Visuomenės apklausos rodo: lietuviai kaimynystėje labiausiai nenorėtų gyventi su romais. Mokytis su jais vienoje klasėje irgi niekas nepageidauja. Vilniečiai savanoriai daro viską, kad čigonų vaikai baigtų bent pradinę mokyklą.
„Ką dar?! Ką dar?!“
„Jei ne Irmantas, nežinočiau, kaip skaityti“, – mokytis padedančiam savanoriui liaupsių negailėjo Romų visuomenės centre sutiktas Išvanas. Berniukui vienuolika, tačiau jis – dar tik antrokas.
Iš lentynos Išvanas ištraukia plonytę knygą geltonu viršeliu „Kelionė į pasakas“. Atverčia pirmą pasitaikiusį puslapį ir ima demonstruoti skaitymo įgūdžius. Deda raidę prie raidės. Skiemenuodamas perskaito visą pastraipą ir triumfuodamas pakelia akis. Jose – pasididžiavimas. „Skaitau kur kas geriau nei kiti, – pareiškia ir energingai šūkteli: – Ką dar?! Ką dar?!“ Taip jis bando išgauti naują užduotį, kurią atlikdamas parodytų, ką sugeba.
Tačiau prie lentos su kreida rankoje jau stovi dešimtmetis Lovaris. Jis irgi nori pasireikšti. „Ką man užrašyti?“ – paklausia nenustygdamas vietoje. Sakinį „Atėjo pavasaris“ jis raito itin susikaupęs.
Išvanas nenusileidžia. „Parašysiu žodį „ačiū“, – taria ir kone išplėšia kreidą iš Lovario pirštų. „Ačiū su „ū“ ilgąja“, – sufleruoja Lovaris. „Neaiškink, lochas, pats žinau!“ – pykteli Išvanas.
Berniukai pusbroliai, tačiau riejasi kaip šuo su kate. Kodėl pykstasi? „Nes aš paskundžiau, kad jis rūko“, – išpyškina Lovaris. „Taip, rūkau, – net nebando gintis Išvanas. – Nes noriu. Aš jau didelis.“
Nurašo kaip nevykėlius
Kad Lovaris ir Išvanas vis dar lanko mokyklą – svarus pasiekimas. Didžiuma jų bendraamžių taip ir nesugebėjo baigti pirmos klasės. Apstu suaugusių bendruomenės narių, kurie lietuviškai neperskaitytų nė žodžio.
Romai iš mokyklos iškrenta gana anksti. Vaikų motyvacija mokytis tolydžio blėsta dėl įvairių kasdienių priežasčių. Jiems tenka mokytis ne gimtąja kalba. Mokymosi procese tėvai vaikų negali palaikyti, nes patys yra neraštingi. Problemų sukelia ir skurdas. Žiemą vaikai praleidžia pamokas, nes neturi žieminių batų ar šiltų drabužių. Tėvams susirgus, vaikai lieka namuose prižiūrėti mažesniųjų brolių ir sesių. Eiti į mokyklą gali sukliudyti ir, pavyzdžiui, užsitęsęs danties skausmas, kai nėra kam vaiką nuvesti pas odontologą.
Praleistos pamokos palieka spragų ir joms užkaišioti reikia daug pastangų: ne tik vaiko, bet ir mokytojo. Neretu atveju pedagogams stinga supratingumo ir noro padėti. Dėl išankstinių nuostatų čigonus jie nurašo kaip nevykėlius, iš kurių nieko gero vis tiek nebus.
Tarp atšiaurumo ir supratimo
Susipažinę su romų bendruomenės problemomis dvi dešimtys pilietiškai nusiteikusių vilniečių užsimojo sulaužyti stereotipus ir padėti romų vaikams kuo ilgiau išlikti mokykloje. Savanoriai nusprendė su mažamečiais dirbti individualiai ir kartą per savaitę skiria kelias valandas padėti jiems ruošti namų darbus.
„Norime, kad kiekvienas vaikas turėtų po vyresnį draugą – savanorį, kuris jį palaikytų, pasidomėtų, kas nesiseka, padėtų mokytis. Be to, siekiame ugdyti romukų socialinius įgūdžius. Tos taisyklės, kurios mums atrodo savaime suprantamos, jiems svetimos. Pavyzdžiui, vaikams neaišku, kodėl negalima pamokoje nusiauti batų, jei jiems taip patogiau. Jiems tai natūralu, jie kitaip auginti. Tai – ne piktybiškas elgesys, o įpročiai“, – kalbėjo viena iš pagalbos romų vaikams projekto „Padėk pritapti: pirmi žingsniai mokykloje“ iniciatorių Birutė Sabatauskaitė.
Savanoriai palaiko ryšį su globotinių tėvais, pedagogais, Romų visuomenės centru. Tiesa, su mokyklomis, kurias lanko čigonai, bendradarbiauti sekasi nevienodai. Sutarti su Vilniaus Naujininkų vidurinės mokyklos administracija ir mokytojais pavyko iškart. O „Saulėtekio“ vidurinė mokykla savanorių iniciatyvas iškart atmetė.
„Su pastarosios mokyklos vaikais dirbsime ne individualiai, bet per bendrus užsiėmimus, kuriuose ugdysime vaikų socialinius įgūdžius. Nepavykus užmegzti ryšio su mokykla, negalime sekti vaikų mokymosi proceso, todėl individualus darbas vargiai įmanomas“, – atsiduso B. Sabatauskaitė.
3Č klasė
Nesutarimai su „Saulėtekio“ vidurinės mokyklos vadovybe kilo dar rugsėjo 1-ąją. Savanoriai buvo šokiruoti, kaip mokykla diskriminuoja čigonus.
„Įsivaizduokite, rugsėjo 1-oji. Vaikams euforija, akys dega. Nuėjome į mokyklą, o jų sąrašuose nėra. Mamos sutrikusios: laksto koridoriais nežinodamos, į kurią klasę eiti. Nors teigiama, kad mūsų šalyje segregacijos nėra, paaiškėjo, kad romukus, nepaisant jų skirtingo amžiaus, norėta suvaryti į vieną klasę. Savanoriai ir mamos pareikalavo, kad vaikai būtų išskirstyti. Pirmokėlius išskirstė, o likusiems suformavo 3Č klasę“, – atsistebėti diskriminacija negalėjo B.Sabatauskaitė.
Pasitaikė ir daugiau kuriozų. „Vienos mergaitės paklausiau, ar gavo pirmoko pasą. O ji sako, gal juokauji, Birute, aš – jau trečiokė. Vaikas nemoka nei rašyti, nei skaičiuoti, nei skaityti, o jau trečiokas!“ – liūdnai šypsodamasi pasakojo savanorė.
Dialogas su Naujininkų vidurinės mokyklos personalu kur kas sėkmingesnis. Mokytojai savanoriams praneša, kaip auklėtiniams sekasi, ar vaikas atėjo į pamokas, galbūt pasirodė, bet be kuprinės ar pratybų sąsiuvinio.
„Esame nusprendę socialines romų problemas spręsti tik tada, kai jos užkerta kelią mokytis. Pavyzdžiui, mokslo metų pradžioje vaikams surengėme pratybas. Žiemą organizavome akciją – prašėme žmonių nupirkti vaikams žieminių batų ir pan.“, – sakė B.Sabatauskaitė.
Įsivaizdavo 300 raidžių
Šiuo metu pradinę mokyklą lankantiems romų vaikams mokymo procese padeda 17-a savanorių. Po kartą per savaitę jiems patogiu metu savanoriai važiuoja į Kirtimų gyvenvietę. Vieni su vaikais individualiai dirba Romų visuomenės centre, kiti – romų namuose.
„Ten viskas labai kuklu, tačiau be galo švaru. Teisybę sakant, netgi buvau nustebinta tos nepriekaištingos tvarkos“, – prisipažino 29 metų savanorė Rima Janužytė.
31 metų Margarita Gedvilaitė-Kordušienė prisipažino nesitikėjusi, kad vaikų noras mokytis ir smalsumas bus toks didelis.
„Tai labai gabūs, kūrybiški, besidomintys vaikai. Be galo aktyvūs. Zuja aplink ir reikalauja dėmesio: “Mokytoja, užduotį man!„ Klausiu savo berniuko, ar nenori padaryti pertraukos, pailsėti, paspalvinti. O jis ne, sako, noriu dar paspręsti matematiką. Buvo įsitikinęs, kad niekada neišmoks skaityti. Jam atrodė, kad yra net 300 raidžių. Kai mama sirgo ir negalėjo jo palydėti į mokyklą, vaikas praleido nemažai pamokų. Dabar jau vejasi, pažanga akivaizdi. Supratau, kad noro mokytis netrūksta, tereikia pašalinti išorines priežastis. Dabar vaikas į mokyklą eina su kaimynų mergaitėmis“, – kalbėjo M.Gedvilaitė-Kordušienė.
Prie lentos nepakvietė
Etninių tyrimų centro jaunesnioji darbuotoja doktorantė Vita Petrušauskaitė su romų vaikais dirba daugiau nei metus. Rašydama disertaciją tema „Romų vaikų iškritimas iš mokyklos“ ji aiškinasi, kodėl romų vaikai nebaigia net pradinės mokyklos.
Be socialinių ir buitinių problemų, ji išskiria ir visuomenės tolerancijos klausimą. Į čigonus mokykloje dažnu atveju kreivai žiūri ne tik pedagogai, bet ir klasės vaikai, jų tėvai. Iškilus problemų mokykloje romai ne visada pajėgia apginti savo vaikus, todėl, norėdami juos apsaugoti, renkasi kitą kelią – neleisti jų mokytis.
„Neretai pasitaiko, kad mokykloje romai ignoruojami, į juos nekreipiamas dėmesys, nesidomima gabumais. Mokytojai tiesiog nesivargina“, – kalbėjo V.Petrušauskaitė.
„Pažįstu berniuką, kuris iki penktos klasės ėjo į mokyklą, o paskui vieną dieną pareiškė, kad daugiau neis. Visi nustebo kodėl? Sako, aš penkerius metus keliu ranką, o manęs niekada nekviečia prie lentos. Tokie atvejai šokiruoja, net susigraudini“, – kolegės teiginius konkrečiu pavyzdžiu iliustravo B.Sabatauskaitė.
Tolerancijos švyturiai
Išvanas ir Lovaris tikino mokytojos dėmesio nepasigendantys. Prie lentos juos irgi kviečia. Tik draugų klasėje jie esą neturi.
„Su manimi nori žaisti, o aš nenoriu. Mano draugai čia“, – akimis aprėpęs Romų visuomenės centro klasėje siaučiančius vaikus išdidžiai tarė Išvanas.
B.Sabatauskaitė yra girdėjusi ir kitokių paaiškinimų: „Kartą vieno berniuko paklausiau, ar turi draugų? Sakė: “Draugų tai ne. Bet aš labai patinku mergaitėms. Todėl berniukai man pavydi."
Nuostatas į romus vaikai atsineša iš namų. Jas formuoja tėvų pažiūros. „Viename klasės susirinkime tėvai išreiškė nerimą, kad romukai į mokyklą atsineš narkotikų. Septynerių metų vaikai! Susirinkimuose jie labai akcentuojami: romukai tą, romukai aną. Kokios absurdiškos baimės! Dėl žiniasklaidos suformuoto įvaizdžio kenčia net pradinukai: o juk prekiauja ne visos šeimos ir vaikai tame procese tikrai nedalyvauja“, – pasakojo B.Sabatauskaitė.
Tačiau ji pasidžiaugė, kad visuomenėje yra ir ryškių tolerancijos pavyzdžių. Socialiniame tinkle „Facebook“ profilis „Padėk pritapti“ turi 4 tūkst. draugų. Romų vaikus į nemokamus spektaklius jau pakvietė Rusų dramos teatras, jaunieji aktoriai „Trupė liūdi“, Nacionalinis dramos teatras. „Siemens“ arenoje vaikai už dyką stebėjo krepšinio varžybas.
Rasa Laiconienė, Vilniaus savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja
Romų visuomenės centre yra socialinis darbuotojas, veikia ikimokyklinė vaikų grupė. Centre sudarytos puikios sąlygos ruošti namų darbus, todėl teigti, kad niekas nedaroma romų labui, neteisinga. Aišku, pagal lėšas, skiriamas visuomenės socialinėms problemoms spręsti, nuo idealios valstybės mes labai daug kuo skiriamės.
Formalios tautinės segregacijos mokyklose būti negali. Gali nutikti nebent taip, kad visų tų vienoje klasėje esančių vaikų žinios yra kaip pirmokėlių. Turime paauglių, kurie pagal savo išsilavinimo ar atestavimo lygį yra, tarkime, penktokai.
Mano žiniomis, labai anksti romai iš mokyklos neiškrenta, bent jau kiek aš turiu informacijos. Pradinę mokyklą vaikai atlanko. Tačiau penkiolikmečiai romų kultūroje jau laikomi suaugusiais žmonėmis, pagal tradicijas jau gali vesti. Tada jiems eiti į mokyklą nereikia – reikia užsidirbti greitų pinigų.
Mokyklose yra nepastebėtų ir vaikų iš lietuvių šeimų, yra nejautrumo. Pavyzdžiui, mano vaikas aštuntokas. Klasėje yra hiperaktyvus vaikas. Tėvai prieš jį nusiteikę. Prieš bet kokį kitokį vaiką tėvai nusiteikę priešiškai.
Reiza Zinkevičienė, Vilniaus „Saulėtekio“ vidurinės mokyklos direktorė
Kas tokias nesąmoningas istorijas sukūrė – paduosiu į teismą! Tai – dezinformacija. Pas mus romų 3Č klasė veikia jau trečius metus. Joje 17-a vaikų. Tai kas, kad joje mokosi vien romų tautybės vaikai? Mus tikrino ES pareigūnai. Dėl to, kad romai mokosi vienoje klasėje, mums nieko blogo nepasakė. Priešingai, ekspertai išvažiavo sužavėti. O tie savanoriai mokykloje buvo tik kartą ir su manimi net nesikalbėjo. Tegu ateina bent kartą direktorei į akis pažiūrėti.
Pas mus romai aukščiau už kitus mokinius. Jiems sudarytos kuo puikiausios sąlygos mokytis, dalyvauti būrelių, meno studijų veikloje, koncertuose, projektuose.
Be to, pas mus yra ir integruotai besimokančių vaikų. Tik 3Č klasė neintegruota. Praktika parodė, kad romų mokymosi rezultatas kur kas geresnis, kai jie pradinėje mokykloje mokosi neintegruotai ir į bendras klases integruojami tik nuo penktos klasės. Jie visi dabar ir rašo, ir skaito. O kai ateina į integruotą klasę, tai knygos neturi, tai neišmoko, tai praleido... Romų klasėje mokytoja turi galimybę su tais vaikais kartoti ir kartoti kursą. O integruotoje klasėje tai būtų neįmanoma.
Pas mus yra socialinė pedagogė, kuri dirba tik su romų vaikais: ir į taborą važinėja, po šeimas vaikšto, vaikus tikrina mokykloje, informaciją apie jų lankomumą ir pažangą institucijoms teikia. Tegu nors viena mokykla romams padaro tiek, kiek mes per šitiek metų... Ir kažkokie savanoriai, kurių nesu mačiusi akyse, drįsta šitaip šnekėti!
Dovilė JABLONSKAITĖ
