Buvęs kaunietis Juozas Maksimavičius (48 m.) Lukiškių kalėjime bausmę atlieka nuo 1993-ųjų pabaigos. Žmogus iki šiol nenuleidžia rankų ir ieško atsakymų, kodėl už vieną gyvybę jam buvo skirtas įkalinimas iki gyvos galvos.
Už tai, kad 1992 metų gruodį nušovė Karagandos metalurgijos kombinato generalinį direktorių Aleksandrą Svičinskį, J. Maksimavičiui buvo paskirta išimtinė – mirties bausmė, kuri 1995 metais pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos. Pasak nuteistojo, direktorių tenorėjęs pagąsdinti – mat su nušautuoju siejo verslo reikalai: A. Svičinskis ne tik negrąžino automobiliams pirkti paimtų 50 000 rublių, bet ir ėmė tyčiotis. J. Maksimavičius prisipažįsta, jog visada nepakentė nesąžiningų, neišmanėlių, veltui laiką švaistančių žmonių, todėl ir „užvirė“ širdis, kai direktorius netesėjo žodžio. Iki šiol nuteistasis negali susitaikyti su jam paskelbtu nuosprendžiu.
„Byla buvo politizuota, – sakė J. Maksimavičius, kai su žurnaliste susitiko Lukiškių kalėjime. – Nieko nedaryčiau ir bausmę ramiai priimčiau, jei visiems už tokį patį nusikaltimą būtų skiriama tokia pati bausmė...“
– Įsigaliojus naujajam BK, kai kurių nuteistųjų iki gyvos galvos bylos buvo peržiūrėtos. Štai I. Achremovui bausmė buvo sutrumpinta iki 25 metų nelaisvės. Ar žinote motyvus, kodėl jums nebuvo pakeistas nuosprendis?
– Niekas nieko neaiškino – nuteistas ir tylėk. Mano byla buvo nagrinėjama Aukščiausiajame teisme, kur ponas Dievas buvo Vytautas Greičius (V. Greičius tuo metu dirbo teisėju LAT Baudžiamųjų bylų skyriuje). Vėliau, kai rašiau skundus, V. Greičius tapo AT pirmininku, Teisėjų Tarybos pirmininku – Dievas Tėvas trijuose asmenyse, tad vis sulaukdavau atsakymų, kuriuose buvo nurodoma, kad arba „byla ne pas mus“, arba „byla nerandama.“ Apygarda rodė į apeliacinį, apeliacinis teismas rodė į Aukščiausąjį, o Aukščiausiasis – į apeliacinį... Niekas nedrįso imtis mano bylos. Suprantu, kad jei mano veiksmai grėstų valstybės saugumui, tai gal tuomet aš ir būčiau pavojingas. Bet tokios formuluotės mano byloje nėra. Ir jokiai valstybei aš pavojaus nekeliu...Tai kam reikalingi tokie kvaili atsirašinėjimai?
– Tai nuleidote rankas?..
– Siūlote apsimesti kvailiu, rašyti ir prašyti? Juk manęs niekas nenori girdėti! Mano situacija yra tokia, kaip ne kartą sakė teisės autoritetas profesorius Vytautas Nekrašas: 1993 metais buvo vykdomas ne teisingumas, o teisingumo parodija.
Dar vienas aspektas: maždaug apie 1996-uosius Lukiškėse lankėsi delegacija iš Teisingumo ministerijos. Išgirdęs mano pavardę vienas tos delegacijos narys man pasakė: „Vyreli, nebūtum kišęsis į politiką, nebūtum tiek gavęs“... Po kelerių metų kitas čia apsilankęs valstybės vyras man pasakė tą patį: „Jei politikai nebūtų darę spaudimo, tu tiek ilgai nesėdėtum“... Sutapimas? Du skirtingi žmonės man pasako tą patį?..
Juk kai mane teisė 1993 metais, nuosprendį sušaudyti priėmė vienas teisėjas be teisės nuosprendį apskųsti. Po kelių mėnesių atsirado jau kelių pakopų teismai ir trijų teisėjų kolegija. Tačiau man tai negaliojo. Tokių kaip aš, nuteistų už vieną žmogžudystę sušaudyti, yra 5. Nereikia visų bylų peržiūrėti – tereikia tik tų kelių, kad absurdas, kuris tęsiasi iki šios dienos, pagaliau būtų nutrauktas.
– Suprantu, jog jaučiatės nepelnytai gavęs tokią bausmę...
– Jei visiems vienodai būtų skiriamos bausmės, nieko, nei pusės žodžio neskyčiau. Tačiau aš negyvenu kažkokiam uždaram katile ir girdžiu, matau, kas vyksta aplinkui... Kai girdi, jog už 2 žmogžudystes bausmė skiriama daug trumpesnė, tai nesupranti, kas darosi. Ar tai nauja teismų suformuota praktika? Ar dar kas nors?.. Gal tą, kuris priima tokius sprendimus galima pavadinti teisiniu maniaku?
Ir apie kokią viltį galima kalbėti? Vieni sako, reikia peržiūrėti bausmių vykdymo įstatymą, po metų jau kalbama, kad lygtinis paleidimas – gerai, bet tik ne tiems, kurie nuteisti iki gyvos galvos.
Dabar sklando kalbos, kad galbūt galima paleisti lygtinai nuteistuosius iki gyvos galvos po 35 metų. Kas atsitiko su žmogumi, kad jis, išėjęs iš valdiškos įstaigos (turima galvoje buvęs teisingumo ministerijos viceministras Gintaras Švedas – aut. past.), staiga pakeitė nuomonę. Gal kas ypatingo Lietuvoje atsitiko ar per galvą kas žmogui trenkė? Juk būdamas viceministru kalbėjo apie 20-25 metų trukmę.
Šaukiama, kad lygiuojamės į kitas Europos šalis. Kurioje šalyje lygtinis paleidimas numatytas po tiek metų? Yra šalių, kur numatytas lygtinis paleidimas po 25 metų, bet tik teroristams ir nužudžiusiems pareigūnus. Gal Lietuvoje yra teroristinės organizacijos? O aš – teroristas?
– Tačiau dalis žmonių vis garsiau kalba apie tai, jog reikia sugrąžinti mirties bausmę...
– Gerai, tuomet jiems duokite ginklą į rankas ir tegu jie patys tą mirties bausmę įvykdo... Kažin, ar tada jie taip kalbės. Kai tai daroma kitų rankomis, bepigu rėkti... Jei nori mirties bausmės, būk pasiruošęs ją ir vykdyti...
– Bet jei jūsų artimą kas nors nužudytų, vargu ar taip kalbėtumėte...
– Sudėtinga pasakyti, kas būtų, jeigu būtų... Aš manau, kad žmonės įsiutę dėl prasto gyvenimo. Jų supratimu, tie 8000 kalinių kalčiausi už viską, kas dedasi Lietuvoje. Bet suskaičiuokit tuos materialinius nuostolius, kuriuos jie padarė, tai vargu, ar atstos tuos nuostolius, kuriuos padarė visokie lementauskai ir kiti valdininkai, nustekenę šalį?
– Atidžiai sekate visus įvykius šalyje ir svetur?
– Taip, po darbo daug skaitau, žiūriu žinias, domiuosi įvairias dalykais. Ir daug kas piktina. Kartais girdžiu tvirtinama, kad tas ar anas nepasiruošęs gyventi laisvėje, tad negalima jo paleisti anksčiau laiko. Įkalinimo įstaigos – nusikaltėlių kalvė... Tai gal mums diplomus išduos, jei tą „kalvę“ mes baigiame?
Girdžiu per televiziją reklamą: pataisos darbų kolonijas pervadino į pataisos namus, kad... nepažeistų žmogaus orumo! Asilą pavadino žirafa ir dar džiaugiasi, kad turi Lietuvoje egzotišką gyvūną! Ir kas sugalvoja tokias nesąmones?!
– Turite teisę prašytis į Pravieniškėse esančią zoną. Žinau, kad nesiprašote. Kodėl?
– O ką ten veikti? Darbo ten niekas neduoda. Pareigūnai iš Kalėjimų departamento tvirtina, kad tai ne jų reikalas, tai – Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos vadų reikalas. O pastarieji tvirtina, jog dėl kelių žmonių jie neturi galimybės sukurti atskiros darbo zonos (pagal Bausmių vykdymo įstatymą nuteistieji iki gyvos galvos turi būti laikomi atskiroje zonoje, taip pat dirbti – aut. past.). Įdomiausia, kad čia, Lukiškėse, mums leidžiama dirbti su įrankiais, o ten – negalima. Manau, tik noro reikia, bet niekas nesuinteresuotas.
Čia bent jau dirbti galiu ir užsidirbti. Nuo pat pradžių nesėdėjau sudėjęs rankų. Šiaip taip išsiprašiau, kad duotų siuvimo mašiną ir leistų kameroje siūti. Iš pradžių visi purtėsi – negalima, tačiau kai viršininku tapo Aleksandras Davidonis, pagaliau leido. Gavau tokią surūdijusią siuvimo mašiną, susitvarkiau ją ir pats kirpau, pats siuvau marškinius, darbinius ir kitokius rūbus.
Nuo 2002-ųjų gavau darbą medžio apdirbimo ceche. Mano 8 žmonių brigada daro inkilus, lesyklas, kitus panašius gaminius. Visi jie iškeliauja į Olandiją, Angliją ir Daniją. Anksčiau teko daryti narvelius triušiukams – vokiečiai buvo užsakę.
Žinot, kartais žmogus įsivaizduojamas kitoks nei jis iš tikrųjų yra. Ir aš, kai pradėjau dirbti, juk niekam jokių problemų nesukėliau. O iš pradžių galvota, matyt, kitaip...
O be darbo neištverčiau. Nors yra ir tokių, kurie gali per dienų dienas nieko neveikti, tik kompiuteriu žaisti. Manęs tokie virtualūs dalykai nedomina – negaliu sėdėti per dienas išvarvėjusiom akim ir kažkokius „balvoniukus“ stumdyti... Suprasčiau, jei kompiuteriu būtų kuriamos kažkokios programos...
– Liko pora metų ir galėsite prašyti Malonės...
Reikia dar iki to išgyventi ir manęs tai visai neguodžia. Šiuo metu jau turiu visus dokumentus dėl to, kad Lietuvoje nėra lygtinio paleidimo ir norėčiau, kad koks nors advokatas pagelbėtų juridiškai juos įforminti ir surašyti skundą į Žmogaus Teisių Teismą. Kito kelio nematau. Labai prašyčiau, kad koks nors advokatas apsiimtų padėti.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
