Klaipėdos universiteto ligoninės Onkologijos ir hematologijos klinikos vadovas, gydytojas onkologas chemoterapeutas pasakojo susiduriantis su labai skirtinga žmonių reakcija, išgirdus, kad jie serga vėžiu.
„Pavyzdžiui, močiutė, kuri tikinti, vaikšto į bažnyčią, susirgo, atvažiavo, jau trukdyti daktarą – čia išvis didelis įvykis. Ir jei jau taip, viskas gerai, klausia, ar dar galima gydyti. Dukros sėdi, ramina, kad tikrai galima. O ji sako: „Viskas ramiai, man nereikia jokių didelių pasakojimų, priimu taip, kaip yra ir nieko nepakeisime“.
Tai, manyčiau, viskas priklauso nuo vidinio būvio, jei yra kažkoks tikėjimas, ramybė, ateinanti per meditacijas, tie žmonės tai ir priima visiškai kitaip. Ir kažkodėl, man rodos, nors nedariau kažkokių tyrimų, kad jie ir gyvena ilgiau, gydymo rezultatai geresni“, – „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“ kalbėjo Lietuvos onkologų chemoterapeutų draugijos pirmininkas.
Iš pradžių nė nesileidžia į kalbas
Jis pasakojo, kad ypač skubiems atvejams visada šalia yra klinikinė psichologė, kuri padeda išgyventi žinią.
„Kai matai, kad yra pacientė, kuriai labai blogai, pranešei informaciją, kad ji tuoj išeis, praleidi daug laiko, bandai, bet matai, kad blogai bus, tada kvieti psichologę, kalbame keliese, po to jie nueina atskirai pasidarbuoti.
Būna tokių atvejų, kai ligoniai išeina į kiemą iš pastato ir šaukia – taip šaukia, lyg kas su peiliu pjaustytų. Bet kaip sako mūsų psichologė, tai yra vienas iš būdų nusiraminti, išlieti stresą. Ir išties po to pagerėjo, buvo tęsiamas gydymas, nes iš pradžių jo net negalėjo būti, aplinkinių kaltinimas, net pačių artimiausių, kad jai taip įvyko.
Net jei ir bandai paaiškinti, kad tai yra liga, nebūtinai paveldima, tiesiog taip suėjo ir jūsų situacijoje nebus kitokio sprendimo, turite priimti, ar norite gydytis. Iš pradžių nėjo į jokias kalbas, praėjo valanda, dvi, nusiramino, atėjome, vėl viską blaiviai sudėliojome, lyg to įvykio prieš tai nebuvę. Taigi labai svarbi vidinė žmogaus būsena, kokį turi tikėjimą ir, aišku, sprendimų priėmimas“, – kalbėjo A. Česas.
Ar įmanoma susitaikyti su mirtimi?
Nors dirbant onkologijoje neišvengiama liūdnų išeičių, gydytojas teigė, kad bendravimas su pacientu vienaip ar kitaip „pakrauna“.
„Visada norėjau pasiekti maksimalaus geriausio rezultato, ką galima pasiekti konkrečiu atveju. Tai dažnai būna gana sudėtinga, susiduri ir su pacientų mirtimis, išėjimais, tada supranti, kad viso pasaulio negali išgelbėti. Bet tai tiesiogiai ir „užveda“ ir duoda teigiamos energijos, kurios ženkliai padaugėja pasiekus gerą rezultatą ar sulaukus būklės pagerėjimo.
Kita vertus, visi puikiai suprantame, kad su saule negyvensime, žmogaus baigtis yra ta pati, tik klausimas, kaip tu ją pragyvensi, kaip ją gali sumodeliuoti, kaip gali pritraukti savo komandą ir padėti tam žmogui kelią padaryti kažkiek lengvesnį“, – mintimis dalinosi jis.
Paklaustas, ar su mirtimi galima susitaikyti, gydytojas patikino, kad tai įmanoma ir to reikia pradėti mokinti.
„Jei pažiūrėsime istoriškai, galbūt mūsų proseneliai, seneliai, net tėvai – ir mano mama labai aiškiai žinojo, kur, ką ir kaip darys, kaip turėtų būti tą mirties akimirką, ką turėtume visi nuveikti ir tai būdavo taip paprastai pateikiama, kad mane kitą kartą imdavo toks drebulys, galvodavau, ar taip galima? Bet tada supranti, kad tas žmogus turi aiškią savo tiesą, viziją ir labai aiškų žinojimą, kad kitaip nebus. (...)
Šiuo atveju, manau, kad onkologija yra ta sritis, kur šią situaciją matome pagreitintu tempu, kaip žmogus, sužinodamas, eidamas tuo keliu – deja, nesame dievai, stebukladariai, nors būna tų vadinamųjų sėkmės istorijų, kur viskas tęsiasi labai ilgai, bet vis tiek yra galutinis taškas, – ir matai, kaip jis eina ir supranti, kad tas laikas taip greitai prabėga“, – kalbėjo A. Česas.
Pacientas turi teisę atsisakyti gydymo
Kaip pasakojo gydytojas, tada pamatomi visi etapai – stresas, pyktis, nežinomybė ir paskui – susitaikymas. Bet jo, pasak onkologo, šiuolaikinėje bendruomenėje vis dėlto yra mažiau.
„Susitaikymą, kad tai lyg neišvengiama, nustumiame į šoną, lyg tai žinau, bet tuo negalėčiau savęs spausti ir darysiu viską, kas įmanoma, kad tik galėčiau pagyventi ilgiau, nesvarbu kaip, koks tas gydymas, kiek jis sunkus ir našta visiems aplinkiniams. Tokių, kurie priima labai kardinalius sprendimus, nėra tiek daug.
Pavyzdžiui, pacientas klausia, prašo duoti pavyzdžius, kokie šansai, kad galėtų pasveikti pasirinkus gydymą chemoterapiją – metastatinė liga šiandien gali būti suvaldyta labai puikiai ir galime gyventi 20 – tiek, kiek kiti nenugyvena ir būdami sveiki ar numiršta nuo kitų ligų. Ir klausia, kas bus, jei to nedarytų“, – kalbėjo jis.
Tai, manyčiau, viskas priklauso nuo vidinio būvio, jei yra kažkoks tikėjimas, ramybė, ateinanti per meditacijas, tie žmonės tai ir priima visiškai kitaip.
Pašnekovas pasakojo neseniai turėjęs 50-ies metų pacientę, kuriai anksti diagnozuota krūties karcinoma.
„Moteris išoperuota, metastazių nėra, bet mokslas šiandien įrodęs, kad jei naudosi profilaktinį gydymą, pridėtinį gydymą paprasta tabletine forma, gali nesulaukti ligos atkryčio labai ilgai – 15–20 metų. Bet ji sako, kad nenori jų vartoti. (...)
Mėgstu nagrinėti, jei pacientas leidžiasi, galbūt įeiti giliau ir paklausti – kodėl, ar yra šeima, vyras ar draugas, draugė, vaikai? Nes tai yra saugus, pakankamai gerai toleruojamas gydymas, nei tau plaukai nuslinks, bet bijo prarasti kūno formas“, – apie nepagrįstus įsitikinimus kalbėjo jis.
Nors sako anksčiau reaguodavęs emocingiau į gydymo atsisakančius pacientus, dabar gydytojas sako supratęs, kad tai yra visiška žmogaus teisė rinktis.
„Pats savęs klausiu, kiek turiu teisę daryti spaudimą, nes esu tas, pas kurį atėjo, turiu tvirtesnę staro poziciją ir galėčiau padaryti įtaką. Anksčiau, kai pradėjau dirbti, sakydavau, kaip jūs galite to nedaryti, pagalvokite? Ir pamatai, kad tų situacijų yra labai daug.
Kitą kartą jei žmogus ateina ir sako – daktare, aš tikrai nenoriu tokio gydymo, tada įsijungia toks mano elgesys – gali būti trumpas paklausimas, su kuo tai susiję, ar aplinka, ar dar kas veikia, ir jei žmogus nenori to įvardinti, tikrai nebedarau spaudimo. Žmogus turi teisę pats spręsti. Visame pasaulyje, ypač onkologijoje, sutariama, kad sprendimą turi priimti pacientas“, – kalbėjo A. Česas.
Kitos galimybės kokybiškai prailginti gyvenimą
Pašnekovas konstatavo, kad dabartinė situacija, palyginus su tuo, kas buvo prieš 30 metų, kai tik pradėjo gydytojo darbą, kardinaliai pasikeitė.
„Tie vaistai, kurie dabar išvis retai benaudojami, tada atrodė kažkas tokio. (...) Šiandien jau turime ne tik medikamentų, bet ir yra mūsų išprusimas, žinios, kaip galime suvaldyti pašalinius reiškinius, kaip vesti pacientą per tą ilgą kelią, nuo to per pusę pailgėja paciento išgyvenamumas palyginus su tuo, kas būdavo“, – teigė A. Česas.
Paklaustas, kiek pacientų, susirgę onkologine liga, dabar pasveiksta, gydytojas pabrėžė, kad liga ligai nelygu.
„Imant grubiai, 50 proc. pacientų onkologijoje pasveiksta, liga užmirštama ir viskas. Bet kalbant apie, pavyzdžiui, 4 melanomos stadiją, kuri jautri imunoterapijai, 30 proc. pacientų pasveiksta, liga išeina. Ir jei paimsime plaučių vėžį, kuris turi kokią labai agresyvią mutaciją ir neturime technologijos, vaistų tam suvaldyti, tai toks žmogus gali mirti per du tris mėnesius. (...)
Tad galime sakyki, kad pasiekėme Vakarų lygį. Aišku, niekada negausi visko, ko tik širdis geidžia, kaip kokioje Vokietijoje, Austrijoje – šalyse, kurios laikomos onkologinių ligonių rojumi. Čia jei Europos medicinos agentūra patvirtino vaistą, jį gali kitą dieną išrašyti, jokių apribojimų, ar bus kompensuojamas“, – pasakojo chemoterapeutas.
Vis tik jis teigė, kad netrukus visai niekuo neatsiliksime nuo kitų Vakarų Europos šalių, o Centrinė ir Rytų Europa bus lygiose pozicijose, tik yra laiko klausimas.
„Šiandien gyvename labai geru laikmečiu, kai dar turime dvejetą trejetą metų pasivyti Vakarų pasaulio standartus ir turėti galimybes naujausių technologinių galimybių, vaistų prieinamumo, kurie gali objektyviai ženkliai ilgiau prailginti pacientų gerą gyvenimą“, – kalbėjo A. Česas.
Jis pridūrė, šiuolaikinė onkologija eina personalizuoto gydymo keliu, kur taikininė imunoterapija ar kombinuoti monokloniniai antikūnai ir kitos terapijos jau nesukelia tokių reikšmingai pasireiškiančių pašalinių reiškinių: „Juolab tos senosios chemoterapijos, kai praktiškai nuskusdavo plaukus, naudojimas arba labai apmažėjęs arba pradedamas taikyti vis mažiau.“
Nuvykę į užsienį pasirenka gydymą Lietuvoje
Paklaustas, kaip dažnai pacientai ateina prašydami siuntimo gydytis į kitas šalis, gydytojas teigė, jog tokių yra, bet tikrai nedaug:
„Gal kokie 2–3 proc. yra išvažiuojančių, bet ne daugiau. Dažnai jie pasitikrina, ką galėtų gauti užsienyje, dažnai turi konsultacijas ar nuotolines, ar gyvai nuvažiuoja, tada ateina pas vieną ar kitą onkologą Lietuvoje.
Šiandien gyvename labai geru laikmečiu, kai dar turime dvejetą trejetą metų pasivyti Vakarų pasaulio standartus.
Ir tada jie sako – buvau Šveicarijoje, Anglijoje ir man pasakę tą patį, ką jūs, tai ko aš ten važiuosiu? Kai pasakome, kad vaistai tokie patys, tada jie sutinka ir tęsia gydymą. Aišku, yra tokių, kurie akcentuoja, kad geriau Šveicarija dėl asmeninių, aplinkos veiksnių, kad gal nenori labiau viešintis, tad jų yra, bet, kiek man žinoma, procentas nėra didelis“.
Tiesa, jis atkreipė dėmesį, kad kai kurie pacientai gėdydamiesi ligos išvažiuoja gydytis į kitą miestą – iš Vilniaus į Klaipėdą, Kauną, iš Kauno į Vilnių ar Klaipėdą.
„Tai yra žmogaus pasirinkimas, jei tą vertina kaip nekomfortą, nes, pavyzdžiui, iš Vilniaus atvažiuoti į Klaipėdą 300 km chemoterapijai ar kitam gydymui ir vėl važiuoti atgal, tai ir sveikam žmogui tai pakankamai didelis krūvis, o kiek turiu ligonių, kurie patys suvažinėja. (...) Kai žmogus turi laisvę pasirinkti, jis jaučiasi daug geriau“, – pastebėjo gydytojas.
Ot man patinka kaimiečiai, švariau gyvena ir susirgę nenustemba, labai praktiški ir sąmoningi žmonės.
