Nesulaukę teisingumo Lietuvoje ir galutinai praradę viltį arba pasipiktinę tuo, kad valstybė pažeidžia jų konstitucines teises, kai kurie Lietuvos piliečiai kreipiasi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT), esantį Strasbūre. Iki šių metų sausio vidurio EŽTT buvo priėmęs 72 sprendimus dėl bylos esmės (iš jų 63 sprendimuose nustatytas bent vienas Konvencijos pažeidimas, o devyniuose pažeidimų nenustatyta).
Nesugebėjo apsaugoti
Šiomis dienomis Strasbūro teismas priėmė galutinį ir nepalankų Lietuvai sprendimą dėl atvejo, kai 2000 metų rugpjūtį Pravieniškių 1-uosiuose pataisos namuose buvo sumuštas ir dėl sužalojimų mirė nuteistasis Arūnas Česnulevičius.
Šio nuteistojo tėvas Petras Česnulevičius EŽT teismui parašė skundą, kad įkalinimo įstaiga neužtikrinusi jo sūnaus saugumo kalinimo metu, o valstybės institucijos neatlikusios veiksmingo jo sūnaus nužudymo aplinkybių tyrimo ir nenustačiusios kaltų asmenų. Mat šią bylą išnagrinėję Lietuvos teismai nenustatė, kad pataisos namų pareigūnų veiksmai (ar neveikimas) būtų turėję įtakos A. Česnulevičiaus mirčiai, nemanė, jog pastarieji galėjo apsaugoti nuteistąjį nuo smurto.
Na, o Česnulevičiaus bylą prieš Lietuvą išnagrinėjęs EŽŽT priminė, kad valstybė privalo imtis prevencinių priemonių apsaugoti asmenis, kad prieš juos nebūtų padaryta nusikalstama veika, ir savo sprendime konstatavo, kad mūsų šalis pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnį, garantuojantį teisę į gyvybę. EŽŽT nusprendė, kad A. Česnulevičiui nebuvo užtikrinta saugi aplinka – pareigūnai nesugebėjo nustatyti, užkirsti kelio ir suvaldyti smurto tarp nuteistųjų, skubiai ir veiksmingai imtis priemonių.
Pareiškėjui P. Česnulevičiui buvo priteista 30 000 eurų neturtinei žalai ir 3350 eurų turtinei žalai atlyginti, taip pat 770 eurų už patirtas teisines išlaidas.
A. Česnulevičius su dar 4 bendrininkais buvo nuteistas kalėti 8 metus už tai, kad 1999 metais Vilniuje pagrobė iš klubo einančią merginą, uždarė ją Pasvalio rajone, nuošalioje sodyboje, o iš pagrobtos merginos motinos pareikalavo 50 000 JAV dolerių išpirkos.
Apie konfliktus nepasakoja
Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (po reorganizacijos į jų sudėtį įtraukti ir buvę Pravieniškių 1-ieji pataisos namai) tebedirbantys ir buvusį kalinį menantys darbuotojai tvirtina, jog negalima teigti, kad A. Česnulevičiui nebuvo suteikta medicinos pagalba. Po sumušimo jis buvo nuvestas į sveikatos priežiūros tarnybą, apžiūrėtas medikų. Jam buvo pasiūlyta gultis į stacionarą, tačiau A. Česnulevičius atsisakė. „Ir apie sužalojimą jis kalbėjo abstrakčiai, teigė, kad nežino, kas jį galėjo sumušti ir dėl kokių priežasčių“, – prisiminė pareigūnai.
Viena iš galimų priežasčių, kodėl sunku išvengti smurto tarp nuteistųjų – jie būna apgyvendinti dideliuose lokaliniuose sektoriuose, dešimtimis viename kambaryje. Kilus kivirčui, kaliniai neretai aiškinasi santykius kumščiais, o kartais – ir visokiais įrankiais.
Tokius atvejus pataisos namų darbuotojai stengiasi išsiaiškinti, bando besipykstančias puses sutaikyti gražiuoju. Jei nepavyksta, nuteistieji išskiriami į atskirus lokalinius sektorius ar net į atskiras įstaigas.
„Problema ta, kad nuteistieji nėra linkę pasakoti apie tarpusavio santykius su kitais nuteistaisiais, – sako Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktorius Virginijus Ceslevičius. – Pastebėję nuteistąjį su galimo smurto žymėmis, visada apklausiame, siekiame išsiaiškinti, ar tai buvo konfliktas, ar trauma. Esant įtarimams, kad nuteistasis skriaudžiamas kitų, pradedamas ikiteisminis tyrimas pagal galimą faktą, neatsižvelgiant į nuteistojo parodymus“.
Kaip žinia, nuteistieji retai kada skundžiasi pareigūnams dėl nuolatinio terorizavimo, smurto ar reketo, nes bijo būti apšaukti „ožiais“ ir susilaukti dar didesnio įniršio.
Kamerų sistema
Pataisos namų darbuotojai tvirtina, jog niekada nebūna vienintelės ir menkos priežasties, kodėl nuteistieji tarpusavyje nesutaria. Dažnai tai būna susiję su dar laisvėje kilusiais tarpusavio nesutarimais. Pasitaiko, kad susipykstama ir tardymo izoliatoriuje, o vėliau konfliktas perkeliamas į pataisos namus. Be to, ne kiekvienas nuteistasis sugeba už save pakovoti, nesileisti skriaudžiamas, o tokie asmenys paprastai dažniausiai ir terorizuojami.
Pernai didžiausioje Lietuvos įkalinimo įstaigoje – Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje – dėl nuteistųjų smurto prieš kitus asmenis buvo pradėta 13 ikiteisminių tyrimų.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatyta, kad nuteistasis gali būti perkeltas į kitus pataisos namus dėl sveikatos būklės arba dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių jį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje.
Bausmių vykdymo priežiūros pareigūnai tvirtina, jog kalinimo sąlygos ir nuteistųjų izoliavimas yra vieni svarbiausių veiksnių, kurie lemia nuteistųjų elgesį atliekant bausmę. Europos įkalinimo įstaigose įrengta kamerų sistema, o tai padeda užkardyti galimus konfliktus dar jiems neatsiradus, todėl ir Lietuvoje perėjus prie kamerų sistemos įkalinimo įstaigose žymiai sumažėtų konfliktų tarp nuteistųjų. Kol kas kamerų sistema Lietuvoje taikoma tik nuteistiesiems iki gyvos galvos – Lukiškių kalėjimo kamerose jie gyvena po vieną, o jeigu pageidauja, leidžiama gyventi dviese.
Teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus teigimu, yra numatytas projektas ir sudarytas planas, kurio laikantis pamažu būtų pasiekta, kad apie 60 proc. visų įkalintų asmenų gyventų vienutėse.
TIK FAKTAI:
Dar 2000-aisiais bylą prieš Lietuvą laimėjo.nuteistasis Juozas Valašinas, kuris nuo 1993 metų už šaunamųjų ginklų grobimą, laikymą ir pardavimą kalėjo Pravieniškių kolonijoje. Teismas jam buvo paskyręs 9 metų laisvės atėmimo bausmę. Už drausmines nuobaudas J. Valašinas buvo perteistas, režimas jam pakeistas į griežtesnį. Perkeltas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, J. Valašinas ten praleido 3 metus, po to buvo grąžintas į Pravieniškes.
EŽT teismui nuteistasis J. Valašinas pasiskundė dėl to, kad su juo neva buvę susidorota dėl pokalbių su 1995 metais kolonijoje apsilankiusiu Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos nariu G. Frunda. Taip pat J. Valašinas išdėstė savo argumentus teismui, kaip jam neva tyčia blogintos gyvenimo sąlygos.
Išnagrinėjęs J. Valašino skundą, EŽTT nustatė, jog pažeisti du Konvencijos straipsniai – 3-iasis, kuriuo uždrausti kankinimai, ir 8-asis, garantuojantis teisę į privataus gyvenimo gerbimą (mat buvo cenzūruojami nuteistojo laiškai). J. Valašinui buvo priteista 6000 litų neturtinei žalai atlyginti, taip pat beveik 1700 litų papildomiems bylinėjimosi kaštams ir išlaidoms padengti (teismas apmokėjo dalį pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų).
2002 metais bylą prieš Lietuvą laimėjo dar vienas nuteistasis – Alvydas Puzinas. Jis savo pareiškime EŽTT nurodė, jog pažeistas 8-asis Konvencijos straipsnis, kadangi jam kalint Vilniaus pataisos kolonijoje (joje bausmes atlieka pareigūnai) jam adresuoti laiškai būdavę atplėšiami jam nesant ir cenzūruojami. Išnagrinėję bylą EŽTT teisėjai vienbalsiai nutarė, jog buvo pažeista teisė į privataus gyvenimo gerbimą, ir priteisė A. Puzinui 300 eurų (1035 litus) neturtinei žalai atlyginti.
Dar vienas buvęs kalinys – vilnietis Baltarusių jaunimo sąjungos pirmininkas Valerijus Savenkovas – 2008 metais taip pat laimėjo bylą prieš Lietuvą. 2000-ųjų spalį Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas V. Savenkovą pripažino kaltu dėl plėšimo, neteisėto šaudmenų laikymo, užpuolimo ir pasikėsinimo pabėgti iš sulaikymo vietos. Jam buvo paskirta 5 metai ir 10 mėnesių laisvės atėmimo su turto konfiskavimu. Apskundus nuosprendį aukštesnėms instancijoms, V. Savenkovui buvo panaikintas turto konfiskavimas, o bausmė liko tokia pati.
Nuteistasis V. Savenkovas EŽT teismui apskundė kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas ir tai, kad jo laiškai buvo cenzūruojami. EŽTT nutarė, jog sąlygos, kuriomis V. Savenkovas buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje, prilygo kankinimui ir žmogaus orumą žeminančiam elgesiui. Be to, buvo nustatytas ir teisės į susirašinėjimo slaptumo gerbimą pažeidimas. Pareiškėjui buvo priteista šiek tiek daugiau kaip 17 000 litų neturtinei žalai atlyginti ir 1725 litų bylinėjimosi kaštams padengti.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
