Lietuvos apeliacinis teismas dėl pinigų vieną vyrą nušovusiam, o kitą bandžiusiam nužudyti Gražvydui Kociui (44 m.) vietoj anksčiau paskirtos 11 metų laisvės atėmimo bausmės paskyrė kalėti 18 metų.
Anot Apeliacinio teismo kolegijos, toks sprendimas priimtas perkvalifikavus G. Kocio veikas ir pripažinus, kad vieną vyrą jis nušovė, o kitą, suleidžiant aguonų nuoviro, pasikėsino nužudyti. Šiaulių apygardos teismas netinkamai buvo įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir nenustatė, kad šios veikos, kalbant juridine kalba, buvo padarytos dėl savanaudiškų paskatų, o kalbant suprantamai siekiant pasisavinti nukentėjusiųjų iš užsienio parsivežtus pinigus.
Apeliacinio teismo atstovė Kristina Petrošienė taip pat informavo, kad šioje byloje figūruojančio Arūno Gedvilo (34 m.) atžvilgiu nuosprendis taip pat pasikeitė: anksčiau vyras buvo išteisintas, nes neva nesuprato, kad G. Kocys kėsinasi nužudyti nukentėjusįjį, o dabar byla jam buvo nutraukta dėl senaties. Kaltės klausimų tokiais atvejais teismas neaptaria, tačiau, jei ne senatis, ko gero, ir A. Gedvilas būtų buvęs teisiamas. Šiaulių apygardos prokuroras apeliaciniu skundu prašė A. Gedvilą pripažinti kaltu pagal senąjį Baudžiamąjį kodeksą už pasikėsinimą nužudyti ir skirti jam pusšeštų metų kalėti. G. Kociui prokuroras prašė skirti 19 metų nelaisvės, beveik tiek kiek ir paskyrė Apeliacinis teismas.
Šis Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis dar gali būti skundžiamas kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Tapo metų sekliais
2012-ųjų pabaigoje Šiaulių apygardos teisme buvo paskelbtas nuosprendis byloje, kurioje buvo nuteistas prieš 10 metų žmogžudystę ir pasikėsinimą į savo bendrininką, rodos, be priekaištų suplanavęs mažeikiškis Gražvydas Kocys. Net neradus nužudytojo kūno, žmogžudystės įrodymų surinkta daugiau negu pakankamai, tad G. Kocys buvo nuteistas kalėti 10 metų. Teismas dar pridėjo metus nuo neatliktos bausmės už bankomatų plėšimus, tad žudikas į pataisos namus buvo išsiųstas 11 metų. Nuosprendį G. Kocys apskundė ir sulaukė bausmės padidėjimo.
Šią kelerius metus stalčiuose gulėjusią bylą, padedami kolegų, išnarpliojo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo 1-osios valdybos 1-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Sigitas Jusys, 3-iosios valdybos 1-ojo skyriaus vyriausioji tyrėja Violeta Žilinskienė ir Mažeikių rajono policijos komisariato kriminalinės policijos tyrėjas Marius Jucius. „Metų seklio“ konkurse, kurį rengia Policijos departamentas, jie pagerbti su kitais 2012 metais itin sėkmingai padirbėjusiais Lietuvos kriminalistais.
Parskrido ir dingo
2002 metų rugpjūčio 22-ąją dingo iš Vokietijos, Frankfurto oro uosto, į Vilnių atskridęs ir pasienio kontrolę perėjęs mažeikiškis Darius Kazimieras Šaulys. Po kelių dienų jo motina Marija Šaulienė kreipėsi į policiją apimta negeros nuojautos. Ji paaiškino, kad sūnus paskambinęs iš Vokietijos ir pasakęs, kad rugpjūčio 22-ąją parskrendąs į Vilnių, o iš ten namo į Mažeikius jį parvešiąs kažkoks jo draugas. Nuo tada sūnus prapuolė lyg skradžiai žemėn, o motinos širdis jautė, kad jis – nužudytas.
Užvedę paieškos bylą policininkai išsiaiškino, kad tą dieną D. Šaulys iš tikro nusileido Vilniuje, bet kur jis dingo po to, Vilniaus policija taip ir neišsiaiškino. Neradus jokių duomenų, kur vyras galėtų būti, byla buvo perduota kolegoms į Mažeikius – ieškoti toliau.
Byla apie dingusįjį be žinios stalčiuje pragulėjo iki 2008 metų birželio. Taip jau sutapo, kad tuo metu Kriminalinės policijos biuro pareigūnai, tirdami rezonansines ir senas bylas, gavo naujų duomenų apie dingusįjį, o Mažeikių rajono komisariate vyko planinis veiklos patikrinimas. Taigi nuo senosios bylos buvo nupūstos dulkės, ir ją perėmė Kriminalinės policijos biuras. Atnaujinus bylą, minėtoji veika buvo perkvalifikuota į nužudymą. Buvo sudaryta darbo grupė iš žmonių, turinčių didelę patirtį su tokiomis bylomis, nes paaiškėjo, kad įtariamieji turi plačių ryšių nusikalstamame pasaulyje.
Padėjo vokiečiai
Kaip pasakojo šiam tyrimui vadovavęs S. Jusys, bendradarbiaujant su Vokietijos teisėsauga išaiškėjo, kad dingęs Darius Kazimieras Šaulys buvo vienos narkotikų prekeivių gaujos vadeiva. Taip pat buvo gauta duomenų, jog jis galėjo būti nužudytas, nusikaltėliams kovojant dėl įtakos zonų.
„Apie 2002-uosius metus Vokietijoje, Limburge, veikė keliaujanti nusikalstama narkotikų prekeivių grupuotė, kurią sudarė beveik vieni lietuviai. Jai vadovavęs Darius Kazimieras 2002 metais staiga dingo, o jo vietą užėmė iš Lietuvos atvykęs Gražvydas Kocys, – pasakojo S. Jusys. – Šios gerai organizuotos grupės narių mėnesinė apyvarta tuo metu siekė apie 30 000 eurų. Vokietijos pareigūnai vėliau sugaudė ir nuteisė apie 10 šios grupuotės narių (šie dabar jau atlikę bausmes, nes buvo gavę po 4–5 metus nelaisvės), o mums pateikė informacijos apie gaujos nario G. Kocio 2002 metais įvykdytus sunkius nusikaltimus – ne tik mažeikiškio nužudymą, bet ir pasikėsinimą nužudyti dar vieną gaujos narį.“
Gavę šią informaciją Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai nedelsdami ėmė tikrinti faktus. Anot S. Jusio, teismų praktikoje yra labai mažai nužudymo bylų, kurios pasiekia teismą ir kriminalistų darbas baigiasi sėkme, kai lavonas nebūna surastas. Šiuo atveju nužudytojo palaikų taip ir nerasta, bet byla pasiekė teismą ir buvo paskelbtas nuosprendis nusikaltėliui, nes jo kaltės įrodymų buvo surinkta pakankamai.
Rado gyvą
Teisme paaiškėjo, kad suėmus narkotikų prekeivas, vienas jų, išsigandęs gresiančio įkalinimo, sutiko tapti saugomu liudytoju. Jis išvardijo gaujos narius, išsamiai išklojo apie jų nusikaltimus. Pasak šio liudytojo, gaujos vadeiva Darius Kazimieras Šaulys telefonu bendraudavo su Klaipėdos gyventoju G. Kociu. 2002-ųjų rugpjūtį D. K. Šaulys būtent G. Kocio paprašė nutildyti kažkuo jam neįtikusį aplink jų grupuotę tuo metu besisukiojantį Dalių Švažą. Vadeiva telefonu pasakė, kad 2002-ųjų rugpjūčio 22-ąją parskrendąs į Lietuvą pats, o kitą dieną savo automobiliu BMW 735 parvažiuojąs D. Švažas. Jis D. K. Šaulio užsakymu Lietuvoje turėjo likti amžiams.
Tačiau į Limburgą nebegrįžo ne tik D. Švažas, bet ir pats vadeiva D. K. Šaulys. Vietoj jo netrukus į Vokietiją atskridęs G. Kocys pareiškė, kad nei vienas, nei kitas nebegrįšią, nes atseit įsivėlę į kažkokius reikalus ir pabėgę į Rusiją. Negana to, G. Kocys pridūrė, kad prieš sprukdamas D. K. Šaulys jam pavedęs perimti vadovavimą gaujai.
Grupuotės nariai įtarė, kad G. Kocys nužudė jų buvusį vadeivą, tačiau garsiai apie tai kalbėti bijojo, o ir nebuvo kada aiškintis, nes vokiečių policija, ilgai sekusi narkotikų prekiautojus, nusprendė juos areštuoti. O tada kiekvienam jau rūpėjo tik savas kailis.
Patikrinus vokiečių informaciją, kad G. Kocys Lietuvoje gali būti nužudęs du gaujos narius kriminalistai išsiaiškino, kad Darius Kazimieras Šaulys iš tikro buvo dingęs be pėdsakų, o štai Dalius, kuris esą nužudytas, vaikščiojo gyvas ir sveikas! Jis į policiją dėl jokio pasikėsinimo nesikreipė ir su kriminalistais bendravo nenoriai.
Įtariamąjį ėmė sekti
Apie G. Kocį pareigūnai žinojo beveik viską. Vokietijoje atlikęs bausmę G. Kocys grįžo į Lietuvą ir prisišliejo prie trijų plėšikų, kurie 2008 metais šiaurės Lietuvoje bei Latvijoje išplėšė 4 bankomatus ir vieną kredito unijos seifą. 2009-aisiais ta gauja įkliuvo ir buvo nuteista. Nors grupuotė pagrobė kelis šimtus tūkstančių litų ir antratiek padarė žalos bankams dėl sugadintų įrenginių, vėliau į gaują įsitraukęs G. Kocys buvo teisiamas tik už dviejų bankomatų plėšimus. Pasodintas 3 metams, jis atsėdėjo maždaug dvejus ir buvo paleistas lygtinai.
Turint tik tiek informacijos suimti įtariamąjį buvo beprasmiška, tad kriminalistai ėmė G. Kocį sekti ir rinkti apie jį informaciją.
Šovė į pakaušį
Tačiau kriminalistams jau rūpėjo ne tie, o daug ankstesni metai – 2002-ieji, kai G. Kocys viename Mažeikių naktiniame klube dirbo apsaugininku. Kaip tik tuo laiku jam iš Vokietijos ir skambindavo Darius Kazimieras. Pareigūnai išsiaiškino, kad tuo metu G. Kocys turėjo artimą draugę, tačiau darbe buvo užmezgęs meilės romaną ir su barmene Inga J. Apklausiama ši moteris išsigando, kad gali būti apkaltinta kaip žudiko bendrininkė, ir pareigūnams labai daug ką papasakojo. Parodymus davė ir Gražvydo draugas iš Klaipėdos laikų Arūnas Gedvilas.
Šitaip pamažu buvo sudėlioti visi taškai Dariaus Kazimiero Šaulio nužudyme. Paaiškėjo, kad Darius Kazimieras, skambindamas iš Vokietijos G. Kociui, su juo kalbėjosi ne tik apie Dalių, bet ir paprašė jo, kad atvažiuotų į Vilniaus oro uostą ir parskridusį jį parvežtų pas motiną į Mažeikius. G. Kocys, paslaugiai važiuodamas į Vilnių, kartu pasikvietė ir savo meilužę Ingą.
Taigi rugpjūčio 22-osios popietę Vilniaus oro uoste G. Kocys su Inga į savo automobilį „VW Passat“ įsisodino parskridusį Darių Kazimierą. Pakeliui trijulė pavakarieniavo kavinėje. Vėliau, Mažeikių rajone pasukus į vieškelį, G. Kocys apsimetė pavargęs ir paprašė svečio pakeisti jį prie vairo. Neįtardamas klastos Darius Kazimieras sutiko, tad G. Kocys su meiluže įsitaisė ant galinės sėdynės. Žvyrkelyje, pravažiavus apie 700 metrų nuo Račalių gyvenvietės Mažeikių miesto link, G. Kocys staiga išsitraukė pistoletą ir po akimirkos, Ingai nespėjus nė aiktelėti, šovė vairuojančiam Dariui Kazimierui į pakaušį. Tada čiupo už vairo ir sėkmingai sustabdė nebevaldoma tapusią mašiną.
Išlipęs G. Kocys lavoną nutempė į bagažinę. Paskambinęs savo bičiuliui Giedriui N., žudikas paprašė jo skubiai atvažiuoti „dėl vieno reikalo“ ir ilgai aiškino, kaip tamsoje rasti jį prie nuošalių fermų. Kai atvažiavęs Giedrius išgirdo, koks darbas jo laukia, išsigando. Griežtai pareiškęs, jog nesivels į svetimas žmogžudystes, jis nuvažiavo, nepaisydamas, kad supykęs G. Kocys jį iškeikė ir išvadino bailiu.
Paliktas G. Kocys pavažiavo prie kažkokio miškelio su kūdra ir pats iškasė duobę. Pasak Ingos, lavoną jis užkasė kažkodėl numovęs batus ir išvėręs iš kelnių diržą.
Įrodymų pakako
Vėl automobiliui pasukus Mažeikių link, žudikas prigrasino meilužę tylėti – antraip esą ir jai panašiai baigsis. O jei esą ir nenukeliausianti į aną pasaulį, tai būsianti pripažinta nusikaltimo bendrininke ir ilgam sėsianti už grotų.
Duobė, kurioje buvo palaidotas Darius Kazimieras, galėjo būti iškasta kažkur Židikų apylinkėse. Kriminalistai ne vieną dieną ieškojo to prie kūdros esančio kapo, tačiau surasti taip ir nepavyko. Dariaus Kazimiero motina, jautusi, kad sūnus nužudytas, ir kreipusis dėl paieškos į policiją, vėliau numirė, taip ir nesužinojusi apie savo atžalos likimą.
Teisme G. Kocys neprisipažino žudęs. Jis sakė tuokart netgi nevežęs savo draugo iš Vilniaus oro uosto, nes pavėlavęs atvažiuoti, todėl Darius, jo nesulaukęs, išvykęs su kažkuo kitu. O dėl Ingos G. Kocys tikino, kad ši jį tik apkalbėjusi – gal iš pavydo, gal dėl kitų priežasčių.
Vis dėlto teismas turėjo ir kitų įrodymų, kurie sutapo su liudininkų parodymais. Pavyzdžiui, ekspertai, nors ir po kelerių metų apžiūrėję bei ištyrę G. Kocio automobilį „VW Passat“, rado jame kraujo dėmių – kraujo išsitaškymo pobūdis buvo toks, kaip po šūvio į galvą.
„Auksinė adata“
Kitą dieną po nužudymo G. Kocys, lydimas tos pačios Ingos, atvažiavo į Klaipėdą pasitikti iš Kylio (Vokietija) sugrįžtančio Daliaus Švažo. To paties, kurį, vokiečių operatyvininkų duomenimis, G. Kocys turėjo nužudyti.
Prieš tai G. Kocys telefonu paprašė klaipėdiečio Arūno Gedvilo, kad šis surastų aguonų nuoviro –nupirktų „auksinę adatą vienam ožiui“. Arūnas žinojo, kad ožiais vadinami policijos informatoriai ar operatyvininkų šnipai, o „auksinė adata“ – ne kas kitas, o mirtina narkotikų injekcija. Tad įtaręs, jog kvaišalai gali būti panaudoti piktiems kėslams, Arūnas čigonų, iš kurių pirko tuos narkotikus, paprašė, kad šie aguonų nuovirą atskiestų ir jis būtų ne tokio stipraus poveikio.
Pavakare iš Vokietijos atplaukė keltas, o iš jo išriedėjo BMW 735, vairuojamas Daliaus. Prie uosto jo laukė G. Kocys, Inga ir Arūnas. Trumpai šnektelėjusi kompanija sėdo į automobilius ir pasuko Mažeikių link. Kad Daliui būtų nenuobodu vienam važiuoti, į jo mašiną kartu įsėdo Inga, o su G. Kociu važiavo Arūnas.
Apie pusę devynių, dar neprivažiavus Platelių (Plungės r.), G. Kocys, važiavęs iš paskos, pamirksėjo savo draugui automobilio šviesomis, kad sustotų. Kai sustoję vyrai išlipo, G. Kocys iškart staiga trenkė Daliui per galvą ir, pagrasinęs pistoletu bei nurodęs tylėti, įsitempė jį į savo automobilį. Išsigandęs Dalius prašė nežudyti, tačiau G. Kocys aukos nesiklausė. Jis liepė Arūnui kuo greičiau sušvirkšti narkotikus. Šis taip ir padarė. Dalius, dar kiek paspurdėjęs, netrukus prarado sąmonę.
Pabėgo... lavonas
Vyrai tuoj sėdo prie automobilių vairų ir leidosi į kelią... Staiga nutiko tai, ko G. Kocys nebuvo suplanavęs – baigėsi iš Vokietijos atriedėjusio automobilio degalai. Nusikeikęs G. Kocys susirado bagažinėje bakelį ir, meilužei bei Arūnui nurodęs palaukti, tamsoje nupėdino iki artimiausios degalinės nupirkti kelis litrus degalų.
Būgštaudami, kad Dalius jau miręs nuo narkotikų, Inga ir Arūnas nebenorėjo sėdėti šalia lavono, todėl laukti grįžtančio G. Kocio jie įsitaisė kitame automobilyje. O grįžęs G. Kocys pamatė, kad „lavono“ ... nebėra, todėl įsiutęs puolė šaukti ant savo bendrų ir metėsi ieškoti pabėgusio Daliaus. Tačiau šį vyrą buvo paslėpusi tamsa... Vėliau Dalius pasakojo, jog jis, atgavęs sąmonę ir išlipęs iš mašinos, nubėgo apie šimtą metrų ir, pasislėpęs krūmuose, matė iš įniršio siautėjantį G. Kocį. Pastarasis iš tikro ilgokai keikėsi ir krimtosi, kad nesiryžo iš karto pribaigti Dalių, vos tas apalpo nuo narkotikų.
Kiek aprimęs G. Kocys savo automobiliu parvežė Arūną į Klaipėdą. Po to jis telefonu susisiekė su Vokietijoje gyvenančiu savo sėbru, ir šis pasakė, kad Dalius automobiliu į Lietuvą vežė 15 000 eurų, kurie turėtų būti paslėpti automobilyje, po signalizacijos gaubtu. Grižęs prie minėto automobilio, šiuos pinigus G. Kocys surado, o pasišalindamas kruopščiai nuvalė savo pirštų atspaudus nuo to automobilio vairo, rankenėlių, prietaisų skydelio.
Kitokia nuomonė
Nei dėl šio apiplėšimo, nei dėl pasikėsinimo nužudyti D. Švažas į policiją nesikreipė. Tačiau per ikiteisminį tyrimą G. Kociui buvo pateikti kaltinimai dėl pasikėsinimo nužudyti. Visgi Šiaulių teismas tai įrodančių faktų neaptiko, ir G. Kocys liko apkaltintas tik dėl plėšimo.
Buvo konstatuota, kad G. Kocys turėjo pakankamai laiko nužudyti Dalių, tačiau to nepadarė – tik apiplėšė šį savo pažįstamąjį. Per ikiteisminį tyrimą kaltinimai dėl pasikėsinimo nužudyti buvo pateikti ir Arūnui Gedvilui, tačiau teismas ir jį išteisino, nes pritrūko kaltės įrodymų. Teismo nuomone, šį klaipėdietį buvo galima nubausti nebent už nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau tam reikėjo nukentėjusiojo skundo, o Dalius rašyti pareiškimą policijai griežtai atsisakė. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija į šiuos faktus jau pažiūrėjo kitaip ir G. Kocių pripažino kaltu ir šiame epizode ir pridėjo dar 7 metus nelaisvės.
Žilvinas VIZGIRDA
