Lietuvos BVP augimas trečiąjį šių metų ketvirtį šiek tiek sulėtėjo, bet vis dar siekė daugeliui ES valstybių nepasiekiamus 3,7 procento. Kol kas eksporto augimas nerodo rimto išsikvėpimo ženklų – prekių eksportas per pirmuosius devynis šių metų mėnesius buvo 6,3 proc. didesnis nei prieš metus, o paslaugų eksportas per tą patį laikotarpį augo beveik penktadaliu. Įdomu tai, kad net į stagnuojančią Vokietiją eksportas augo daugiau nei 9 procentais.
Atlyginimų augimas trečiąjį šių metų ketvirtį vėl įsibėgėjo iki 9,2 procento. Viešojo sektoriaus atlyginimų augimas viršijo 12 proc., o privataus sektoriaus darbuotojų atlyginimų augimas paspartėjo iki 8 procentų. Šiemet atlyginimų dalis nacionalinių pajamų struktūroje pakilo į rekordines aukštumas – viršijo 45 proc. BVP. Erdvės tolimesniam sparčiam atlyginimų augimui lieka vis mažiau, ypač jei nebus skiriama daugiau dėmesio investicijų ir produktyvumo skatinimui.
Būkime realistai − tolimesnis Lietuvos progresas nėra garantuotas. Prastėjant gamybos prognozėms, pramonės pasitikėjimo rodiklis nukrito į žemiausią lygį nuo 2017 metų. Horizonte išlieka niūroki debesys, galintys prislopinti ar net visai sustabdyti ekonomikos augimą. Kinijos ir JAV ekonominiai santykiai išlieka įtempti, ir bet koks susitarimas, tikėtina, gali būti trapus ir trumpalaikis. Vokietijos ekonomikos pramonė vis dar traukiasi, ir neigiamas to pasekmes, tikėtina, mes dar tik pajusime ateinančiais metais. Be to, netrūksta ir kitų politinių bei geopolitinių rizikų.
Šiame kontekste galima džiaugtis subalansuota Lietuvos ekonomika – užsienio prekybos pertekliumi, pertekliniu biudžetu ar sukauptais rezervais, gera gyventojų bei įmonių finansine padėtimi, stabilia neperkaitusios būsto rinkos plėtra. Tačiau greta džiaugsmo nepakenktų ir tolimesnį progresą paskatinsiantys ekonominės politikos sprendimai.
Deja, Lietuvos augimą gali prikirpti ne tik išoriniai šokai, nepriklausantys nuo mūsų darbų ir pastangų, bet ir ekonominės politikos chaotiškumas. Likus tik mėnesiui iki Naujųjų metų, gyventojai ir įmonės vis dar nežino, kokius mokesčius reikės mokėti nuo kitų metų sausio pirmosios dienos.
Deja, įstatymuose apibrėžta praktika, kad nuo mokesčių paskelbimo iki mokesčių įsigaliojimo turi praeiti bent 6 mėnesiai, eilinį kartą gali būti paminta. Ši taisyklė negalioja tvirtinant biudžetą, bet tokia išimtis palikta tik kriziniams atvejams – kai mokesčių sistemą gali tekti koreguoti neturint galimybių vykdyti jau prisiimtus valstybės įsipareigojimus.
Šiuo metu valdžios sektoriaus pajamos iš mokesčių ir kitų šaltinių per metus auga daugiau nei puse milijardo eurų ir atrodo, kad to turėtų pakakti tinkamai sudėlioti prioritetus ir tenkinti daugelį socialinių poreikių. Deja, pažadams viršijant galimybes tenka prabėgomis keisti mokesčių sistemą, taip sukuriant ne tik neapibrėžtumą įmonėms ir gyventojams, bet ir kenkiant investicinei aplinkai.
Negalime paneigti poreikio didinti socialines išmokas, viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus ar vaiko pinigus. Tačiau visų valstybės išlaidų finansavimo šaltiniai turi būti realūs ir tvarūs. Deja, kai kurie Seime pasiūlyti mokesčiai, ką rodo kitų šalių patirtis, gali būti Europos Komisijos pripažinti neteisėtais ir pajamų neatnešti. Jau dabar Lietuvos progresą ir perspektyvas vertinę Tarptautinio valiutos fondo atstovai atkreipė dėmesį į tai, kad naujų pasiūlytų mokesčių neigiamos šalutinės pasekmės nėra įvertintos.
Stebint ateinančių metų biudžeto tvirtinimo procesą norisi rekomenduoti ateityje kitų metų biudžetą pradėti svarstyti jau sausio mėnesį. Dar geriau – planuoti jį ne vienerius metus į priekį. Tuomet išvengtume situacijų, kuomet papildomų biudžetui reikalingų lėšų neieškoma LR valstybės kontrolės rekomenduotose srityse ar nebandoma reikalauti efektyvesnio valstybės valdomų įmonių valdymo bei didesnio jų indėlio į valstybės biudžetą. Galbūt neliktų pamirštos ir struktūrinės reformos, pavyzdžiui, viešojo sektoriaus įstaigų tinklo optimizavimas, leidžiančios išlaisvinti lėšas tvariam atlyginimų kėlimui.
Niekam nerekomenduotina sutelkti visą dėmesį tik į tai, kaip nuimti šių metų derlių ir kam jį padalinti. Ypač nepatartina entuziastingai skinant vaisius kapoti medžių stiebus ar šaknis. Siekdami ilgalaikio valstybės klestėjimo ir tvaraus visų gyventojų pajamų augimo, turime galvoti ir apie tai, ką skinsime kitais ir dar kitais metais.
Kol kas šių metų sėja daug nežada – patrauklumo investicijoms ir šalies švietimo kokybės derlius turbūt nebus daug gausesnis.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis
