Agnė Kairiūnaitė, LRT Klasikos laida „Manasis aš“, LRT.lt
Vyresnio amžiaus tėvai norėtų dažniau bendrauti su savo emigravusiais vaikais, bet, nepaisant to, jų santykiai pagerėjo. Tokius rezultatus, ištyrusi emigracijos įtaką kartų ryšiams, nustatė sociologė dr. Margarita Gedvilaitė – Kordušienė.
„Tikrai nesitikėjau, kad gana nemaža dalis įvardys – santykiai po emigracijos pagerėjo. Dėl įtakos bendravimo dažnumui irgi nustebau. Nesitikėjau, kad ji tokia reikšminga. Reikšmingesnė tėčiams, negu mamoms. Moterų šansai dažnai bendrauti su savo vaikais, kurie gyvena Lietuvoje, yra penkis–šešis kartus didesni negu su užsienyje gyvenančiais. Vyrų šansai bendrauti su emigravusiais vaikais – daug mažesni“, – pastebi sociologė.
– Pasirinkote tyrinėti emigracijos įtaką kartų ryšiams tarp Lietuvoje likusių vyresnio amžiaus žmonių – tėvų ir emigravusių suaugusių vaikų. Kodėl pasirinkote tokią temą?
– Lietuvoje daugiau dėmesio skiriama Lietuvoje likusiems vaikams ar sutuoktinių ryšiams. Kaip migracija paliečia čia pasilikusius vyresnio amžiaus žmones, išsamesnių tyrimų nebuvo atlikta. Lietuva – tokia valstybė, kurioje senėjimo tendencijos intensyvios, senėjimo tempai greiti. Jie sutampa su gana intensyvia emigracija. Be to, paslaugų sistema vyresnio amžiaus žmonėms yra ribota.
Temos pasirinkimas buvo susijęs ir su kultūriniais veiksniais. Nuostatos, kad suaugę vaikai turėtų prižiūrėti vyresnio amžiaus tėvus, Lietuvoje gana stiprios. Dėl šių priežasčių nutariau patyrinėti, kaip emigracija veikia kartų ryšius iš vyresnio amžiaus tėvų pozicijos.
– Kuo domėjotės, atlikdama šį tyrimą? Kartų ryšiai skamba labai plačiai.
– Žiūrėjau, kaip migracija veikia bendravimo, susitikimų dažnumą. Sakydama „bendravimo dažnumą“ turiu galvoje ir virtualiomis bendravimo priemonėmis. Stebėjau, kaip emigracija veikia santykių artumą ir tarpusavio paramą, pavyzdžiui, emocinę ir finansinę. Tyriau, kaip vyresnio amžiaus žmonės vertina suaugusių vaikų emigraciją ir kokias subjektyvias pasekmes patys iškelia. Tokie aspektai buvo pagrindiniai.
– Ką rodo tyrimas, kokias pasekmes patys vyresnio amžiaus tėvai, likę Lietuvoje, įžvelgia šeimoms išsiskyrus – vaikams emigravus?
– Jeigu remiantis kiekybinio tyrimo duomenimis, jis rodo, kad emigracija veikia susitikimų dažnumą. Tam tyrimo tarsi ir nereikėtų atlikti, tačiau užsienio mokslininkai teigia, kad modernios technologinės priemonės išlaisvina mus nuo geografinio atstumo. Tyriau, ar iš tiesų taip yra ir Lietuvoje, ar iš tiesų migracija turi teigiamos ir neigiamos įtakos virtualiems kontaktams. Galime palaikyti ryšius telefonu, per „Skype“ programą ir t. t.
Tyrimas parodė, kad įtaka yra neigiama – tėvai su savo emigravusiais vaikais bendrauja kur kas rečiau, negu su Lietuvoje gyvenančiais vaikais. Panašu, kad struktūriniai trukdžiai, pavyzdžiui, skambučių kainos, užimtumas, apriboja mūsų kontaktus. Nemaža dalis vyresnio amžiaus tėvų įvardijo, kad norėtų dažniau bendrauti su emigravusiais vaikais. Dažno bendravimo poreikis yra.
Vertinant santykių artumą, nebuvo nustatytas reikšmingas poveikis. Panašu, kad atstumas vis dėlto neveikia mūsų emocinio ryšio. Žinoma, galima būtų atlikti daugiau tyrimų šioje srityje, bet užsienyje atliktų tyrimų duomenys irgi rodo, kad geografinis atstumas dažnai nepaveikia mūsų emocinio ryšio. Vadinasi, per vizitus namo, skambučius vis dėlto palaikomas, išsaugomas emocinis ryšys.
– Kitaip tariant, jeigu emocinis artumas buvo, gyvenant vienoje šalyje, tai jis išlieka ir emigravus, o jeigu jo nebuvo, tai jo nėra ir neatsiranda?
– Taip, greičiausiai. Įdomu buvo tai, kad vyresnio amžiaus tėvai įvardino, jog jų santykiai su emigravusiais vaikais pagerėjo. Taip atsakė daugiau kaip 20 proc. tėvų.
Yra ambivalencijos teorija ir konflikto teorija. Ji teigia, kad, kai yra mažiau kontakto, kyla ir mažiau įtampos, intensyvių emocijų. Be to, kai žmogų mato retai, abi pusės pasitempia, nori kokybiškai, gražiai praleisti laiką emigravusiam žmogui grįžus.
Žinoma, vaikų emigracija teigiamai veikia vyresnio amžiaus žmonių finansinę gerovę. Tai buvo vienas iš pagrindinių aspektų, kurį tėvai įvardijo. Jų finansinė padėtis, vaikam emigravus, pagerėjo. Teiktai ir gautai emocinei paramai (kiek artimieji vienas kitą remia emocionaliai) emigracijos veiksnys irgi nebuvo reikšmingas.
– Regis, modernios technologijos tikrai daro gyvenimą paprastesnį ir suteikia daugiau galimybių bendrauti. Vis dėlto dažnai žmonės skiria ne tik geografinis atstumas, bet ir laiko skirtumas. Turbūt modernios technologijos ne tiek daug gali pasitarnauti, jei laiko skirtumas toks, kad vienur – diena, kitur – naktis.
– Žinoma, labai veikia. Mokslininkai dažnai pabrėžia, kad šeimos būna atskirtos ne tik atstumo, bet ir laiko. Būna, kad jos tiesiog prasilenkia laike. Tada tikrai sunku rasti galimybę bendrauti.
Lietuvos atvejis toks, kad bent jau pagrindinės tikslo šalys yra sąlygiškai netoli. Mano tyrime vaikai daugiausiai buvo emigravę į Airiją, Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Norvegiją. Tokio [laiko skirtumo – LRT.lt] trukdžio kaip ir nėra, yra tik geografinis. Žinoma, tiem, kas gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose ar kitose šalyse, laiko skirtumas – labai reikšmingas veiksnys.
– Kuo dar ypatingas šeimų bendravimas, kurias skiria atstumas?
– Kai dariau interviu, pastebėjau, kad nemažai vyresnio amžiaus tėvų susiduria su sunkiu adaptaciniu periodu. Jiems sunku priimti emigraciją. Interviu buvo persmelkti emociniu fonu: ir ašaromis, ir pasisakymais, kur buvo naudojami tokie žodžiai kaip „man liūdna“, „aš verkiu“ ir t. t. Emigracija – emociškai didelis krūvis, kurį reikia pakelti kai kuriems tėvams.
Kiti tėvai reaguoja visiškai priešingai. Jiems buvo būdingi labai racionalūs paaiškinimai – man gerai, jeigu mano vaikams gerai. Jie emigraciją dažnai vertina kaip vienintelę išeitį iš situacijos, kuri gali pagerinti padėtį, kaip galimybę visai šeimai pagerinti padėtį.
– Pokalbio pradžioje kaip vieną susidomėjimo šia tema motyvų nurodėte šeimos narių pareigų suvokimą, kad vaikams reikia prižiūrėti tėvus senatvėje. Emigracija neabejotinai keičia šią tradiciją, kultūrinį mūsų tautos bruožą.
– Lietuvoje dar įprasta, kad vaikai yra pagrindiniai priežiūros teikėjai savo vyresnio amžiaus tėvams. Jeigu atsiranda sveikatos problemų ir reikia intensyvios priežiūros, jos emigravę vaikai negali suteikti. Yra svarstomos visokios galimybės, kaip tai spręsti. Galbūt vaikai gali prisidėti finansiškai. Ieškoma išeičių.
Įdomu tai, kad vadinamas normatyvinis kartų solidarumo lygmuo (t. y. kokie yra lūkesčiai sulaukti paramos iš kartų) yra sąlyginai aukštas, bet tyrime, kai buvo klausiama, „ar pateisinate situaciją, kai vyresnio amžiaus tėvams reikalinga priežiūra, o jų vaikai gyvena užsienyje“, daugiau kaip 60 proc. Lietuvos gyventojų tokią situaciją pateisina. Migracija yra tarsi svertas, kuris leidžia pateisinti daug mažesnį kartų solidarumo lygį.
Tačiau įdomu tai, kad patiems vyresnio amžiaus tėvams, turintiems emigravusių vaikų, priimtiniausias priežiūros modelis yra vaikų teikiama priežiūra jų pačių ar vaikų namuose. Tai – gana stebinantis rezultatas. Žinoma, dalis tėvų turi ir Lietuvoje gyvenančių vaikų, bet buvo tėvų, kurių visi vaikai emigravę. Palyginus šiuos du šeimų tipus, skirtumai buvo visiškai nereikšmingi. Bendras lūkestis – sulaukti paramos iš vaikų. Tai, kad vaikai gyvena užsienyje, dar nereiškia, kad jie negali jos suteikti. Vis tiek randami būdai, kaip jie gali prisidėti prie priežiūros.
– Kas dar Jus nustebino, atliekant tyrimą?
– Rezultatai dėl emocinio artumo. Tikrai nesitikėjau, kad gana nemaža dalis įvardys – santykiai po emigracijos pagerėjo. Dėl įtakos bendravimo dažnumui irgi nustebau. Nesitikėjau, kad ji tokia reikšminga. Reikšmingesnė tėčiams, negu mamoms. Moterų šansai dažnai bendrauti su savo vaikais, kurie gyvena Lietuvoje, yra penkis–šešis kartus didesni negu su užsienyje gyvenančiais. Vyrų šansai bendrauti su emigravusiais vaikais – daug mažesni.
– Tėvai mažiau bendrauja su emigravusiais vaikais. Kaip galėtumėte tai paaiškinti?
– Tai – tradiciniai mūsų lyčių modeliai. Juos išmokstame dar socializacijos metu. Mamos dažnai vadinamos ryšių palaikytojomis, o bendravimas šeimoje tarsi organizuojamas per moteriškąją liniją: mamas, močiutes, anytas ir t. t. Turbūt tai ir nulemia. Tai tiesiog įaugę bendravimo modeliai.
– Žvelgiant į ateitį, galbūt galime pabandyti prognozuoti, kaip emigracija lems tolimesnius mūsų supratimus apie šeimą, šeimos lyčių modelius? Kokiose srityse dar galėtų įvykti pokyčiai?
– Įsivaizduoju, kad pokyčiai tikrai galėtų įvykti vyresnio amžiaus žmonių naudojimosi internetu, technologijomis srityje. Lietuvoje procentas vyresnio amžiaus žmonių, besinaudojančių technologijomis, gana nedidelis. Pavyzdžiui, jei daugiau vyresnio amžiaus žmonių naudotųsi „Skype“ programa, būtų lengviau palaikyti dažnesnius kontaktus su emigravusiais vaikais.
Taip pat būtų gerai, kad vyresnio amžiaus žmonės turėtų sąlygas mobilumui. Bent jau dauguma mano apklaustų vyresnio amžiaus žmonių, gyvenančių senelių namuose, nė karto nebuvo aplankyti savo vyresnio amžiaus vaikų. Niekas nenori važiuoti už savo vaikų pinigėlius, nenori būti našta vaikams, o patys nesusitaupo. Taip išeina, kad apie savo vaikų gyvenimą užsienyje daugelis turi įsivaizduojamą – pagal dovanas, pasakojimus, nuotraukas galvoje susikurtą paveikslą. Patys neturi sąlygų nuvažiuoti ir pamatyti. Norėtųsi, kad tokia nelygybė būtų mažesnė ir atstumą būtų galima lengviau įveikti. Žinoma, yra kitas variantas, kai tėvai dėl sveikatos problemų jau negali nuvažiuoti, bet ne visi žmonės turi sveikatos problemų. Kai vienintelė problema yra finansai, nelabai linksma.
Man atrodo, kad keičiasi šeimos sąvoka. Jeigu anksčiau Kalėdas, gimtadienius buvo įprasta švęsti kartu, dabar gali per „Skype“ pamatyti, kaip tavo artimieji švenčia kažkur kitur. Šeimos jausmas netgi per atstumą yra išsaugomas. Užsienyje atliktų tyrimų duomenimis, šeimos funkcionuoja. Tikrai nemanau, kad emigracija mažins šeimų glaudumą.
– Vadinasi, emigracija nesutraukys ryšių?
– Manau, kad ne. Tiesiog tie ryšiai transformuosis. Panašu, kad žmonės ras ir jau randa kitus būdus, kaip palaikyti ryšį. Man dabar taip pat kyla klausimas tolimesniems tyrimams: kokie mechanizmai leidžia palaikyti santykių glaudumą.
