Telšių socialinių paslaugų centro socialinio darbo organizatorė Edita Šlečkuvienė kasdien bendrauja su socialinės rizikos šeimomis. Moteris pasakoja, kad patirti teko visko – užgauliojimų, grasinimų, baimės ir gailesčio.
Pasitiko su taburete rankoje
Pašnekovė pripažįsta, kad yra šeimų, pas kurias važiuoti baisu. E. Šlečkuvienė prisimena situaciją, kuomet teko važiuoti į girtaujančią šeimą, kurioje tuo metu vyko aršus barnis. „Atvykau su vaikų teisių specialiste. Girta mama ir sugyventinis elgėsi agresyviai, išvadino siaubingais žodžiais. Iškvietėme policiją, paėmėme vaikus. Situacija buvo labai sudėtinga. Tie vaikai buvo tiesiog plėšomi, tėvai nenorėjo jų atiduoti“, – prisimena specialistė.
Kita jai įsirėžusi istorija – kuomet po skyrybų sukrėsta motina pasitiko socialinę darbuotoją su kėde rankoje. „Ji nebuvo girtaujanti. Tiesiog labai nusivylusi ir sukrėsta. Ji pasitiko su taburete rankoje ir pareiškimu – išeinate, arba gausite. Tačiau ši situacija baigėsi taikiai. Supratusi, kad noriu padėti, o ne atimti vaikus, moteris nusiramino. Išsiskyrėme jau draugiškai“, – pasakoja E. Šlečkuvienė.
Ji sako, kad žmonės dažnai pasitinka socialinius darbuotojus priešiškai dėl neteisingos nuomonės. Paprastai manoma, jog specialistai atvyko paimti vaikų.
Vaikai net meluoja, kad liktų šeimoje
Atsitikus nelaimei, dažniausiai kaltinami specialistai, kurie nusprendė palikti vaiką rizikingoje šeimoje. Tačiau sprendimas informuoti tarnybas, kad šios pradėtų vaiko paėmimo iš šeimos procedūrą, yra labai sunkus. Visų pirma, dėl pačių vaikų nenoro palikti savo šeimos. „Visi vaikai nori gyventi šeimoje. Net tie, kurie gyvena socialinės rizikos šeimose. Būtent rizikos šeimų vaikai kažkodėl be galo įsikabinę į savo tėvus. Nors jie mato skurdą, alkoholį ir dar kažką baisaus, jiems tėvai yra kažkas tokio“, – sako specialistė.
Net mušami vaikai vengia apie savo tėvus kalbėti blogai. E. Šlečkuvienė sako susidūrusi ir su tokiais atvejais, kai mušami vaikai meluoja, jog tai – ne jų tėvų darbas. Kartais taip meluoti pamoko ir patys gimdytojai.
Atsakomybė – pastebėti pavojų
Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centro direktorė Rita Pranė Vilimaitė sako, kad nuvykęs į šeimą socialinis darbuotojas turi įvertinti kiekvieną detalę ir pabendrauti su kiekvienu šeimos nariu. „Kalbame ir su vaikais. Žiūrime, kaip jie jaučiasi, ar laimingi, ar akys blizga. Čia reikia viską matyti“, – pasakoja pašnekovė. Anot jos, kilus įtarimų, specialistas susisiekia su ugdymo įstaiga, kurioje domisi, ar vaikas būna pavalgęs, tinkamai aprengtas, ar paruošia pamokas.
Socialinės darbuotojos pačios negali paimti vaiko iš šeimos. Jos susisiekia su Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Būtent ji, kartu su kitais pareigūnais, sprendžia, ar vaikas gali toliau gyventi šeimoje.
Ne visuomet ryžtasi įžengti į namus
R. Vilimaitė tikina, kad socialinės darbuotojos pareigos reikalauja didžiulės kompetencijos. Privalu būti geru psichologu, mokėti suvaldyti sudėtingas situacijas, reikalingos ir teisinės žinios. Tuo metu darbas yra sunkus ir pavojingas. „Būna, kad į sudėtingas šeimas specialistės važiuoja dviese, kad būtų stipriau. Kartais atvažiuoja į kokį vienkiemį. Namuose – triukšmas, riksmai, vaikų verksmai. Tada reikia nuspręsti, ar eiti į vidų, ar stovėti lauke ir laukti policijos. Moterys ne visuomet išdrįsta be pareigūnų įžengti pro duris“, – pasakoja specialistė.
Iš pažiūros šeima tvarkinga, o viduje – bėdos
Pašnekovė sako, kad atpažinti rizikos šeimą kartais labai sudėtinga. „Yra tokių šeimų, kur atvažiuotumėte ir nesuprastumėte, kas joje blogai. Atrodo, eilinė šeima, kaip ji gali būti socialinės rizikos šeimų sąraše? Tačiau viduje ten vaizdas visai kitoks. Nebūtinai turi būti nepriteklius, smurtas. Turime tokių šeimų, kurios gerai gyvena, tačiau tiesiog nesugeba tarpusavyje bendrauti, kya dideli konfliktai“, – sako R. Vilimaitė.
Anot jos, tokios šeimos dažniausiai nenori įsileisti socialinių darbuotojų, nes pačios nemato savo problemų. Tokiose šeimose vaikai dažnai patiria emocinį, psichologinį smurtą, kuris yra žymiai sunkiau atpažįstamas, nei fizinis.
Sėkmės istorijos – retos
R. Vilimaitė pasakoja apie atvejį, kuomet dvi alkoholizmu sergančios seserys, praradusios vaikus, ėmėsi aktyviai gydytis. Moterys dalyvavo įvairiose programose, o šiuo metu jau yra pasiruošusios atgauti vaikus. „Parašėme siūlymą, kad vaikai būtų gražinti. Jie jau paaugę, bet labai myli savo šeimas. O moterys tikrai susitvarkė. Sodina daržus, augina daržoves, konservuoja, rūpinasi namais. Aišku, alkoholio vartojimas yra liga ir mes labai stebime jas, kad moterys negrįžtu prie vartojimo. Tačiau jau pusantrų metų einame į gerą pusę“, – džiaugiasi teigiamais darbo rezultatais pašnekovė.
Ji pripažįsta, kad įveikti alkoholizmą žmonėms pavyksta retai. Šeimos dažniau lieka prie savo įpročių, nei pakeičia juos ir sukuria vaikams tinkamą augti aplinką.
Rizikos šeimų nemažėja
Radviliškio socialinių paslaugų centro direktorė sako, kad rizikos šeimų nemažėja. Kiek jų per metus išrašoma iš stebimų šeimų sąrašo, tiek įrašoma naujų. „Pernai siūlėme išbraukti iš rizikos sąrašo 50 šeimų. Pusei jų pavyko susitvarkyti, o pusės vaikai tapo pilnamečiai ar išvyko. Tačiau tuo pat metu apie 50 naujų šeimų pateko į sąrašą“, – sako pašnekovė.
Dažniausiai į socialinės rizikos šeimų sąrašą patenkama dėl alkoholizmo. Kitos priežastys - gerokai retesnės.
Mažos algos už pavojingą darbą
Dauguma socialinių darbuotojų – moterys. Jos dirba vidutiniškai 40 valandų per savaitę. Alga, priklausomai nuo išsilavinimo ir stažo, svyruoja nuo 400 iki kiek daugiau kaip 500 eurų po mokesčių. Specialistų užmokestis nesiekia nei vidutinio šalies atlyginimo dydžio. Šiuo metu vidutinis atlyginimas Lietuvoje yra 616 eurų po mokesčių.
Socialiniai darbuotojai neslepia, kad tokia alga tikrai nemotyvuoja. Esą pagrindinė motyvacija – noras padėti žmogui.
