Kai kažkur pradingsta pinigai, yra blogai, bet kai jie būna skirti neįgaliems vaikams, tačiau jų dėl neaiškių priežasčių nepasiekia, yra labai blogai. Statistika rodo, kad net kas 10 moksleivis turi specialiųjų ugdymo poreikių.
Pinigų valstybė turi ir juos skiria. Šeimos, auginančios neįgalius vaikus, gauna beveik 1,5 tūkst. litų siekiančias išmokas. Specialiųjų poreikių vaiko krepšelis taip pat užpildomas keliais tūkstančiais litų per mėnesį, bet...
Kur dingsta pinigai?
Seime vyksta apskritojo stalo diskusija apie neįgaliųjų vaikų padėtį Lietuvoje. Labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ vadovė Aušra Stančikienė kalbėjo be užuolankų:
„Lietuvoje yra apie 30 tūkst. vaikų, kurie turi vienokį ar kitokį neįgalumą. Iš jų net 7 tūkst. nėra sudarytos sąlygos mokytis. Labai keista, kad sąlygų mokytis vaikams nėra, o joms sukurti skirti pinigai stebuklingai įsisavinami.“
Kur tokiu atveju nusėda šiam kilniam tikslui skiriamos lėšos? Atsakymo dar teks paieškoti, o tas paieškas apsunkina šiuo metu galiojanti tvarka. Mat neįgaliems vaikams lėšas skirsto net trims ministerijoms pavaldžios įstaigos.
„Šioms institucijoms itin trūksta glaudaus bendradarbiavimo. Kai nėra susikalbėjimo, tinkamai paskirstyti lėšas tampa neįmanoma. Patenkame į užburtą ratą“, – pridūrė A. Stančikienė.
Tiesiog nepriima vaikų
Didžiosios daugumos mokyklų atstovai tarsi užsikirtę kartoja, kad nėra galimybių sudaryti tinkamų sąlygų mokytis norinčiam neįgaliam vaikui. Todėl einama lengviausiu keliu – visa našta perkeliama ant tėvų pečių.
„Neturime tinkamų sąlygų, kad jūsų specialiųjų ugdymo poreikių reikalaujantis vaikas galėtų pas mus mokytis“, – tokią frazę greičiausia teko išgirsti ne vienam likimo nuskriausto vaiko tėveliui. Mokytis neįgalūs vaikai gali tik keliose Lietuvos mokyklose. Keisčiausia, kad neįgalių vaikų integracija didmiesčiuose vyksta prasčiau nei mažesniuose miesteliuose.
„Mažesniuose miesteliuose yra artimesni žmonių santykiai, nėra tokios atskirties tarp visuomenės narių kaip didmiesčiuose. Todėl mažesniuose miesteliuose žmonės stengiasi vieni kitiems padėti. Didmiesčiuose, nors sąlygos yra geresnės, žmonių susvetimėjimas daro meškos paslaugą“, – problemas akcentavo A. Stančikienė.
Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė pridūrė, kad neįgalių vaikų padėtis yra daugiau nei keista: „Dažniausia būna taip, kad trūksta pinigų. Šiuo atveju jų yra duodama. Tikrai nėra taip, kad kažkas iššvaisto gautas lėšas. Tiesiog susidūrėme su tokia situacija, kai nežinome, kaip tinkamai panaudoti skirtus pinigus, kad pavyktų pasiekti norimus rezultatus.“
