Tačiau bent jau Europoje šiuo klausimu – vis mažiau abejonių. Tai, kad darbo santykius būtina perkelti iš „akmens amžiaus“ į naują etapą – daugmaž aišku visoms valstybėms, siekiančioms išjudinti savo stagnuojančią ekonomiką. Juk šiais modernių technologijų laikais spartėja ne tik interneto ryšys telefone...
Todėl netgi Prancūzijos socialistai supranta, kad liberalesnis darbo santykių reguliavimas – naudingas. Būtent prezidento Francois Hollande'o vadovaujama socialistų Vyriausybė ėmėsi reformų – liberalizavo darbo sutarčių nutraukimo tvarką ir kolektyvines darbo sutartis, peržiūrėjo užimtumo ir profesinio mokymo programas.
2015 m. pradžioje buvo patvirtintas Prancūzijos ekonomikos ministro Emmanuelio Macrono vardu pavadintas „Macrono įstatymas“. Tai ekonomikos skatinimo paketas, kurio tikslas – supaprastinti darbo kodeksą ir taip spartinti darbo vietų kūrimą, skatinti investicijas ir liberalizuoti daugelį darbo rinką apimančių sričių. Pavyzdžiui, prancūzai nuo šiol turės galimybę dažniau dirbti sekmadieniais (vietoj penkių – iki 12-kos sekmadienių per metus). O tai ypač aktualu turistiniams šalies regionams, sostinei Paryžiui.
Dar anksčiau – 2014 metais – Prancūzijoje buvo priimtas vadinamasis „Atsakomybės paktas“, kuris darbdavių išlaidas darbuotojų užmokesčiui (t.y. mokesčių bazę) vidutiniškai sumažino apie 5 proc. (apie 8 proc. – minimaliam užmokesčiui). Paskaičiuota, kad iki 2017 m. verslui tai leis sutaupyti apie 40 milijardų eurų. Vadinasi, šie pinigai galės būti panaudoti ir naujoms darbo vietoms kurti.
Negana to, šiomis dienomis Prancūzijos ekonomikos ministras E. Macronas paskelbė, kad vasarą ketina pristatyti „Macron 2“ įstatymų paketą ir įgyvendinti dar daugiau reformų. Ar Lietuvoje sulauksime bent kokio analogiško ekonomikos ir darbo rinkos skatinimo veiksmų plano? Gal jis bus pavadintas ūkio ministro E. Gusto vardu („Gustas 1“)? Ką Jūs apskritai paskutinį kartą girdėjote apie mūsų šalies ūkio ministrą ir jo iniciatyvas?
Lietuvoje socialdemokratų Vyriausybė tik artėjant savo kadencijos pabaigai pradėjo kalbėti apie rimtus darbus, kurie, tiesą sakant, greitai gali būti pasmerkti dar Trišalėje taryboje ir išvis nebepasiekti Seimo. Žinoma, linkiu sėkmės derybose ir pokyčių.
Tačiau iš šalies stebint pačių socialdemokratų darbo virtuvę, drįsčiau abejoti dėl realių permainų. Ypač po to, kai Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė, net nesulaukusi Darbo kodekso pasiūlymų svarstymo, kritikuoja projektą, sakydama, jog ši Vyriausybė neturi dirbti liberalų darbo.
Norėčiau oponuoti kolegei – žiūrėkime plačiau, ne vien į politinių jėgų ideologijas. Dirbkime vardan visų šalies žmonių, o ne jų dalies. Galų gale, atsižvelkime ir į Prancūzijos pavyzdį. Veikime – turime visas galimybes.
Tai, kad Lietuvai reikia permainų darbo rinkoje, įrodo aukštas, ties 10 proc. įstrigęs bedarbystės lygis. Sutinku su asociacijos „Investuotojų forumo“ įžvalgomis – tam, kad Lietuva išlaikytų ekonominio augimo lyderės poziciją Europos Sąjungoje, reikia skatinti investicijų pritraukimą ir imtis esminių reformų, įskaitant darbo santykių aplinką.
Gerai pasvertos darbo santykių ir socialinės apsaugos sistemos reformos yra būtinos. Juk nesustabarėjusi, mobilesnė ir judresnė, o ne iš socialinių išmokų maitinama visuomenė yra kiekvienos šeimos, valstybės gerovės ir augimo garantas. Net Prancūzijos socialistai tai suprato, dabar atėjo laikas Lietuvai.
