Medikai įspėja – sėdime lyg ant parako statinės: „Pacientą galime prarasti per 12 valandų“

Nors jaustis saugiems dėl užkrečiamųjų ligų tiek savo šalyje, tiek keliaujant reikalingas kolektyvinis imunitetas, specialistai skaičiuoja, kad kasmet reikia paskiepyti 90–95 proc. vaikų. 

TAIP PAT SKAITYKITE:

Pacientams šį rudenį – ne viena nauja nemokama sveikatos paslauga: štai kas gali pasinaudoti

„Atvyksta į priėmimą, o vaikas jau pusę metų nemato viena akimi“ – vaikų gydytoja atsivėrė, ką patiria kasdien

Latvijoje nuo difterijos mirus vaikui, jo tėvai – kalėjime: iš ligoninės išsivežė dukras

Lietuvoje šis tikslas buvo pasiektas iki 2010 m., tačiau vėliau paskiepytųjų skaičiai ėmė mažėti. Nors anksčiau pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių vaikai buvo skiepijami nuo 6 užkrečiamųjų ligų, dabar jų yra jau 14. Taip pat nuo šių metų rudens atsirado valstybės kompensuojamas 2–7 metų vaikų skiepijimas nuo gripo.

„Nors skiepai Lietuvoje tik rekomenduojami, vis daugiau tėvų ar globėjų nusprendžia, kad arba jų neskiepys visiškai, arba pasirenka tam tikras infekcijas, kurios, jų manymu, galimai jiems gali būti pavojingos, arba pradeda skiepijimus ir jų tiesiog nebaigia, nusprendę, kad galbūt buvo povakcininė reakcija ir taip apsaugo vaiką“, – „Žinių radijui“ komentavo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Razmuvienė.

Apgaulingai galvoja, kad ligos išnyko

NVSC duomenimis, 2023 m. nuo rotavirusinės, meningokokinės ir pneumokokinės infekcijų paskiepyta šiek tiek daugiau vaikų nei 2022 m. Nuo kitų ligų paskiepytų vaikų skaičius sumažėjo arba išliko nepakitęs, o nuo visų keturiolikos ligų pasiskiepijimas nesiekia 95 proc.

Tai kelia grėsmę, kad šios ligos vėl taps dažnos ne tik tarp neskiepytų vaikų, bet ir visoje visuomenėje, nes daugėja imuniteto neturinčių asmenų.

„Pasaulio mastu vykdoma vakcinacija leido visiškai išnaikinti raupus. Norint tą pasiekti ir su kitomis ligomis, reikia pasiekti aukštas skiepijimo apimtys – apie 90–95 proc., priklausomai nuo užkrečiamos ligos. (...)

Jei tėvai galvotų ne taip egoistiškai, kol vaikas dar negali pats apsispręsti, tikrai įvertintų galimas tam tikrų ligų pasekmes su labai sudėtingomis komplikacijos, gydymu ir net liekamaisiais reiškiniais“, – kalbėjo epidemiologė.

VUL Santaros klinikų, Pediatrijos centro Vaikų infekcinių ligų skyriaus vedėja doc. dr. Inga Ivaškevičienė antrino, kad tėvai klaidingai įsivaizduoja, kad grėsmės nėra.

„Išnykus ar sumažėjus sergamumui tam tikromis ligomis, žmonės jų nebemato, ir kai nematai, atrodo, kad problemos nebėra ir tai nekelia grėsmės. Bet situacija yra sąlyginė – tik sumažėjus skiepijimo apimtims galime vėl matyti ligų protrūkius.

Štai Latvijoje visai neseniai nuo difterijos mirė berniukas, Lietuvos skiepijimo apimtys irgi nedžiugina, kalbant apie difteriją. Tad labai norėtųsi, kad nereikėtų mokytis iš tokių atvejų, nereiktų tokių liūdnų pasekmių, kad žmonės prisimintų, atsibustų ir išgirstų. Raginčiau pasitikėti specialistais, ekspertais“, – kalbėjo vaikų infekcinių ligų gydytoja.

Skiepų kalendorių sudaro dviem principais

Gydytojos aiškinimu, įprastai skiepijamo priežastis būna arba ta, kad liga serga labai daug vaikų ir tenka didelė našta visai sveikatos apsaugos sistemai, arba tai yra labai pavojingos ir grėsmingos infekcinės ligos.

„Šios ligos gali pražudyti vaiką tiesiogine to žodžio prasme“, – konstatavo ji ir pridūrė, kad bėdos gali pridaryti ir tėvų „nuvertintos“ ligos. Kaip pavyzdį ji pateikė vėjaraupius, susirgimų kuriais ryškus pakilimas buvo stebėtas po pandemijos.

„Tada tėvai sako – jei tik būtume žinoję, kad taip gali būti, nekiltų jokių abejonių dėl skiepų“, – sakė I. Ivaškevičienė.

„Sulaukėme daug tėvų nuomonių, kad gi visąlaik visi kalbėdavo, kad vėjaraupiai gal nieko tokio, tai išvis ne liga – pakarščiavo šiek tiek, pabėrė, o pas mus jie patenka su sudėtingomis komplikacijomis, kai reikia intensyvios terapijos, chirurginio gydymo – visos stacionarinės pagalbos. Ir tai kitą kartą užtrunka ir kelias savaites. 

Tada tėvai sako – jei tik būtume žinoję, kad taip gali būti, nekiltų jokių abejonių dėl skiepų. Bet tada galvoju, tėvai ir neprivalo visko žinoti, jie nėra gydytojai, tad turėtų pasitikėti gydytojų priimamais sprendimais. Vėjaraupiai kol kas nėra įtraukti į skiepų kalendorių, bet kitos vakcinos yra.

Jei atskirai paklausčiau tėvų, kokios yra difterijos komplikacijos, aišku, kad jie nežino, bet tai, kad jie šalia nemato sunkių ligos atvejų, nereiškia, kad jų nėra. Ir jei skiepas įtrauktas, vadinasi, turi priežastį, kodėl taip yra“, – kalbėjo I. Ivaškevičienė. 

Kokios baisiausios pasekmės, jei vaikai neskiepijami?

Paklausta, kokios gali būti baisiausios pasekmės, jei vaikai neskiepijami, gydytoja pateikė radikaliai skirtingus pavyzdžiui.

„Kiekviena infekcinė liga yra skirtinga ir gali būti skirtingos pasekmės. Jei kalbėsime rotaviruso vakciną, Lietuvoje nuo rotavirusinės infekcijos yra registruotas vienas mirties atvejis (būtų galima diskutuoti, kas buvo lemiama mirties priežastis). 

Tačiau bendrąja prasme galime sakyti, kad nuo rotavirusinės infekcijos vaikai Lietuvoje nemiršta. Kas blogiausio gali nutikti – vaikas pateks į intensyvios terapijos skyrių, reikės daugiau skysčių, didelės pagalbos, inkstų funkcija gali sutrikti. 

Taigi skiepijimas nuo rotaviruso yra orientuotas į tai, kad sergančių vaikų labai daug, visi labai viduriuoja ir kreipiasi į gydytojus. Tad siekiant sumažinti tą skaičių ir galvojant apie kiekvieno individualaus vaiko sveikatą siekiama išvengti šios infekcinės ligos, nes ja Lietuvoje serga visi“, – kalbėjo I. Ivaškevičienė.

Tiesa, ji atkreipė dėmesį, kad besivystančiose šalyse rotavirusinė infekcija vadinama žudike: „Ten tokios pagalbos nėra, gal net nėra galimybės užtikrinti geriamo vandens.“

Pacientą galima prarasti per 12 valandų

Tuo metu visai kita situacija kalbant, pavyzdžiui, apie meningokokinę infekciją. „Visi žino, kad per 12 valandų galime prarasti pacientą – ar tai būtų vaikas, ar kartais žaibinės formos pakerta ir suaugusius, tai čia būtų pačios baisiausios pasekmės. 

Nesinori visą laiką vien kažkaip gąsdinti, bet gali būti ir kitos komplikacijos, kurios labai apsunkina tėvų gyvenimą. Pavyzdžiui, pneumokokinė infekcija ir pneumokokinis meningitas – persirgus juo yra labai gerai žinoma, kad tai infekcinė liga, kuri realiai gali suluošinti ir paliks negrįžtamų pasekmių. Tad turime galimybes apsaugoti nuo to, netolimoje praeityje buvo daug tokių atvejų“, – pasakojo vaikų gydytoja.

„Jei tėvai galvotų ne taip egoistiškai, kol vaikas dar negali pats apsispręsti, tikrai įvertintų galimas tam tikrų ligų pasekmes su labai sudėtingomis komplikacijos, gydymu ir net liekamaisiais reiškiniais“, – sakė D. Razmuvienė.

Ji pasakojo, kad ir ligoninėje susiduriama su tokiais atvejais, kai tėvai atidėlioja skiepus, tačiau po to jau būna per vėlu: „Tai vaikui būna slogytė, tai kosuliukas, vis negalime paskiepyti (aišku, čia dar klausimas, ar tai tikrai kontraindikacija neskiepyti), ir tuomet ištinka nelaimė ir vėliau norėtųsi atsukti laiką atgal, bet traukinys jau nuvažiavo. Tai norisi, kad tėvai neliptų ant to grėblio, ant kurio daug kartų buvo užlipta.“

Sveikas gyvenimo būdas – dar ne garantas

Paklausta, koks gali būti neracionaliausias tėvų pasakymas, kodėl jie nenori skiepyti vaiko, gydytoja pasidalino šviežia istorija. „Jie sakė: mes išsilavinę – mes neskiepysim“, – juokėsi ji.

Pasak D. Razmuvienės, tėvai neretai pažymi, kad jiems trūksta informacijos apie skiepus, baiminamasi šalutinių reakcijų.

„Tėvai ir patys apklausose pažymi, kad jiems trūksta informacijos. Jos trūksta ir apie pačią ligą, jie renkasi, kad štai norėtų, kad vaikas būtų paskiepytas nuo kokliušo, bet nenorėtų nuo stabligės. Tokie pasirinkimai būna. Arba jie labai sureikšmina nepageidaujamas reakcijas, kurių per metus registruojama viso labo 80 per visą Lietuvą. Reiškia, tai nėra taip baisu, jei pasidomėtų šia informacija.

Taip pat tėvai pastebi, kad šeimos gydytojai ne visada sulaukia paskatinimo (suprantama, yra didžiulis jų krūvis), bet jei žmogus ateina dar abejodamas, tai laukia postūmio, tada jis tikrai išeina apsisprendęs. Suprantama, tėvai yra jauni, jie negali visko žinoti, bet ir patys turi labai daug galimybių paskaityti teisingą, mokslu grįstą informaciją, o ne vadovautis mamyčių klubais ir panašiai. Ir tada prasideda gydymas internetu ir baigiasi, kaip baigiasi, kai jau kreipiasi į gydymo įstaigas“, – dėstė NVSC specialistė. 

Ji teigė, kad tikrai nereikia tėvų gąsdinti, kad laukia vienokia ar kitokia išeitis: „Tačiau svarbu suteikti informaciją, kad vaikas gali būti apsaugotas, jei bus paskiepytas, nes šiandien mokslas neturi kitos priemonės be vakcinų.

Labai dažnai pabrėžiama, kad šeima gyvena sveiką gyvenimo būdą, viskas su mumis gerai, ligos mūsų negriebs. Bet ar tai virusas, ar bakterija, matome, kad to paties kokliušo sergamumas dabar gana aukštas – serga ir vaikai, ir suaugę. Kuo mažesnės skiepijimo apimtys, tuo turėsime ir kitų užkrečiamųjų ligų didėjančius skaičius“, – perspėjo epidemiologė.