Tai neturėtų stebinti. Uždara Baltijos jūra yra tiesiog išraizgyta energijos ir ryšių kabeliais bei dujotiekiais, jungiančias devynias į šią jūrą išėjimą turinčias valstybes. Nuo sklandaus šio tinklo veikimo priklauso viso regiono gyventojų aprūpinimas šiluma, prieiga prie interneto ir kitų kasdienių būtinųjų paslaugų. Šios aplinkybės strateginę infrastruktūrą Baltijos jūroje paverčia tiesiog tobulu taikiniu. Bet koks rimtesnis sutrikimas gali sukelti visuomenės nepasitenkinimą, o tai yra vienas pagrindinių visų hibridinių atakų tikslų.
Svarbu pastebėti, kad bent jau kol kas šiame hibridiniame mūšyje mums sekasi pakankamai gerai. Nei vienas iš incidentų regione nesukėlė realaus paslaugų sutrikdymo ar panikos. Pavyzdžiui, kai buvo nutrauktas Lietuvą ir Švediją jungiantis telekomunikacijų kabelis, interneto vartotojai poveikio nepajuto. Paslaugų tiekimas užtikrintas pasitelkiant atsarginę infrastruktūrą – kitus du kabelius. Reali žala sietina tik su infrastruktūros atstatymo kaštai.
Visgi, susirūpinimą kelia tai, kad bent jau kol kas regiono valstybių ir sąjungininkų atsakas buvo reaktyvus, o atsilaikyti padėjo daugiau išankstiniai techniniai sprendimai, nei apgalvota strategija. Itin padažnėję incidentai Baltijos jūroje vyksta jau daugiau nei metus. Stebėjimus atliekančių institucijų duomenimis, per paskutinius 15 mėnesių (nuo 2023 m. spalio) buvo fiksuota mažiausiai 11 susijusių pažeidimų. Tačiau realių atsakomųjų veiksmų imtasi tik dabar. NATO tik šių metų sausio 14d. paskelbė apie pradedamą stebėsenos misiją Baltijos jūroje. ES lygmenyje, panašu, kad šio klausimo vis dar nėra tarp bendros darbotvarkės prioritetų: apsiribojama susirūpinimo pareiškimais ir dalies šešėlinio laivyno įtraukimu į sankcijų paketus. Tiesa, tai iš dalies suprantama. Juk ši saugumo problema tiesiogiai aktuali tik daliai aljanso ir bendrijos šalių.
Tačiau, toks neaiškus atsako į incidentus mechanizmas yra pavojingas. Labai realu, jog sabotažų formos ateityje tobulės ir kaip būdinga hibridinėms atakoms, apims įvairias skirtingų priemonių kombinacijas. Pavyzdžiui, kabelių apgadinimą gali sekti kibernetinės atakos ar dezinformacijos kampanijos, surežisuoti ekologiniai incidentai, ar net tam tikras karinio elemento panaudojimas. Tam turime būti pasiruošę ir jau dabar reikia realių pajėgumų sustiprinimo, ypač fizinei infrastruktūros apsaugai. Laukimas, kol NATO ir ES bus pasiektas konsensusas dėl bendrų veiksmų šiuo atveju, nėra protinga strategija. Šiame kontekste, akivaizdus bendradarbiavimo mažesniame regioniniame formate poreikis. Juk šalims, kurios tiesiogiai ir dabar patiria incidentus turėtų būti lengviau susitarti tiek dėl konkrečių iniciatyvų, tiek dėl resursų. Gaila, bet ir čia kol kas nematome progreso.
Taigi, vertinant atsparumo prasme, jei greitu metu nebus imamasi bendrų ir kompleksinių veiksmų dėl incidentų Baltijos jūroje, gali tapti vis sudėtingiau užtikrinti veiksmingą atgrasymą. Tai gali lemti, kad ilgainiui esamos priemonės bus išsemtos ir bus patiriami vis didesni nuostoliai bei sutrikdymai.
Neringa Bladaitė, VU TSPMI lektorė, Politika.lt
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
