Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo pirmosios valdybos viršininkas Audrius Valeika įsitikinęs, kad šiuolaikiniai nusikaltėliai daugelį nustebintų išmanumu. Jie nebėra tie akli šunys, kurie puola prie grobio. Priešingai, imdamiesi nusikalstamų veiksmų jie puikiai žino, kas už tai gresia ir kaip elgtis geriausia, kad sulauktų kuo švelnesnės bausmės.
– Prekybos žmonėmis tyrimai yra tarptautiniai. Pasigirsta skundų, kad Lietuvos pareigūnams pritrūksta kolegų iš užsienio pagalbos. Kokio rimtumo ši problema? – balsas.lt pasiteiravo A. Valeikos.
– Situacija priklauso nuo šalies ir pačių pareigūnų požiūrio į prekybos žmonėmis problemą. Jei ji pabrėžiama kaip prioritetinė, tada Lietuvos pareigūnai tikrai nesusiduria su panašiomis problemomis.
Tada informaciją gauname gana greitai. Noriu pasakyti, kad reikiamą medžiagą gauname bet kokiu atveju. Tiesiog nuo pareigūnų požiūrio priklauso, kiek laiko viskas užtrunka. Jeigu šalyje prekyba žmonėmis nėra prioritetinis klausimas, tada reakcijos gali tekti laukti neplanuotai ilgai.
Lietuva taip pat turi savo prioritetus. Didžiausias dėmesys kreipiamas tik į tam tikrus nusikaltimus. Todėl lengvesniems nusikaltimams tiek dėmesio neskiriama, kiek prioritetiniams. Lietuva pagalbą kolegoms iš užsienio taip pat suteikia pagal tam tikrą skubos tvarką.
Pavyzdžiui, Olandijoje prieš kelerius metus lietuvių nusikalstamumas buvo visiškai neakcentuojamas. Tačiau buvo atlikta analizė ir pamatyta, kiek lietuvių yra padarę nusikaltimų toje šalyje. Tai pakeitė prioritetus, todėl mums tiriant tautiečių padarytus nusikaltimus tapo lengviau bendradarbiauti.
– Kokios yra pagrindinės šalys, kurios iki šiol patrauklios prekiaujantiesiems žmonėmis?
– Iki šiol populiariausios yra senosios Vakarų Europos šalys. Iš esmės nuo jų neatsilieka Skandinavijos šalys, tačiau tikrai ne dėl didesnio uždarbio tos šalys pasirenkamos. Ir net ne įstatymų bei juose numatytų bausmių griežtumas viską lemia.
Daugiausia vežama į tas šalis, kuriose yra susiformavusios didžiausios lietuvių bendruomenės. Tas neturėtų stebinti. Yra žmonių, kurie išvyksta dirbti legaliai. Jie ten dirba, mokosi, kuria šeimas. Bet yra tokių, kurie išvažiuoja daryti nusikaltimų.
Dalis nusikalstamos grupuotės narių lieka Lietuvoje, o kiti įsikuria užsienyje ir ten apsižiūri. Pagal tokią schemą daug lengviau padaryti nusikaltimą ir sumėtyti pėdsakus. Lietuvaičiai pasižymi vienu dalyku – jie labai domisi teisine sistema.
Jie išsiaiškina viską, kad daugeliui net nešautų į galvą. Patyrę nusikaltėliai iki smulkmenų išsinagrinėja visą konkrečios šalies teisėsaugos ir teisėtvarkos sistemą, pasidomi pareigūnų profesionalumu, bausmės atlikimo sąlygomis.
Niekam nėra paslaptis, kad Norvegijoje nuteistas lietuvis jokiu būdu nenori grįžti bausmės atlikti Lietuvoje. Kalinimo sąlygos Norvegijoje ir Lietuvoje yra skirtingos.
– Kokia opiausia ikiteisminių tyrimų, susijusių su prekyba žmonėmis problema?
– Informacijos pasikeitimo greitis. Dažnai būna, kad mes vėluojame. Esame priversti nusikaltėliams sekti iš paskos. Nebespėjame koja kojon arba užbėgti jiems už akių. Tas biurokratinis mechanizmas yra per ilgas.
Labai gerai, kad yra visus veiksmus kontroliuojanti centrinė institucija – Europolas. Tačiau praktikoje tikrai dar pasitaiko problemų.
