Ar kada susimąstėte, kas vyksta su žmonėmis už aukšta tvora apjuostų kalėjimo sienų? Su kokiomis mintimis, kokias vertybes puoselėdami, jie ten patenka, ką išgyvena, ką naujo atranda, išmoksta, o gal netenka? Nedažnas esame susidūrę su šia neganda, todėl sunku įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, gyvendamas nelaisvėje. Ingridos, kurios vyras sėdi už grotų Norvegijoje, ilgesingos akys išduoda, kad sunku ne tik jiems, kalintiems, bet ir jų laisvėje kantriai laukiantiems artimiesiems.
Laukia teismo
Ingrida ir Dovydas (vardai pakeisti) – tauragiškių šeima, neseniai susilaukusi sūnaus. Tik atšventęs Naujuosius metus Dovydas darbo reikalais išvyko dviem savaitėms į Oslą. Deja, šįkart jam sugrįžti į namus sutrukdė griežčiausio Norvegijos kalėjimo Ringerikės, nuo sostinės nutolusios apie 90 km, sienos ir grotos. Tauragėje likusi žmona iki šiol nežino, kuo kaltinamas jos vyras. „Norvegai – lėtapėdžiai, sėdėsiu čia kokius 5–7 mėnesius“, – jau pirmajame laiške žmonai teigė Dovydas. Pagal įprastą tvarką užsieniečiai šioje šalyje privalo kalėti iki teismo dienos (ji numatyta liepos pabaigoje), tad Dovydas Ringerikėje „gyvena“ jau pusę metų.
1997 metais įkurto modernaus kalėjimo keturiuose atskirtuose korpusuose (A, B, C, D) nuolat kali apie 160 kalinių, laukiančių ar jau sulaukusių teismo dienos. Suimtas asmuo pirmiausia papuola į A korpusą, kuriame kamerų durys atveriamos tik vieną valandą per dieną. Dovydui teko ten išbūti tris savaites. „Puiki pažintis su tuo, kas tavęs laukia. Kalėjimas – tai gyvenimo mokykla, kurioje pamokos – labai sunkios ir tokios tikroviškos. Niekam nelinkėčiau panašios patirties. Laisvės pojūtis – geriausias dalykas, ką Dievas davė žmogui“, – laiške žmonai teigiaė Dovydas.
Padeda visiems
Perkeltas į B korpusą, apsukrus tauragiškis greitai įvedė savo tvarką – visi tapo draugiškesni, ėmė gerbti vienas kitą, dingo nuolat neapykantą tarpusavyje kėlusios vagystės. „Reikia tiesiog išlikti teisingam, nebūti šešėlyje, žinoti, ką kam pasakyti, kada geriau patylėti, su kuo nesipykti, ką pagirti ir... mesti rūkyti. Man tai pavyko. Neįsivaizduoji, kokių dalykėlių galima gauti už dvi cigaretes. Tiems, kas rūko, trūksta pinigų maistui. Tada tenka dalintis. Tapau daugelio „kolegų“ „motina Terese“. Lenkus, pavyzdžiui, mokau sportuoti. Kartą pas mane atvedė jokios užsienio kalbos nemokantį čeką. Suorganizavau jam anglų-čekų pokalbių knygelę“, – apie išgyvenimo filosofiją rašo Dovydas.
Tačiau tokioje vietoje, pasak vyro, draugų tikrai nesutiksi. Dažnai laiką jis leidžia vienumoje. Juodos mintys vyrą užplūdo, kai neatlaikęs įtampos pasikorė vienas norvegas: „Tokiu būdu jis išėjo į laisvę, tik kūnas liko toje skylėje“.
Ramina sportas
Kad vyras pakliuvo už grotų, Ingrida sužinojo iš vasario mėnesį gauto vienos geriausių vietos advokačių laiško. Per ją ir vyko pirminis mylimųjų bendravimas, nes keletą mėnesių Dovydui buvo uždrausta tiek rašyti laiškus, tiek skambinti. Vyro vienutėje, kurią jis vadina „skarbonke“ – televizorius, CD grotuvas ir langas su vaizdu į kitą pastatą. Sienos puoštos Ingridos ir sūnaus nuotraukomis, įrėmintomis jo paties pagamintais rėmeliais.
Veiklos, pasak Dovydo, nedaug. Laikui bėgant ėmė džiuginti tokie maži įvykiai, kaip užuodžiamas nupjautos žolės kvapas ar po langais besiganantys maži ėriukai. Norą „išsisunkti kaip citrinai“ padeda įgyvendinti sportas: 300 atsispaudimų kasryt ir 14 kilometrų per dvi valandas popiet. Dovydas jaučiasi įgijęs tokias formas, kokias turėjo prieš 10 metų. „Išprotėčiau iš ilgesio, jei nesportuočiau“, – rašo jis.
„Kolegos“ dažnai organizuoja totalizatorius, kurių laimėtojas gauna „Sprite“ buteliuką, tabako ar pinigų. Nepabūgsta Dovydas dalyvauti ir futbolo varžybose tarp skirtingų blokų kalinių. Pasak jo, žaidimas grubus – lūžta kojos. Tačiau susižaloti ar susirgti Ringerikėje nenori niekas – medicinos personalas dirba atsainiai. Kartą dėl skaudančio danties Dovydui teko reikalauti, kad sargyba palydėtų iki odontologo. „Baltosios naktys“ (kai visiškai nesutemsta) neleidžia užmigti, tad po vidurnakčio vyras griebia į rankas knygą ar žmonos atsiųstą spaudą. „Išsprendžiau visus kryžiažodžius. Galėčiau tau atsiųsti atsakymus, kad laimėtum prizų, bet jie ilgai keliaus paštu“, – žmonai rašo Dovydas.
Gelbsti skambučiai ir laiškai
Dukart per savaitę jo laiškai, adresuoti „mylimiausiai šeimynai/žmonelei“, pagražinti piešiniais, pasiekia Ingridą, tačiau pastarosios atsakymai stringa. Stringa dėl to, kad yra akylai skaitomi ir verčiami. Užrašytas liūdnas mintis vyras teigia suplėšantis. Nes jei žmonai jas skaitant būtų liūdna, liūdėtų ir jis. Kartą per mėnesį mylimieji turi teisę 10 minučių pasikalbėti lietuvių kalba, kiekvieną penktadienį ir sekmadienį – angliškai. Visi pokalbiai įrašomi, jų išklotinės segamos į bylą. „Jautiesi, lyg tave stebėtų tualete. Jokio privatumo“, – laiške teigia Dovydas. Kartą, neprisiskambinęs nei Ingridai, nei broliui, vyras susisiekė su mama. Juk kiekviena galimybė paskambinti – didžiulė gerų emocijų dozė (neprisiskambinęs neužmiega). Kalbėti privaloma angliškai, o mama kalba tik lietuviškai, tad teko tik padūsauti į ragelius ir ištarti vienintelius jai suprantamus žodžius - „I love you“ (Aš tave myliu). Kartą Dovydas angliško pokalbio metu užkalbino savo 10 mėnesių sūnų, žinoma, lietuviškai, ir sulaukė policijos pareigūnų raporto. „Čia juodaodžiai turi daugiau teisių už lietuvius, o norvegus savaitgaliais net išleidžia į namus“, – nusivylimo neslėpė vyras.
Išmoko taupyti
Daugelis Lietuvoje piktinasi kalėjimų gyventojais, esą jie ten ilsisi ir valgo už kiekvieno laisvo žmogaus pinigus. Norėdamas išgyventi Norvegijos įkalinimo įstaigoje turi dirbti. Plušėdamas medienos ceche, Dovydas kasdien užsidirba po 59 kronas (apie 30 Lt). Tai labai menka suma, ypač tokioje šalyje kaip Norvegija. Kitose kalėjimuose, kaip rašo Dovydas, galima uždirbti kur kas daugiau: sutaupęs ir su šeima gali pasidalinti. Valgyti kaliniai gauna tik kartą per dieną, o pusryčius ir vakarienę turi nusipirkti kioskelyje. „Tunas, žalia lašiša – įprasti mano pietūs. Pasiilgau sriubų, kurių čia negausi, tad geriu arbatą, kurios niekad negerdavau. Tris savaites taupiau krevetėms – gaminausi salotas. Jei atidedi pinigų ledams, nebelieka mėsai. O aš juk buvau tikras jos mėgėjas“, – kančias dėl maisto aprašė vyras.
Kainuoja ne tik valgis, bet skambučiai į Lietuvą, už kuriuos tenka pakloti didžiąją dalį algos. Bet, kaip teigė Dovydas, pokalbiai verti kiekvieno išleisto cento. Tik pradėjęs dirbti ceche vyras pagamino sūnui medinį buratiną ir kėdutę. „Sudėjau visą širdį į tuos žaislus. Gamindamas jutau ryšį su vaiku“, – jausmingai rašo Dovydas.
Norėdamas išsiųsti šias dovanas, vyras, žinoma, turėjo už jas susimokėti. Vieną dieną pagamino ir ąžuolines domino kaladėles, dėl kurių naudojimo išsirikiavo „kolegų“ eilė. Pasak vyro, kartą keletas vos nesusimušė.
Iš bibliotekos, puikiai sutardamas su jos darbuotoja, vyras parsineša filmų bei muzikos. „Pradėjau mokytis groti gitara. Nedaug dar natų pažįstu, bet serenadą tau grįžęs po langais paskambinsiu“, – rašo Dovydas. Pramoko jis ne vieną kalbą (egzistuoja speciali mokykla): anglų, lenkų, norvegų. Kartą per savaitę vyras užsuka ir į bažnyčią, kurioje šeimos vardan uždega žvakutę. O po mišių visuomet pasilepina pyragaičiu. Laiške Dovydas teigia grįžęs kartu su šeima nuolat lankysiąs Dievo šventovę.
Svarbiausia – šeima
„Pasaulyje yra daugybė kalbų, ir aš norėčiau išrinkti iš jų pačius pačius širdžiai maloniausius Tau žodžius ir tyliai tyliai juos ištarti, kad niekas, niekas negirdėtų, nes jie skirti tik Tau!“
Tokiais žodžiais Dovydas pasveikino žmoną gimtadienio proga. Pakalbėjęs telefonu, pilnas emocijų vyras nusprendė įsimintinai jį atšvęsti. Šeima mėgdavo laiką leisti pirtyje, tad tauragiškis nusprendė susikonstruoti ją savo dušo kabinoje: užkamšė visus plyšius, pastatė puodą ant grindų ir paleido karštą vandenį. Mintyse linkėdamas sveikatos Ingridai, Dovydas išgėrė arbatos puodelį ir po pusvalandžio žengė į dušo kabiną – pasijuto tikros turkiškos pirties atmosfera.
Vienus kalėjimas sužlugdo, paskatina daryti naujus nusikaltimus, kitus priverčia keistis. Skaitydamas Dovydo laiškus suvoki, kad visos jo mintys sukasi tik apie šeimą. Vyras gailisi, kad nemato, kaip auga jo vaikas, kad anksčiau jo aršus charakteris sukėlė ne vieną sutuoktinių pykčio bangą: „Prieš kažką darydamas, nuo šiol visada pagalvoju apie jus. Prisimenu tuos beprasmius ginčus. Ech, jei kas atsuktų laiką atgalios. Dviejų žmonių santykiuose galėtum tiek daug pakeisti paprastu supratingumu ir geru žodžiu. Reikalingi sunkūs laikotarpiai, kad įvertintum tai, kas svarbiausia“.
Paskutinį birželio savaitgalį mylimųjų laukia pirmasis susitikimas kalėjimo pasimatymų kambaryje. Pasak Ingridos, reikėjo gauti ne vieną dokumentą, aplankyti ne vieną įstaigą, kad planuojamas susitikimas įvyktų. Į pasimatymą svečias gali atsinešti tik tiek maisto, kiek kalinys sugebės suvalgyti. Tad Dovydo birželio pabaigoje laukia išsiilgti lietuviški lašiniai ir duona. Vyras niekad neprarado optimizmo dėl to, kad po teismo nuosprendžio paliks kalėjimą ir grįš namo: „Esu nekaltas, tad praeisiu visus kryžiaus kelius – teisybė triumfuos“.
Karolina STAŽYTĖ
