Operacija, kurios tikslas buvo sunaikinti "Lietuvos žinias" ir sukompromituoti dienraščio autorius, išsikvėpė. Nors čia nesunkiai galėjai įžvelgti vienos krašto slaptosios tarnybos šešėlį, kodėl jis priminė senas KGB grimasas?
Metas mėtyti akmenis, metas juos rinkti. Po tyrimo "Valdas Adamkus ir KGB" net iš draugų sulaukiau priekaištų: ar tik nebūsi perlenkęs lazdos, kodėl neleidai jam baigti kadencijos ir ramiai pasitraukti į pensiją? O ką jau sakyti apie V.Adamkaus bendražygių ir simpatikų reakciją - šio numerio komentarų ir debatų puslapyje spausdinama patyrusio žurnalisto Mykolo Drungos nuomonė yra tikra santūrumo viršūnė, palyginti su tomis šmeižto, purvo ir prakeiksmų porcijomis, skirtomis "Valdas Adamkus ir KGB" autoriui.
Bet juk viskas prasidėjo kur kas anksčiau, kai apie jokius tyrimus net nesapnavau. Tai tipiškas atvejis, kai agresorius apsimeta auka (Stalino Sovietų Sąjunga teigė, kad ją užpuolė Suomija ir trys Baltijos valstybės). M.Drungos straipsnis, dabar atrodantis kaip pavėluotas vienišas šūvis po mūšio, turėjo būti bendros atakos dalis. Tačiau mėnraštis "Akiračiai" rengiamas iš anksto, kol jis pasirodė, šaukštai jau buvo po pietų.
V.Adamkaus gelbėjimo komitetas.
Ataka prieš LŽ prasidėjo praėjusią vasarą, kai mėnraštyje "Akiračiai" buvęs jų redaktorius Zenonas V.Rekašius tūžmingai užsipuolė dienraštį ir jo redaktorių. Nekreipiau dėmesio į primityvią rašliavą, maniau, kad tai pavienis atsitiktinis Buldogo (anoniminio "Akiračių" tradicinės skilties autoriaus) amtelėjimas. Be to, šio mėnraščio, nors jo leidyba ir perkelta į Lietuvą, bemaž niekas nėra matęs. Tačiau tai buvo tik pradžia.
Puolimas prasidėjo visais frontais. Formali dingstis: į "Santaros-Šviesos" suvažiavimą, vykusį praėjusią vasarą Alantoje, Darius Kuolys pakvietė populiarų apžvalgininką Virgį Valentinavičių ir net suteikė jam žodį. Tas nepraleido progos pasakyti, ką mano apie dabartinį prezidentą V.Adamkų ir buvusį premjerą Gediminą Kirkilą. Nors visiems seniai žinoma, kad V.Valentinavičius šiuos valstybės vadovus vargiai įstengtų pergirti, kilo baisus triukšmas, kuris iš Alantos išsiliejo į viešąją erdvę. Iš pradžių V.Adamkaus kritikus vienoje interneto svetainėje išplūdo Kazys Almenas, paskui didžiausio dienraščio brangiausiame puslapyje su užsakymo numeriu savo dar vieną rezgalą paskelbė Z.V.Rekašius. Matyt, finansavo koks V.Adamkaus gelbėjimo komitetas. Straipsnio už pinigus pavadinimas grėsmingas: "Apie laisvę meluoti ir apgaudinėti". Tai apie V.Valentinavičių, kuris jam suteiktą laisvę panaudojo "pasityčioti iš dviejų jam nepatinkančių politikų: premjero Gedimino Kirkilo ir prezidento Valdo Adamkaus". Kliuvo ir niekuo dėtam generolui Jonui Kronkaičiui, kuris esą dar žiemą Čikagoje neteisingai kalbėjęs.
Netrukus bausmės neišvengė ir V.Valentinavičių į Alantą pakvietęs D.Kuolys, ir LŽ, nors laikraštis to renginio nė nepastebėjo. Viską konceptualiai sudėliojo ir apibendrino redakciją tuo pačiu metu iš Čikagos pasiekęs daktaro Juliaus Šmulkščio laiškas "Laisvė ir atsakomybė". Su J.Šmulkščiu draugiškai diskutuodavome velionio Algimanto Žuko laidoje dar LNK studijoje Lapėse, kai daktaras, metais anksčiau prieš pirmąją V.Adamkaus kadenciją atvykęs į Lietuvą, žvalgė savo bendražygio galimybes tapti prezidentu. Su V.Adamkaus žvalgu buvome surėmę pečius vienoje barikadų pusėje ir paskutinėje TV diskusijoje su premjeru Adolfu Šleževičiumi, iki jam atsistatydinant. Dabar laiškas buvo mandagus, tačiau anaiptol ne draugiškas - jau iš kitos barikadų pusės.
"Pas mus panašūs puolimai neretai yra laikomi platesnės konspiracijos dalimi, - rašė daktaras iš Čikagos. - Aš dažniausiai į tokias interpretacijas žiūrėdavau kaip į lakios fantazijos padarinius. Tačiau Valentinavičiaus atveju nesu jau toks tikras. Kaip daugelis neseniai pasirodžiusių puolimų prieš prezidentą, ir šis turi savo kilmę "Lietuvos žiniose". Be to, žmogus, kuris sudarė progą politologui "Santaros" suvažiavime kalbėti, jau kuris laikas yra žinomas kaip profesionalus Valdo Adamkaus kritikas. Tad kyla klausimas, kodėl prezidentas taip fanatiškai ir nesustojamai vanojamas. Nors yra įvairių priežasčių, bet svarbiausia jų - valstybės vadovo bekompromisė provakarietiška politika. Tą patį galima pasakyti ir apie premjerą. Šie politikai ypač nepatinka tiems, kurie dėl ideologinių, politinių ir materialinių sumetimų nori orientaciją į Vakarus pakeisti išbalansuota tarp Rytų ir Vakarų arba tiesiog prorusiška politika."
Buvęs prezidento pirmosios kadencijos politikos patarėjas pasakė tai, ko Lietuvoje nedrįsdavo sakyti pikčiausi valstybės vadovo kritikai: V.Adamkus ir G.Kirkilas yra bedraminčiai ir bendražygiai. Kaip gaila, kad ne aš esu tokios gilios įžvalgos autorius.
Tačiau sykiu LŽ ir jų autoriams buvo sviestas kaltinimas prorusiška politika. Prasidėjęs dienraščio puolimas buvo neabejotinai "platesnės konspiracijos dalis": tekstai ne tik vienu metu Vilniuje ir Čikagoje rašyti, bet lyg vienos rankos sudėlioti ar suredaguoti. Kur jų gamybos centras?
Šis puolimas išprovokavo LŽ atsakymą - iš archyvų buvo ištraukta slapta 1986 metų KGB pažyma "Santara-Šviesa" ir kiti", parodanti, kad anaiptol ne visi šios federacijos veikėjai ir net vadovai gali mus mokyti "bekompromisės provakarietiškos politikos".
KGB svajonių komanda
LŽ publikacija padarė sprogusios bombos įspūdį - išsigandęs Buldogas įlindo giliai į būdą. Visuomet stebėdavausi, iš kur okupuotoje Lietuvoje galėjo būti tiek daug "Akiračių" ir "Metmenų" skaitytojų? Pirmą kartą "Akiračius" išvydau KGB karininko rankose, kai jis 1972 metais mane, antro kurso Vilniaus universiteto studentą, nesėkmingai mėgino užverbuoti. "Jeigu mums padėsi, visuomet galėsi juos skaityti, būsi pranašesnis už kitus", - gundė mane. Su "Metmenimis" ir Algirdo J.Greimo knyga man dovanų į "Literatūros ir meno" redakciją įžengė buvęs aktorius, KGB agentas, dabar jau miręs. Daugiau šių leidinių, "įkalintų" specialiuosiuose fonduose, net būdamas Kultūros ministerijos meno reikalų viršininkas neturėjau galimybės skaityti. Kaip ir tai, kad iki nepriklausomybės atkūrimo, prasidėjus "perestroikai", jau priiminėdavau amerikiečių, vokiečių, prancūzų, skandinavų teatralų delegacijas, bet niekada nebuvau prileidžiamas prie atvykusių į Vilnių Amerikos lietuvių, kurie man atrodė kaip žmonės iš geresnio pasaulio.
Dabar nedrįsčiau pasakyti, kam labiau pasisekė: ar man, likusiam be "Akiračių", ar tiems, kuriems ši lektūra plėtė akiratį. Tokio plataus akiračio "Santaros-Šviesos" advokatai lengvai nukalė gynybos matricą: kaip LŽ galėjo remtis KGB dokumentais, juk jie nepatikimi, gali būti suklastoti, nors pažymą pasirašė aukščiausio rango KGB karininkai - pulkininkas, LTSR I skyriaus viršininkas V.Kariniauskas ir pulkininkas, LTSR KGB 5-osios tarnybos viršininkas E.Baltinas. LŽ teko ieškoti patikimesnio šaltinio - pačių "Akiračių" atsivėrusiuose specialiuosiuose fonduose. Viskas pasitvirtino: KGB buvo rimta organizacija, "prirašinėjimų" ir akių dūmimo netoleravo. Visos KGB operacijos, nukreiptos prieš šv. Kazimiero 500 metų mirties paminėjimą ir kitus svarbiausius Amerikos lietuvių gyvenimo įvykius, buvo įamžintos "Akiračių" komplektuose.
Pulkininkų V.Kariniausko ir E.Baltino pažymoje pažerta tikra KGB svajonių komanda: "Agentūrinių pozicijų sukūrimui tarp santariečių suteikiame ypatingą dėmesį. Paskutiniais metais iš jų tarpo užverbuoti ir mūsų aktyviai išnaudojami šie šaltiniai: "Krabas", "Vietinė", "Matilda", "REgina", "Pirklys". Verbavimo planuose yra tiriami "Įpėdinis", "Askoldas", "Daktaras", "Gracija", "Šokėja", "Budrioji". Vienas iš sėkmingiausių "įsigijimų" tarp federacijos funkcionierių laikytinas "Pirklio" verbavimas." Ir visus pavyko identifikuoti, nors LŽ publikacijoje "Kaip KGB informatorius (Buldogas) šv. Kazimierą puolė" tikrieji vardai nenurodyti. Ir ne tik išeivijos KGB agentus, bet ir kai kuriuos saviškius.
Mat "Pirklys" išsitarnavo privilegiją per "Tėviškės" draugiją vežioti emigrantų grupes į Lietuvą ir net kviestis sovietinius menininkus į Ameriką. Žinoma, ne po daug, po kelis. Apie vieną tokį iškvietimą rašoma ir supeiktoje pažymoje: "Suderinus su LKP CK, tokia grupė po ilgo kruopštaus pasirengimo buvo pasiųsta iš keturių žmonių, kurių tarpe buvo agentas "Jonas", kandidatas verbavimui ir patikimas asmuo, kiekvienam buvo nurodyta aiški elgesio linija ir iškelti konkretūs uždaviniai." (Tai bent KGB koncentracija, beveik kaip "Santaroje- Šviesoje".) "Literatūriniame "Draugo" priede buvo išspausdintas interviu su "Pirkliu", kuris objektyviai pristatė sovietinius menininkus, dalyvavusius literatūriniame vakare. Nurodytos publikacijos tekstą "Pirklys" suderino su mūsų agentu "Jonu", - rašoma KGB pažymoje. Tereikia atsiversti "Draugo" komplektą ir sužinosi, kas buvo tie literatūrinio vakaro dalyviai.
Lemiamas mūšis
Kas iš to, jei atrėmei puolimą visais frontais, bet pralaimėjai svarbiausiame - slaptajame. Tada pralaimėsi ir visą karą.
Pirmoji mus įspėjanti žinutė iš slaptojo fronto buvo išplatinta Valstybės saugumo departamento (VSD) dezinformacija apie rinkimus į Seimą laimėjusios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderių susitikimą su grupe nepriklausomų žurnalistų ir apžvalgininkų. Pasak VSD, čia buvo suskridę žiniasklaidos "vanagai", kurie kelia grėsmę Lietuvos nepriklausomybei, nes lesa iš Rusijos lesyklėlės. Tada ir išgirdome, kad VSD jau seniai vykdo operaciją "Vanagai", kurios "platesnės konspiracijos dalis" buvo vasaros LŽ ir joms artimų apžvalgininkų puolimas. VSD nešiojo po politikų ir net verslininkų kabinetus schemas su visomis "vanagų" priklausomybėmis nuo Lietuvos oligarchų ir Rusijos "Gazprom". Tų nesąmonių niekam į rankas neduodavo, tik trumpam pamosuodavo prieš nosį, neva tai - baisi paslaptis.
Šia dezinformacija norėjo apmulkinti ir Kęstutį Girnių, kai VSD pareigūnas mėgino "profilaktuoti" šį žinomą politologą. Kai K.Girnius viešai paskelbė, kaip saugumietis bandė jį apsaugoti nuo Rusijos slaptųjų tarnybų įtakos ir tų lietuviškų "vanagų", kurie drįsta kritikuoti prezidentą V.Adamkų ir Konstitucinį Teismą (KT), kilo skandalas. Tačiau ne Seime ir politikų, kurie nebuvo tokie atsparūs VSD "profilaktikai" kaip K.Girnius, sluoksniuose. Tai byloja gėdinga Vytauto Damulio ir Kastyčio Braziulio istorija, kai buvę kontržvalgybos vadovai VSD pastangomis buvo išbraukti iš rinkimų sąrašų ir niekas neprotestavo, kad vyriausiasis saugumietis Povilas Malakauskas neleistinai kišasi į politiką.
Visa "Vanagų" operacija ir buvo nukreipta prieš tuos, kurie neleidžia iš visuomenės atminties ištrinti pulkininko Vytauto Pociūno atminimo, reikalauja ištirti šį nusikaltimą. Sykiu neleidžia užmiršti ir gėdingo prezidento V.Adamkaus vaidmens, ir VSD, šio politinės korupcijos židinio, kuriame susilieja politika, perkama žiniasklaida ir Rusijos dujų tarpininkų interesai, parlamentinės kontrolės ir radikalios reformos būtinybė. "Vanagų" nei "profilaktuosi", nei išgąsdinsi. Todėl būtina juos sukompromituoti, apdergti jų lizdą.
Lemiamam mūšiui, per kurį turėjo būti sunaikintos LŽ, vėl buvo prisimintos mano paties daugelį sykių aprašytos - dar nuo cenzūruojamo "Literatūros ir meno" 1988-aisiais iki LŽ dabar - Jaunimo teatro gastrolės JAV. Čekistinei operacijai pasitelktas mano tyrimo "Valdas Adamkus ir KGB" epizodas, kuriame pasakoju, kaip užatlantėje su "Tėviškės" draugijos priedanga teatrą lydėjęs KGB majoras Pranas Sinkevičius Čikagoje mane supažindino su V.Adamkumi. Žinoma, viskas buvo apversta aukštyn kojomis: neva aš sąmoningai dalyvavęs KGB priedangos operacijoje prieš būsimą Lietuvos prezidentą, pats V.Adamkus neįtaręs, kas per paukštis tas tariamas "Tėviškės" darbuotojas, ir apskritai jo nepažinojęs. Net Lietuvos teisme būtų kebloka įrodyti, kaip mane galėjo supažindinti su pirmą kartą matomu V.Adamkumi žmogus, kuris pats su juo anksčiau buvo nepažįstamas. Gal jis mažiau nepažįstamas su V.Adamkumi nei aš? Ar V.Adamkui ir visai išeivijai buvo didelė paslaptis, kad "Tėviškė" - KGB priedangos organizacija, kurios net oficialus vadovas - generolas? Tačiau svarbiausia - šmeižto autoriai neįtarė: P.Sinkevičius savo KGB ataskaitoje apie susitikimą su V.Adamkumi nutylėjo (iki šiol nesuprantu kodėl?), kad buvo atsivedęs į kavinę Mičigano aveniu ir mane, delegacijos vadovą. Tai žinojom tik aš, P.Sinkevičius ir V.Adamkus. Šmeižikai teisme būtų likę be liudytojų, nebent pats būčiau liudijęs prieš save. Bet kam tada po laiko būtų rūpėjusi tiesa? Sukelti sąmyšį, destrukciją, užtempti laiką ir išlaikyti VSD savo rankose - dėl tokio tikslo negaila paaukoti ir visiems matomo pagrindinio vaidmens aktoriaus. Lyg tos pačios rankos parašyta buvo ir Arvydui Pociui pakišta šmeižikiška kalba Seime. Ar kam rūpėjo apgailėtinas buvusio VSD vadovo likimas, kai jis savo vaidmenį atliko iki galo ir tikslas buvo pasiektas?
Kur dabar gyvena "Jonas"?
Visa ši užsitęsusi istorija įkyrėjo ir dėl to, kad jos užsakovai nieko nauja nesugalvoja, kartojasi nuo pomirtinio V.Pociūno juodinimo ir VSD kovos su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetu laikų. Bet iš tikrųjų šis braižas ir metodai žinomi jau iš LŽ paskelbtos KGB pažymos "Santara-Šviesa" ir kiti", kai agentas "Jonas" redagavo "Akiračių" redaktoriaus "Pirklio" tekstą. Tie patys ir dezinformacijos kanalai - iš pradžių "Akiračiai" ar kokia mažai žinoma interneto svetainė, o paskui šį melą tiražuoja rimta žiniasklaida.
Koks čia V.Adamkui skirtas vaidmuo? Daugelis skaitytojų, suklaidintų mano tyrimo pavadinimo, susitelkė į pirmą straipsnio dalį, skirtą P.Sinkevičiaus užrašytam pokalbiui, kuris iš tikrųjų yra tuščias ir nieko neįrodo. Visa publikacijos esmė - antroji dalis, pasakojanti apie V.Adamkaus ir Sovietų Sąjungos ambasados Vašingtone pirmojo sekretoriaus V.I.Sakalausko nuolatinius susitikimus, vykusius dažnai paties V.Adamkaus prašymu.
Toje pačioje buvusios LTSR užsienio reikalų ministerijos archyve saugotoje byloje yra ir V.Sakalausko daugybės pokalbių su kitais Amerikos lietuviais užrašai. Tačiau nė vienas taip prastai neatrodo kaip V.Adamkus. Jis paprasčiausiai skundė Sovietų Sąjungos ambasadai Antaną (Tony) Mažeiką ir kitus žymiausius išeivijos veikėjus. Ir kas ypač bjauru - savo geriausią draugą Stasį Lozoraitį. Paskui antrą kartą jį išdavė per prezidento rinkimus, kai, būdamas jo rinkimų štabo vadovas, pabėgo į Ameriką ir paliko "mūsų vilties prezidentą" vieną. V.Adamkus atskleisdavo išeivijos veiklos planus, sumanymus, o V.Sakalauskas visa tai perduodavo kompartijos CK ir KGB. Galiausiai medžiaga, suredaguota "Jonų", apsukdavo ratą ir per "Akiračius" sugrįždavo į Ameriką.
Kaip rašo Bronislovas Genzelis savo naujausioje knygoje "Užverstas puslapis", "dažniausiai agentais tapdavo prievarta, o štai skundikai buvo savanoriai... Skundikų pavardžių nerasite jokioje KGB kartotekoje... Ir dabar negalima patraukti skundikų jokion atsakomybėn, mat jie tikina, esą veikė pagal įsitikinimus. Ar galima žmogų bausti už įsitikinimus, net jeigu jis su kuo nors ir pasidalija?" V.Adamkus ilgus metus dalijosi naujienomis su Sovietų Sąjungos ambasada. Žinoma, iš įsitikinimų.
Tie įsitikinimai nepasikeitė ir tapus jam Lietuvos prezidentu. Į jo aplinką tik atsitiktinai galėjo patekti politinių kalinių, tremtinių, užtat vyravo kitų pažiūrų žmonės. Net žinodamas karininkės Tamaros Birmontienės laipsnį ir disertacijos, šlovinančios NKVD pokario žygdarbius Lietuvoje, temą, teikė šią stribo dukrą į KT teisėjas. Įdomu, kuo būtų paskyręs savo seną pažįstamą P.Sinkevičių, jeigu majoras nebūtų išėjęs į atsargą?
Iš nuoširdaus įsitikinimo V.Adamkus be atodairos rėmė G.Kirkilo Vyriausybę. Ir iš nuoširdaus įsitikinimo nebalsavo už Dalią Grybauskaitę. Todėl ir tapo Lietuvos neokomunistų vėliava, kurią jie dabar jungtinėmis pajėgomis gina. Iš tikrųjų jie gina save ir, atėjus laikui, nurašys V.Adamkų kaip A.Pocių.
O M.Drunga į šį "chorą", manau, pateko ne iš blogos valios. Čia tas atvejis, kai žmogus nežino, ką kalba. Ir apie ką. Gal apie pokarį? Kadangi esu mažumėlę vėliau gimęs, didžiuojuosi savo darbu Kultūros ministerijoje. Išeivijos nuoseklus antikomunistas profesorius Vytautas Vardys, nors ir priklausė A.Drungos nelabai mėgstamiems Lietuvių fronto bičiuliams, man visuomet buvo didelis autoritetas. Jis išmintingai teigė: "Lietuvoje tik dalis istorinės kovos buvo tarp komunistų ir antikomunistų: kita dalis tos kovos vyko jau komunistų dominuojamoje visuomenėje, bandant išlaikyti lietuvišką identitetą ar kurti lietuvišką kultūrą." Darsyk pacituosiu profesorių B.Genzelį: "Žmogui, gyvenančiam laisvoje visuomenėje, sunku suprasti elgesį to, kuris gyveno totalitarinėje visuomenėje. Pastarasis žino, kaip iš tikrųjų buvo (arba tiksliau: įvykius vertina iš savo matymo kampo), o pirmasis įsitikinęs, kaip turėję būti, bet nežino, kaip buvo... Neanalitiškas vertinimų kriterijų perkėlimas iš demokratinės visuomenės į totalitarinę nepateikia adekvataus jos vaizdo."
Nors gyvenau ir dirbau už geležinės uždangos, be jokių teisių, per mano vadovaujamą savaitraščio "Literatūra ir menas" Teatro ir kino skyrių joks "Jonas" neprakišo savo suredaguoto straipsnio, kaip tai jam pavyko laisvajame pasaulyje "Drauge" per redaktoriaus M.Drungos draugą agentą "Pirklį". Ir juo labiau KGB neįbruko į Lietuvos teatrų repertuarą kokios pjesės. Ir nė vienos nepajėgė uždrausti. Priešingai, kai atėjau į Kultūros ministeriją, Kauno dramos teatro vyriausiasis režisierius Jonas Vaitkus po viešų skundų buvo ties išmetimo riba, jo laukė Jono Jurašo likimas. O baigiau savo karjerą ministerijoje Kauno dramos teatro triumfu Maskvoje su Čingizo Aitmatovo "Ešefotu" ir Sovietų Sąjungos valstybine premija savo draugui J.Vaitkui.
Jeigu ko ir turėčiau atsiprašyti, tai Jaunimo teatro. "Jonų" puolimas pažemino šias istorines 1988 metų Jaunimo teatro gastroles iki parapijos lygio. Tačiau tai vienas gražiausių visos lietuvių teatro istorijos puslapių. Šias gastroles, vykusias dar iki Sąjūdžio, rengė ne CK, ne "Tėviškė" ir net ne Maskva. Amerikiečiai patys susirado Jaunimo teatrą ir patys jį "nusipirko". Mums susitikimas su Amerikos išeivija tebuvo tarpinė stotelė, kurioje išlipo mums prikergtas KGB majoras (inspektuoti KGB "svajonių komandos" ir verbuoti naujų jos savanorių), mūsų nedomino net V.Adamkus. Mes važiavome toliau, nes mūsų tikslas buvo užkariauti Ameriką. Ir mes ją užkariavome.
Valdas VASILIAUSKAS
