Kas yra Pilietinės galios indeksas ir kaip jis skaičiuojamas? Pilietinė galia matuojama keliais aspektais: esamu gyventojų pilietiniu aktyvumu bei jo potencialu – tai yra, gyventojų nuostata imtis pilietinių veiklų tam tikrose situacijose. Taip pat tiriama, kaip piliečiai patys suvokia savo įtaką, kiek jie mano galintys paveikti svarbius tiek visuomenei, tiek ir atskiroms visuomenės grupėms sprendimus. Dar vienas pilietinės galios matmuo – žmonių vertinimas, kiek, jų manymu, aplinka yra jiems palanki užsiimti pilietinėmis veiklomis. Taigi tiriant buvo aiškinamasi, ar Lietuvos gyventojai 2008 metais aktyviau dalyvavo įvairiose pilietinėse akcijose, nei ankstesniais, ar keitėsi jų požiūris į eilinių piliečių ir visuomeninių organizacijų galimybes paveikti svarbius visai visuomenei ar atskiroms jos grupėms sprendimus, kaip gyventojai vertino pavojų nukentėti dėl dalyvavimo pilietinėse veiklose ir kurios visuomeninės grupės pilietinių galių turi daugiau, o kurios mažiau.
2007 metų bendras indekso rodiklis buvo 32,7 balo iš 100 galimų, pernai šis indeksas ūgtelėjo vos vos – 33,2 balo, taigi piliečiai ir toliau savo galią veikti valstybės gyvenimą vertina menkai.
Kitaip nei ankstesnis, 2008 metų tyrimas ne tik apėmė Lietuvos visuomenės, bet išskyrė šalies mokytojų pilietinės galios vertinimą. Lyginamoji analizė atskleidžia itin didelius mokytojų ir visuomenės pilietinės galios suvokimo skirtumus.
Pasak Mindaugo Degučio, pilietinis aktyvumas reiškiasi per socialinį solidarumą, bendruomeninę veiklą, dalyvavimą vietose organizuojamose akcijose.
Socialiai žmonės tampa vis labiau solidarūs, padaugėjo tokių, kurie apie įstatymų pažeidimus praneša atitinkamoms institucijoms. Tačiau apskritai visuomeninėse veiklose dalyvauja nedaug – mažiau nei 10 procentų – Lietuvos gyventojų. Organizacijose ar judėjimuose dalyvauja dar mažiau – viso labo 3 - 4 nuošimčiai šalies gyventojų.
M. Degutis pastebėjo, kad sausio 16-osios dienos įvykiai Vilniuje įvykiai irgi yra pasekmė to, kad žmonės, neturėdami galimybės veikti organizuotai, išeina protestuoti į gatves.
Aktyvumo pakopos
Kaip rodo tyrimo duomenys, patys pasyviausi, niekur nedalyvaujantys yra senyvo amžiaus kaimo vietovėse gyvenantys vyrai. Pilietiškai aktyvesnės yra moterys, tačiau jos labiausiai veikia bendruomeninėje veikloje, labdaros akcijose, talkose. Santykinai šiek tiek aktyvesni yra jauni žmonės ir tie, kurie gyvena didmiesčiuose, turi aukštąjį išsilavinimą bei gauna didesnes pajamas.
Žmones labiausiai domina vietinės bendruomenės reikalai. Tačiau per metus beveik dvigubai padidėjo skaičius tų, kurie prisidėtų prie akcijų sprendžiant politines problemas. Kaip minėta, tarp politinių partijų rėmėjų pilietiškai patys aktyviausi yra palaikantys socialdemokratus ir liberalcentristus. Jie ne tik prisidėtų organizuojant tam tikra veiklas, bet ir patys mielai imtųsi iniciatyvos. Pasyviausi yra Tėvynės Sąjungos - krikščionių demokratų rinkėjai, gan pasyvūs yra ir remiantys „tvarkiečius”.
Kokios visuomenės grupės turi didžiausios įtakos priimant sprendimus valstybėje? Tyrimas rodo, kad didžiausios galios priskiriamos Seimo nariams ir valdininkijai, žodžiu, valdžiai, o savos galios žmonių suvokiamos labai menkai. „Mažas esu ir pakeisti nieko negaliu”? Iš sovietinių laikų ataidinčios autoritarinės sąmonės apraiškos? Mat, jei nieko negaliu, esu ir neatsakingas, tegu visa kuo rūpinasi valdžia... Dr. Rūtos Žiliukaitės teigimu, žmonių, kurie apskritai nemano, kad turi įtakos, pas mus labai daug. Tuo mūsų visuomenė stipriai skiriasi nuo Vakarų demokratinių šalių.
Palyginti su 2007-aisiais, vis daugiau žmonių labiau bijo prisidėti prie įvairių pilietinių akcijų ar juolab patys jas inicijuoti, nes mano galintys dėl to nukentėti – prarasti darbą, būti laikomi keistuoliais ar išsišokėliais, ar netgi įtarinėjami, neva aktyvios pilietinės veiklos jie imasi iš savanaudiškų paskatų. Nors didmiesčių vidutinio amžiaus ir labiau išsilavinę gyventojai yra aktyvesni ir jie labiau suvokia turį įtaką valstybėje priimamiems sprendimams, nei kaimo gyventojai, tačiau jie turi ir daugiau baimių užsiimti pilietinę veikla. Jau V.Kudirka pastebėjo, kad inteligentą pažinsi iš kinkų drebėjimo. Kita vertus, galima suprasti ir egzistencinę tokių baimių prigimtį. Būtent šviesuoliai, aktyvieji labiausiai ir nukentėdavo per įvairius istorinius kataklizmus, ištikdavusius Lietuvą. Ar ne dėl to paties pilietinio bejėgiškumo? Suomiai 1939 metais apsigynė nuo sovietų agresijos, manyčiau, dėl to, kad jautė esą svarbūs savo valstybei, ir valstybė buvo svarbi jiems.
Dėmesio spektras
Kokios žinios svarbios Lietuvos piliečiams? Daugiausiai susidomėjimo kelia vietinės naujienos, žmonėms svarbu žinoti, kas vyksta vietos bendruomenėse. Politinėms naujienoms dėmesys taip pat nemažas, nes politikų sprendimai išties veikia kiekvieno žmogaus gyvenimą. O neįdomiausias žmonėms yra įžymybių gyvenimas.
Pilietinės galios indeksą rėmė Švietimo ir mokslo ministerija, taigi jos pageidavimu greta visuomenės buvo atskirai matuojama ir mokytoju bendruomenės pilietinė galia. Pasak dr. Ainės Ramonaitės, bendros Lietuvos gyventojų ir mokytojų galios lyginimo rezultatai maloniai nustebino, nes yra labai pozityvūs. Nuolatinės dejonės dėl kritusio mokytojų autoriteto, dėl to, kad jie nėra lyderiai, prastai vertina save ir yra vertinami kitų, neatitinka realios padėties. Tyrimo rezultatai rodo visiškai kitokį vaizdą.
Mokytojai gerokai labiau domisi visomis naujienomis, išskyrus kriminalines. Ryškiai išsiskiria domėjimasis kultūra, eiliniai žmonės ja domisi mažiau.
Mokytojai yra ne tik nuomonių lyderiai, maždaug 74 nuošimčiai jų aktyviai veikia vietinėse bendruomenėse. Tai deda gerus pagrindus edukaciniams procesams. Dvigubai daugiau mokytojų, lyginant su bendruoju šalies vidurkiu, dalyvauja visuomeniniuose judėjimuose ar organizacijose. Sakykim, Skandinavijoje kiekvienas žmogus dalyvauja vidutiniškai bent keliose organizacijose. Mums dar iki tokių pasiekimų toli, tačiau toks mokytojų aktyvumas Lietuvoje jau yra labai geras rodiklis. Nors įtakingesni bendru Lietuvos mastu jaučiasi miestų gyventojai, tarp mokytojų yra priešingai – būtent kaimo, vietos bendruomenėse, kuriose gyvena iki 2000 žmonių, jie jaučiasi gerokai galingesni už miestiečius kolegas.
Kiek potencialiai mokytojai nusiteikę dalyvauti pilietinėje veikloje, kokios jų nuostatos? Ką žmogus darytų, iškilus probleminei situacijai? Kiek yra tokių, kurie imtųsi patys kažką daryti, būtų lyderiai, organizatoriai?
Kaip minėta, sprendžiant vietines problemas mokytojai mielai imasi atsakomybės. Jie ir patys jaučia turintys daugiau galių, nei eilinis pilietis. Tačiau, kalbant apie politinę situaciją, sakykim, jei Prezidentas paleistų Seimą ir įvestų tiesioginį valdymą, mokytojai, palyginti su eiliniais šalies žmonėmis, dar menkiau imtųsi iniciatyvos, kad būtų apgintas parlamentarizmas. Labiausiai parlamentinę santvarką imtųsi ginti jaunimas ir tai įrodo, kaip pastebėjo D.Kuolys, kad jauni žmonės su šia santvarka jau tapatinasi ir būtų pasiryžę protestuoti ją gindami. Tačiau nerimą kelia tai, kad aktyvus ir pasiruošęs veikti jaunimas menkai domisi politika ir ekonomika, taigi jie – tarsi masė be stabdžių. Deja, tokia terpė palanki visokio plauko agitatoriams.
Veiklos baimė
Lietuvoje, skirtingai nuo Vakarų šalių, žmonės jaučia galintys nukentėti dėl dalyvavimo visuomeniniuose judėjimuose. Vakaruose apskritai nekyla klausimų, kad dalyvaudamas visuomeninėse pilietinėse veiklose gali patirti rizikų. Aktyviam būti yra normalu. Tačiau Lietuvoje yra kitaip. Pas mus normalu būti pasyviems, o aktyvesni tuojau pat stigmatizuojami ir įtarinėjami – gal tas aktyvistas turi asmeninių paskatų, o gal net psichinės sveikatos sutrikimų... Rezultatai stulbinančiai grėsmingi, sakė dr. A. Ramonaitė. Tačiau dar blogiau tai, kad būtent mokytojai labiausiai ir bijo. Atrodo, ką jie gali prarasti? Darbą? Mokytojų trūksta! Beje, darbo praradimas yra viena iš pačių didžiausių Lietuvos žmonių baimių, gerokai stabdanti jų įsiliejimą į visuomeninius judėjimus. Įvairias baimes skatina ir nuolatinis blogų naujienų akcentavimas žiniasklaidoje. Ir žiniasklaidai, ir valdžiai, ir kiekvienam iš mūsų vertėtų galvoti apie tai, kaip gerinti bendrą psichologinį klimatą, keisti mąstymą, pozityviai nuteikti ir nusiteikti, stiprinti žmonių pasitikėjimą savimi, savo valstybe. Ir tuo pačiu auginti(s) savivertę ir atsakomybę už save ir savo šalį – Lietuvą.
Neringa Lašienė
