Atrodo, visi valdžios vyrai ir moterys galutinai sutarė - statyti naują atominę elektrinę (NAE) Lietuvoje būtina. Vienintelis socialdemokratų garbės pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas mėgina apkarpyti optimistų sparnus ir perspėja, kad Lietuva viena atominės jėgainės nepastatys. Toks pragmatiškojo buvusio premjero teiginys yra teisingas.
Tačiau nei Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, nei prezidentūra, nei Seimas tokios galimybės, kad Lietuva galėtų viena imtis šio milžiniško projekto, nė nesvarsto. Pirmiausia, būtina priminti, kad paraginta prezidentės A.Kubiliaus Vyriausybė panaikino pagrindinę kliūtį, neleidusią statyti naujos elektrinės. Ši kliūtis - Gedimino Kirkilo sukurtas skandalingasis "Leo LT" projektas, pagal kurį, anot Konstitucinio Teismo, nė nebuvo įsipareigota pastatyti naują jėgainę. Dėl to prarasta daug brangaus laiko ir visų Lietuvos žmonių pinigų. Prastas tarptautinis įvaizdis, korupcijos šešėlis neleido Lietuvai pasiekti aiškesnio susitarimo su potencialiais partneriais ir sulaukti didesnės paramos iš Europos Sąjungos (ES) institucijų.
Ieškos strateginio investuotojo
A.Kubiliaus Vyriausybei patvirtinus darbų programą, Energetikos ministerijos pasamdyti konsultantai (konsorciumas, vadovaujamas "Rothschild & Sons") per kelis mėnesius parengė verslo modelį ir taip pagrindė NAE ekonominį ir finansinį tikslingumą. Atliktas konsultantų darbas jau pateiktas svarstyti Seimui. Toliau bus ieškoma, kad galėtų finansuoti projektą.
Dabar Vyriausybė svarsto galimybę, kad didžiąja dalimi arba visiškai šį projektą finansuotų strateginis investuotojas, kurį tikimasi rasti (tai - užduotis pasamdytiems konsultantams) iki kitų metų pavasario. Kitos finansavimo galimybės nesvarstomos, neieškoma daugiau suinteresuotų investuotojų. Iš pokalbių su tarptautiniais atominės energetikos ekspertais aiškėja, kad tokios Lietuvos Vyriausybės viltys yra pernelyg optimistinės. Be to, analogiško dydžio (3-5 mlrd. eurų) ir reikšmės projektų finansavimo tarptautinė patirtis rodo, kad vienas investuotojas paprastai neprisiima visos arba didžiosios dalies finansinės rizikos. Tokių projektų finansavimas turi būti diversifikuotas, kad atsakomybę, riziką ir, žinoma, naudą pasiskirstytų keli dalyviai. Todėl esama rizikos, kad strateginio investuotojo paieškos gali baigtis nesėkme.
Strateginiu investuotoju norėtų tapti ir Rusijos įmonės, jos jau ketina skirti lėšų planuojamai Baltarusijos atominės elektrinės statybai. Tarptautinių atominės energetikos ekspertų nuomone, kalbos apie Kaliningrado atominės jėgainės statybą labiau panėši į Rusijos blefavimą, siekiant galimybės dalyvauti Lietuvos projekte, nors srities gubernatorius ir teigia, kad statybos darbai bus pradėti kitą pavasarį. Taip Rusija užimtų dominuojančią poziciją šiame regione.
Iki šiol Lietuva pagal tiesiogines užsienio investicijas, tenkančias vienam žmogui, gerokai atsilieka nuo daugumos Europos valstybių, net ir nuo kaimynės Estijos. Jeigu Vokietijos bendrovė EON ir Lenkijos "Orlen", kaip skelbta viešai, pardavusios savo akcijas pasitrauktų iš Lietuvos - tai būtų labai neigiamas signalas potencialiems strateginiams investuotojams iš Vakarų (EDF, EON, RWE, GDF-Suez, ENEL, "Vatenfall" ir kt.). Taip pat nėra garantijų, kad dar labiau nepadidės Rusijos investicijų lyginamasis svoris. Matyt, neatsitiktinai Rusija skuba priimti savo piliečių ir turto, esančio kitose valstybėse, apsaugos įstatymus. Žinoma, pažangios demokratinės valstybės savo investuotojų ir piliečių interesus kitose šalyse gina visais priimtinais būdais - per savo diplomatus, tarptautinius forumus, aukščiausio lygio vadovų bei politikų susitikimus ir panašiai. Deja, patirtis rodo, kad analogiško elgesio netolimoje ateityje galima tikėtis ir iš Rusijos, ypač matant, kad Vakarų valstybių ekonominiai ir politiniai interesai Lietuvoje sparčiai mažėja.
Pasigirsta nuomonių, kad jeigu nerasime strateginio investuotojo, kuris užtikrintų projekto finansavimą, naujos atominės elektrinės nestatysime. Teigiama, kad Lietuvos elektros poreikius galima patenkinti pasigaminant jos modernizuotose hidro- ir šiluminėse elektrinėse, o trūkstamą kiekį nusipirkti iš kaimynų. Su tokiu teiginiu negalima nesutikti - vietos rinkai reikalingą elektros kiekį galėtume gauti ir nenaudodami atominės energijos. Tik kyla klausimas, už kokią kainą ir ar turės Lietuva ateityje ką parduoti kitoms šalims, ar galės užimti stiprią eksportuojančios valstybės poziciją?
Toks siauras ir trumparegiškas Lietuvos ateities matymas neturėtų būti priimtinas konservatorių vadovaujamai koalicijai. A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė, turėdama aiškų ir stiprų prezidentės palaikymą, pažadėjo Lietuvos žmonėms proveržį. Pažadėjo, ir, atrodo, rimtai imasi įgyvendinti savo pažadą, labai ryžtingai spartindama NAE projekto įgyvendinimą. Tik reikėtų išanalizuoti ir kitus, labiau diversifikuotus, NAE finansavimo modelius bei pakviesti dalyvauti ES ir kitas tarptautines finansų institucijas. Žinant, kaip keičiasi daugumos didžiųjų pasaulio valstybių požiūris į atominės energetikos plėtros būtinybę ir konkrečius šia linkme vykdomus Vakarų valstybių projektus, galima būtų tikėtis finansavimo ne tik iš Vakarų strateginių, bet ir finansinių investuotojų, taip pat ir iš Pasaulio banko, nors iki šiol šis bankas atominės energetikos projektuose nedalyvavo.
Nauja atominė elektrinė - ne tik Lietuvos ekonomikos ir žmonių gerovės augimo garantas. Tai Lietuvos geopolitikos, mūsų energetinės nepriklausomybės ir didesnės integracijos į ES klausimas. Strateginis investuotojas paspartintų ekonominę ir politinę šalies integraciją į Vakarus, taip pat Lietuva turėtų galimybę realiai dalyvauti įgyvendinant bendrą ES energetikos strategiją. Glaudžiai bendradarbiaudami su ES institucijomis iš tikrųjų taptume reikšminga ir lygiaverte Europos Bendrijos nare. Be to, diversifikuotume energetikos išteklių pirkimo šaltinius, taptume mažiau priklausomi nuo Rusijos kaip vienintelės šių išteklių tiekėjos.
Taigi A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė šiandien turi išskirtinę galimybę įgyvendinti bene svarbiausią šio amžiaus projektą, nes kitas toks milžiniškas ir mūsų valstybei ypač reikšmingas projektas artimiausioje ateityje vargu ar pasitaikys. Jeigu į naujos atominės elektrinės statybą būtų įtrauktas stiprus strateginis investuotojas iš Vakarų ir ES, taip pat tarptautinės finansų institucijos, Lietuva pagaliau atsisuktų veidu į ateitį.
Ona RAINYTĖ-BODARD, Socialinių mokslų daktarė
