„Mums Europa baigiasi ten, kur prasidedate jūs.“ Tai nemaloni ir net, sakyčiau, iki bukumo atgrasi frazė, už kurios slypi ilga iškreipto ir fantasmagoriško Rytų Europos vaizdavimo Vakarų Europoje tradicija bei istorija.
Šita frazė mums neretai keldavo pasitenkinimo šypsnį, jei vakariečiai šaltojo karo metais ją mestelėdavo Rusijos adresu (nors, žinoma, tai siaubinga netiesa ir protu nesuvokiama kvailystė – be rusų kultūros bent jau aš paprasčiausiai neįsivaizduoju Europos).
Gerokai kitaip mes reagavome į Europos ribų braižymą apgirtusių ir į smuklės atvirumą palinkusių vakariečių vaizduotėje, kai paaiškėjo, kad antrarūšiais europiečiais jie laiko ir mus pačius.
Žinoma, anaiptol ne visada už kvailumo ir tamsumo glūdi ideologija. Kartais jos ten nė su žiburiu nerasi, todėl net neverta ieškoti. Gerokai liūdniau, kai šitos paikos, pigios ir miesčioniškos retorikos griebiamės mes patys, nutarę, kad operuojame visais kriterijais, leidžiančiais mums nuspręsti, kodėl mes, lietuviai, esame labiau europiečiai, nei, tarkim, gruzinai, baltarusiai, ukrainiečiai ar turkai.
Ar galima vertinti žmogų pagal jo šalies įvaizdį ir tarptautinę reputaciją? Patinka mums ar ne, bet paprastai taip ir būna – pagal šalį sutinka, pagal asmens lygį palydi.
Tik nedažnai susimąstoma, kad žmogaus išankstinis vertinimas pagal jo šalį yra vienas iš pačių gajausių ir ne tik mūsų, bet ir liberaliose Vakarų visuomenėse giliai įsišaknijusių prietarų. Tai prietaras, teigiantis, jog visą mūsų asmens turinį ir vertę sukuria mus civilizuojanti ir socializuojanti jėga arba tiesiog per mus kalbanti mūsų šalies istorija ir kultūra.
Mes vis dažniau (beje, visai pagrįstai) piktinamės, kad žmones vis dar linkstama rūšiuoti į kategorijas pagal rasę, spalvą, lytį, socialinę kilmę, tautybę, amžių ir panašiai. Tuo piktintis tikrai verta, nes pati žmonių rūšiavimo idėja man dvelkia ne kuo kitu, o moderniąja barbarybe. Prisipažinsiu, tiek negatyvioji, tiek pozityvioji diskriminacija šiuo požiūriu man tėra dvi tos pačios monetos pusės.
Pavyzdžiui, tai, kad aš esu vyras, žydiško ir lenkiško kraujo turintis lietuvis, rytų europietis ir panašiai, yra grynas atsitiktinumas. Jokio mano nuopelno čia nėra. Aš galėjau visai negimti arba gimti kuo nors kitu ir nugyventi savo gyvenimą kitaip ir kitur.
Jei aš ir nusipelnau bent minimalios pagarbos, tai už savo veiksmus ir laikyseną, t.y. už tai, ką aš sąmoningai padariau su savimi, o ne už tai, ko aš niekaip negaliu (ir, tiesą sakant, nenoriu) savyje pakeisti.
Kad ir kaip būtų, už viso piktinimosi nelygybe, stereotipais, diskriminacija, o sykiu ir skambios bei kovingos retorikos Vakaruose neretai atsiveria bedugnė tarp jų pačių institucijų suformuotų žmonių ir svetimų edukacinių ar politinių sistemų „produktų“ – t.y. svetimųjų.
Niekas nekalba apie tai, kad gyvieji svetimų sistemų kūriniai iki šiol gali tikėtis aukštesnės pozicijos arba rimtos politinės įtakos Vakaruose tik tokiu atveju, jei jie bus suformuoti Vakarų edukacinės – vadinasi, sykiu ir politinės – sistemos.
Žinoma, aš čia kalbu apie aukštesnio lygio terpėje kylančias problemas, kurios visą tauškėjimą apie lygias galimybes ir visišką atvirumą kitokiai patirčiai bei mąstymui sugriauna kaip kortų namelį. Primityvesnio bendravimo aplinkoje viskas akivaizdžiau ir sykiu komiškiau.
Nemalonios pauzės, kylančios po vakarų europiečių susidūrimo su rytų vidurio europiečiais, kurias mėginama įveikti sunkiai pakeliamu ceremoningu mandagumu arba klausinėjimu apie jų gimtosios kalbos (pavyzdžiui, lietuvių arba slovakų) artimumą rusų kalbai, yra tik vienas iš daugybės pavyzdžių. Kitų ir minėti nesinori.
Šiuo metu šios įtampos švelnėja, bet lengva prisiminti laikus, kada lenkų, lietuvių it kitų panašaus likimo tautų inteligentai Vakaruose turėdavo klausytis trumpų įvadinių užstalės kursų apie demokratiją, laisvę, žmogaus teises, teisingumą, toleranciją ir taip toliau. Šias klaikias banalybes paprastai dėstydavo žmonės, po kurių pasakytos antrosios ar trečiosios frazės būdavo aišku, kad jie patys tėra jų nuolat linksniuojamos Europos ir europietiškos laikysenos karikatūros.
O tiesa yra tokia, kad jei kažkas mano, jog jam jo šalies ekonominiai laimėjimai, istorija ir politinė galia suteikia teisę save laikyti labiau žmogumi ir labiau europiečiu už sunkaus likimo šalių atstovus, mes susiduriame su pačiais tikriausiais kolonijinės sąmonės recidyvais, tik pačiu primityviausiu jų pavidalu.
Rytų europiečiui nepalyginamai sunkiau nei vakariečiui tapti Europiečiu, vertu Voltaire’o ir Kanto Europos vizijų. Už vakariečio slypi jo šalies finansinė galia ir didinga kultūros istorija; už rytų europiečio glūdi tik jo asmuo ir prastas jo šalies įvaizdis Vakaruose.
Vakarietis europiečiu tampa automatiškai, nieko nedarydamas, o rytų europiečiui tai kainuoja viso gyvenimo reikalaujančias pastangas – visų pirma lavinimosi ir savęs įtvirtinimo simbolinių kodų bei referencijų sistemoje, kurią mes ir vadiname Europa.
Vakariečiui Europa yra geografinė sąvoka, o rytų europiečiui Europa reiškia aukščiausią sekuliarinę vertybę, edukacinį projektą ir kultūros idealą.
Kita vertus, nėra čia ko dramatizuoti. Pamėginkime savo problemą arba mus kamuojančią įtampą paversti savo pranašumu. Mokykimės kalbų, aktyviai studijuokime Europą ir patys įtvirtinkime joje naujo tipo edukaciją – nuo geografijos ir istorijos nepriklausančio asmens orumo, lygybės, laisvės ir tylaus savo kultūrinės savasties teigimo gerbiant kitus (ir jais aktyviai domintis!) edukaciją.
Ne mažiau nei pabodusios ir mechaniškos tolerancijos retorikos šiandien mums reikia savo ir svetimo orumo saugojimo kultūros ir edukacijos. Mūsų kiti negerbs tol, kol mes patys nepradėsime gerbti savęs ir kitų.
