Didžioji dalis visų Jaunimo garantijų iniciatyvos programoje numatytų veiklų skirta nemotyvuotiems, nesimokantiems ir nedirbantiems (kitaip tariant – NEET, angl. Not in Education, Employment, or Training) jaunuoliams skatinti, motyvuoti, perkvalifikuoti ir galybei kitokių priemonių, kurios jauniems žmonėms turėtų padėti sėkmingai įsilieti į darbo rinką. Matyt, pirmiausia reikėtų įvertinti, kurios veiklos tai daro efektyviau, kurios nėra tokios efektyvios. Vis dėlto šiandien į problemos sprendimo priemones žvelgiama paprasčiau – kuo daugiau pinigų priemonei skirta, tuo ji efektyvesnė.
Šioje priemonių ir veiklų virtinėje kyla vienas klausimas: kokį rezultatą tikimasi pasiekti? Ir čia susiduriame su problema, kai daugiau nei 90 proc. visų veiklų skiriama problemai spręsti esamu momentu, nesusimąstant apie jos atsiradimo priežastis. Kitaip tariant, iki 2020 metų yra pinigų, tad galime dirbti su NEET, o atėjus naujai kartai vėl prašysime pinigų. Jaunimo garantijų iniciatyvos siekiniuose pasigendama tikslo, kad sukurtos priemonės ir sukonstruotos schemos suveiktų taip, jog po 5 metų NEET Lietuvoje būtų, tarkim, 50 proc. mažiau. Klestint tokiam vienpusiškam ir netoliaregiškam tikslui – dirbti tik su dabartimi ir dabarties problemomis, negalvojant apie ateitį, – pasigendama brandesnio valstybės planavimo ir požiūrio numatant aiškias ateities perspektyvas.
Žmonės sako, kad Jaunimo garantijų iniciatyva skirta „gaisrams gesinti“. Sutikime, dirbti su dabartine situacija irgi reikia, netgi būtina. Tačiau būtina lygiagrečiai išsiaiškinti, kodėl kyla vadinamieji gaisrai. Kas yra tas katalizatorius, paskatinantis jaunuolį mesti švietimo sistemą, ar ko trūksta, kad aukštosios mokyklos absolventas lengviau rastų darbą ir net trumpam laikotarpiui nepatektų į NEET statistiką. Tik taip ateityje sumažinsime šios problemos mastą, tik taip užtikrinsime efektyvesnį perėjimą iš švietimo sistemos į darbo rinką, tik taip sumažinsime „gaisrų“, vėliau gesinamų pinigais, skaičių. Tačiau tam būtina sudaryti didesnes galimybes Jaunimo garantijų iniciatyva pasinaudoti moksleiviams ir studentams, kurie yra ir motyvuoti, ir besimokantys, tačiau galbūt ieškantys pagalbos karjeros planavimo srityje ar turintys socialinių sunkumų. Iš tiesų gaila, galbūt šiek tiek net keista, jog valstybės politiką jaunimo atžvilgiu galima apibrėžti kaip politiką, kuri deda visas išgales, kad padėtų nei švietimo sistemoje, nei darbo rinkoje neaktyviems žmonėms, o štai motyvuotiems ir tikslų siekiantiems jaunuoliams tenka griebtis šiaudo, o ir tas retai kada valstybės laikomas. Siekiant pagerinti jaunimo nedarbo ir NEET statistiką ilgalaikėje perspektyvoje, būtini siekiai, didesni nei vienas ES finansavimo ciklas. Būtinos priemonės, kurios ne tik gesintų „gaisrą“, tačiau ir mažintų jo pavojų. Reikia sukurti platesnes galimybes moksleiviams ir studentams naudotis Lietuvos darbo biržos sukurtomis priemonėmis ir darbo paieškos kanalais bei karjeros konsultavimo paslaugomis.
Būtina mažinti finansinę naštą, kurią studentai patiria atlikdami studijų programose numatytas praktikas. Tai sudarytų galimybę studentams rinktis praktiką ne pagal tai, kokios jo finansinės galimybės, tarkime, gyventi Vilniuje, o pagal tai, kokią praktikos vietą jis mato kaip tinkamiausią savo karjerai. Sutikime, motyvuotas studentas kokybiškoje praktikos vietoje turi kur kas didesnes galimybes praktiką vėliau paversti darbo vieta nei studentas, pasirinkęs praktikos vietą pagal tai, kur išgali pragyventi.
Jau dabar egzistuoja puikių pavyzdžių, kai su savivaldybės, universitetų ir juose veikiančių studentų organizacijų pagalba 10–12 klasių moksleiviams sudaroma galimybė savaitei atvykti į universitetą, jame pabūti kartu su studentais, eiti į paskaitas, užsiimti kitomis veiklomis ir pan. Taip sudaroma galimybė aukštąją mokyklą rinktis ne iš lankstinuko arba remiantis karjeros darbuotojo pasakojimu ar subjektyvia nuomone, o atsižvelgiant į realią patirtį. Tokia galimybė dėl savanoriškai dirbančių studentų organizacijų 100 moksleivių kainuoja apie 6000 litų savaitei. Palyginti su pinigų suma, numatyta „gaisrų gesinimo iniciatyvai“, tai – tik lašas jūroje. Tad galbūt laikas nustoti būti „ugniagesių“ valstybe ir susitelkti į problemų priežasčių šalinimą, o ne pasekmių glaistymą?
Paulius Baltokas, Lietuvos studentų sąjungos prezidentas
