Per atvirą pokalbį su tv3.lt žurnalistu nuteistasis atskleidė gyvenimo Vilniaus pataisos namuose užkulisius. O į klausimą, ar tik atsidūręs už grotų žmogus supranta, kiek iš tikrųjų yra verta laisvė, S. Kerušauskas atsakė trumpai ir konkrečiai: „Taip, tikrai taip!“
- Ką padarėte, kad atsidūrėte už grotų?
- Prieš tai buvau nuteistas, o atlikęs bausmę išėjau į laisvę ir apie darbus nieko negalvojau. Netrukus sulaukiau pasiūlymo, atidarėme įmonę, kurios reikaluose mažai ką supratau. Ir po to taip jau nutiko. Teko atsakyti už tai, sulaukiau bausmės.
- Už ką buvote teistas pirmą kartą?
- Už turto prievartavimą.
- Papasakokite trumpai apie save ir savo šeimą.
- Esu kilęs iš Klaipėdos, man 42 metai. Esu išsiskyręs. Turiu 9 metų dukrytę. Ji man suteikia stiprybės. Jaučiu, kad mano viltys ištrūkti į laisvę anksčiau laiko išsipildys ir netrukus galėsiu ją pamatyti.
- Kas sunkiausia būnant įkalinimo įstaigoje?
- Sunkiausia, kad esi atribotas nuo savo artimųjų. Nuolat sukasi mintys visokios, prisigalvoji įvairių dalykų. Ypač buvo sunku pradžioje, kol nebuvau pasirinkęs krikščioniško gyvenimo būdo. Slėgė darbo trūkumas, neturėjau, ką veikti. Jaučiau, kad smunku žemyn, degraduoju ir tai mane gąsdino. Bandžiau sportuoti, bet vien tas man nepadėjo. Norėjau gitara išmokti groti. Pritrūko užsispyrimo. Iš pradžių Vilniaus pataisos namuose dirbau keliuose darbuose. Vėliau jų nebeliko.
- Ką galima dirbti pataisos namuose?
- Galima dirbti su medžiu. Pjaustyti, ruošti plokštes. Dar atveža konteinerius su varžtais. Juos reikia supakuoti, surūšiuoti, pasverti. Tik tokie darbai.
- Kiek mokama už tokį darbą?
- Labai mažai. Galutiniame taške žmogus gauna labai nedaug. Artimas draugas dirba su varžtais. Jis į rankas per mėnesį gauna tik 40 eurų. Iš viso sumoka 130 eurų, bet dalis nubyra antstoliams, dalis pataisos namų biudžetui, o jam lieka tik tie 40 eurų.
- Kur galite išleisti pinigus pataisos namuose?
- Turime galimybę kartą per savaitę apsipirkti parduotuvėje. Esame paskirstyti būriais, tai kiekviena diena skirta atskiram būriui. Anksčiau buvo neribojama suma, kurią galima išleisti parduotuvėje. Ten galima įsigyti kruopų, makaronų, kiaušinių, sūrių, dešrelių, lašinių, konservų. Tokie pagrindiniai maisto produktai.
Bet kainos yra neadekvačios. Juk turime televizorius ir matome, kiek kas kainuoja. Tai čia palyginus yra koks 20-30 proc. antkainis. Pikta dėl to. Mes negalime nueiti į bet kurią parduotuvę, tik į šią. Todėl esi priverstas permokėti. Ir kai tu ten apsiperki mėnesių mėnesius, metų metus, tai susidaro nemenka suma.
- Kokia situacija yra su jūsų šeima?
- Išsiskyriau dar būdamas laisvėje. Taip jau nutiko, dėl mano kaltės. Su Klaipėdoje gyvenančia dukryte nesimatau, nes ji dar nežino, kad esu čia. Jai pasakėme, kad dirbu Vilniuje. Manęs dukrytė vis klausia, kada atvažiuosiu, todėl buvo minčių pasakyti, kur esu. Bet kol kas nusprendėme to nedaryti. Tad su dukryte pasikalbame tik telefonu. Labai laukia, pasiilgo. Vis klausia, kada atvažiuosiu. Širdį suspaudžia. Nenoriu, kad pradėtų galvoti, jog ji man nereikalinga. Labai ją myliu. O čia tarp sienų jautiesi bejėgis.
- Bet liko dar penkeri metai...
- Yra galimybė išeiti į laisvę anksčiau laiko. Arba bent jau pakeisti įkalinimo sąlygas. Šiemet turiu vilčių, kad būsiu perkeltas į lengvesnį režimą. Čia gali pakliūti į lengvą grupę, o iš ten tave gali perkelti į Pravieniškių atvirą koloniją. Ten savaitgaliais gali išvažiuoti susitikti su artimaisiais. Nes tu savo elgesiu įrodai, kad pasitaisei.
- Neturite prasižengimų per šį penkerių metų laikotarpį?
- Ne, nė vieno. Tad labai laukiu, koks šį mėnesį bus sprendimas. Bausmės gal ir nesutrumpins, bet bent jau gal palengvins kalinimo sąlygos.
- Ar žmona leis jums matytis su dukra?
- Taip, žinoma, kad leis. Ji visada leidžia pasikalbėti su dukryte. Nesudaro jokių kliūčių.
- Papasakokite, kaip šioje įkalinimo įstaigoje sutinkamos gražiausios metų šventės?
- Mes kambaryje esame įsikūrę keturiese. Bet šventes sutinkame kartu su kitais tame pačiame aukšte gyvenančiais nuteistaisiais. Šiemet pasiruošėme stalą, nebuvo jokio alkoholio, tik saldumynai – meduoliai, tortas. Ir tiek.
- Tai gal bent vaikiško šampano turėjote, kol dar jo neuždraudė?
- Ne, neprireikė (juokiasi – aut. past.). Apsiribojome arbata, kava ir saldžiu stalu. Vienas kitam palinkėjom, kad šiuos metu galėtume sutikti laisvėje.
- Ar čia kali žmonės tik padarę lengvesnius nusikaltimus?
- Tikrai ne. Čia yra ir tokių, kurie nuteisti už žmogžudystes, kurie sulaukę 20 metų bausmių. Visi kartu atlieka paskirtas bausmes.
- Kaip manote, ar įkalinimo įstaiga gali pataisyti žmogų?
- Daugeliu atveju čia yra sunku pasikeisti. Džiaugiuosi, kad būdamas čia atradau bažnyčią. Ji suteikė man jėgų, gerų minčių. Apie gražius dalykus kalėjime retai kas išdrįsta kalbėti, nes labai greitai lieki įskaudintas. Jeigu atsiveri, tai prieš patį tave panaudos.
- Ar pataisos namuose galioja filmuose įprastai matomos nuteistųjų sukurtos taisyklės?
- Yra visko. Vieni gyvena iš išskaičiavimo, žiūri, kaip kokį silpnesnį prispausti, pasinaudoti juo. Visi gyvena ieškodami naudos.
- Ar yra pasiskirstymas grupėmis?
- Dabar jau nebe. Anksčiau gal labiau tas jausdavosi. Formuodavosi grupuotės – lietuviai, rusai, dar kažkas. Dabar visi nori greičiau į laisvę išeiti ir į konfliktus nesivelia. Pasikeitė situacija.
- Kas dar jūsų netenkina kalbant apie įkalinimo sąlygas?
- Dušų nėra. Vos kartą per savaitę leidžia išsimaudyti. Per vieną kartą už visą savaitę juk neprisimaudysi? Leistų bent kiekvieną dieną po kelias valandas.
Kitas dalykas – dėl pasimatymų su artimaisiais. Šiuo metu turime vieną pasimatymą per du mėnesius. Užsienyje daug laisviau į tai žiūrimą.
Taip pat norisi, kad mus labiau integruotų į laisvę. Pavyzdžiui, su pareigūnu leistų pasivaikščioti už pataisos namų sienų. Dabar esame izoliuoti. Net kai mane vežė konvojus į teismą, jaučiau tą lengvesnį orą. Visai kiti jausmai užplūdo.
- Sutinkate, kad tik atsidūręs už grotų žmogus supranta, kiek iš tikrųjų yra verta laisvė?
- Taip, tikrai taip.
- Kas jus aplanko pataisos namuose?
- Mane lanko krikšto sūnus, draugas. Mama pensininkė, gyvena Klaipėdoje, jai per sunku atvykti.
- Ar nebijote, kad teistumai bus tuo pagaliu į ratus, kai išeisite į laisvę?
- Lengva tikrai nebus. Mes neturime galimybės būdami čia visuomenei parodyti, kad keičiamės į gerąją pusę. Todėl dažnai iš įkalinimo įstaigų išėję asmenys sulaukia priešiškų reakcijų ir, savo pačių nelaimei, vėl daro nusikaltimus. Toks uždaras ratas. Todėl reikia dirbti su žmogumi tik patekusiu į įkalinimo įstaigą. Nelaikyti jo be darbo, kas vėliau skaudžiai atsiliepia. Niekas negalvoja, kaip mus integruoti, dažniau siekia tik apriboti.
- Kokie bus jūsų pirmi žingsniai atsidūrus laisvėje?
- Pirmiausia, ieškosiu normalaus darbo. Tokio, kad jausčiausi, jog uždirbęs pinigų galiu išgyventi. Ir nereikės galvoti apie kažkokius nusukinėjimus ir panašius dalykus. Užtektų uždirbti 600-700 eurų. Nors profesijos neturiu, esu imlus, todėl galiu išmokti visko, ko tik prireiks.
