilinas. Jis tvirtina, kad iki profesinių fondų steigimo dar reikia nueiti ilgą kelią.
„Tokių kompetencijų neturi nei darbdavių organizacijos, nei profsąjungos. Tai reikalauja ypatingų finansinių žinių ir gebėjimų. Tai susiję tik su tuo. Paskatos ir įstatymas yra, reguliavimas panašus kaip visoje Europoje.“
O štai socialdemokratas Algirdas Sysas yra priešingos nuomonės. Jis tvirtina, kad skubiai reikalinga reali konkurencija dabar veikiantiems pensijų fondams ir vardina profesinio fondo privalumus.
„Pinigais disponuoja patys mokėtojai – darbdaviai ir darbuotojai. Turi savo valdybas, priežiūrą, nenaudoja sienoms, brangiems automobiliams, dideliems atlyginimams. Jie naudoja pinigus būsimoms pensijoms. Vakaruose tai populiaru ir užtikrina 30 proc. pensinių išmokų.“
A. Sysas ragina pažvelgti į Estijos patirtį, kuri nusprendė leisti žmonėms išeiti iš privataus pensijų kaupimo, o ne tik per reformą. Seimo narys prognozuoja, kad ginčai dėl kaupimo pensijų fonduose toliau tik aštrės ir dar bus ne viena pensijų reforma.
